Skip to main content

Full text of "Fundamentalinės teologijos paskaitos. D. 2: Kristaus apreikštoji religija"

See other formats 


p PR. VENCKUS 
G 


a: kentė li bs, 


Teologijos paskaitos 


2 dalis 
£ 
Kristaus apreikštoji religija 


"r „TA I “1933 


> 


Nr. 2936. 


NIHRIL OBSTAT 


Dr. St. Ūsoris, 
Censor ex officio. 


IMPRIMATUR. 


Kaunas, die 2 novembris 1933. 


C. Šaulys, 
Vic. Generalis, 
Praelatus S. S. 


(L. 5) 


„Šešupės“ spaustuvė, Marijampolėje 


» 


TURINYS. 


Pusl. 
Turinys o AE E L LLRA 
Ititeratūiamesm) k a sias a aaa M 
Eeadiėli LE 4 LLA A GG 


I. Skyrius. 
Kristaus, istoriško asmens, liudijimai apie 
saveir savo mokslą 
I. Skirsnis. Kristaus asmens istoriškumas. . . 6 
II. Skirsnis. Kristaus liudijimai apie savo dieviškąją 
pasiuntinybę. | ; „28 
III. Skirsnis. Kristaus liudijimai apie savo pasiuntinybės 
ir mokslo religinį ir universalų charakterį | |. |. . 38 


II. Skyrius. 
Kristaus liudijimų apie save ir savo mokslą 


tikrumas 
Tų liūdijimų tikrumą įrodo: 
I. Skirsnis. Kristaus išmintis ir šventumas . . |. „45 
II. Skirsnis. Kristaus mokslo pranašumas, kiloinias . 56 
III. Skirsnis. Kristaus stebuklai. . |. |. es S 
IV. Skirsnis. Kristaus iš numirusių atsikėlimas a Mayo 9 
V. Skifsnis. 'Kristats/ pranašystės. +++. + 47224 12T 
VI. Skirsnis. Nuostabus Kristaus religijos plitimas, lai- 
kymasis ir nuostabūs jos padariniai žmonėse . „131 
Antrosios dalies pabaiga a A BO 


LITERATŪRA. 


Allard P., Dix lecons sur 1e martyre, Paris 1906, 

Allard P., Histoire des persecutions du 1 au 4 siėcleė, Paris 1905 — 1911. 

Allo A., L'ėvangile en face du syncrėtisme paien?, Paris 1920. 

Allo B., Le scandale de Jesus, Paris 1927. 

Aufhauser J., Antike Jesus — Zeugnisse?, Bonn 1925. 

Ballerini G., Gesū Cristo e i suoi moderni critici, Pavia 1921, 

Bartmann B., Dogma und Religionsgeschichte, Paderborn 1922. 

Bartmann B., Jesus Christus unser Heiland und Kėonig, Paderborn 1976. 

Batiffol P., L'Eglise naissante et 1e Catholicisme?, 1922, 

Billot L., La Parousie, Paris 1920, 

Būčys Pr., Jėzus Kristus, Pasaulio Išgelbėtojas, Chicago 1930. 

Buysse P., Jėsus devant la critigue, Bruges 1925. 

Cathrein V., Die Katholische Weltanschauung mit besonderer Bericksichti- 
gung der Moral., Freiburg i. Br. 1921. 

Cohausz O., Die Frommigkeit Jesu Christi, Kirnachvillingen 1929. 

Chable, Die Wunder Jesu, Freiburg i. Br. 1897. 

Chėnon E., Le rėle social de V'Eglise, Paris 1920. 

Dausch P., Die Wunder Jesu, Munster i. W. 1912. 

Dausch P. Ūber die Besessenheit im neuen Testament, 1911—1912, 

Dentler E „Die Auferstehung Jesu nach den Berichten des N. T.4, Miinster 
1920. 

Dieringer, Die Gėttlichen Thaten des Christentums. 

Doelger F., Ichthus. Der heilige Fisch in den antiken Religionen und im 
Christentum, Miinster W. 1922. 

Doeller J., Die Messiaserwartung im alten Testament, Miinster W. 1921. 

Dėllinger J., Heidentum und Judentum, Regensburg 1857. 

Dovydaitis Pr., Kristaus problema, Kaunas 1914. 

Duchesne M., Le origines du culte chrėtien5, Paris 1920. 

Ehrhard A., Das Christentum im romischen Reich bis Konstantin, Strassburg 
1911. 

Esser G., Jesus Christus, der gottliche Lehrer der Menschheit, knygoj: Esser:— 
Mausbach, Religion, Christentum, Kirche, Miinchen 1920, IB, 

Fabozzi F., La Risurrezione di Gesū Christo rivendicota dalla critica di Har- 
nack e Loisy, Napoli 1908. 

Felder H., Die Heiligkeit Jesu, Paderborn 1921. 

Felder H., Jesus Christus. Apologie seiner Messianitūt und Gottheit gegen- 
ūber der neuesten Jesus — Forschung?, 2 vol., Paderborn 1920— 
1921. 

Feldmann, Die Weissagungen ūber den Gottesknecht im Buche Izaias, 1908. 

Felten J., Zeitgeschichte oder Judentum und Heidentum zur Zeit Christi und 
der Apostel, Regensburg 1913. 


VI 


Fillion L., L'existence historigue de Jėsus et rationalisme contemporain, Paris 
1911. 

Fillion L., Les miracles de N. S. Jėsus- Christš, Paris 1910 — 1911. 

Filion L., Vie de N. S. Jėsus- Christ2, 3 vol., Paris 1925, 

Fonck L., Die Wunder des Herrn im Evangelium, Innsbruck 1907, 12. 

Friedlūnder L., Sittengeschichte Roms9, Leipzig 1920. 

Frovig D., Der Kyriosglaube des N. T. und das Messiasbewusstsein Jesu, 
Gūtersloh 1928. 

Graber O., Der Kampi um Christus, Graz 1927. 

De Grandmaison L,, Jėsus- Christ, 2 vol., Paris 1929. 

De Grandmaison L., Jėsus dans V'histoire et dans le mystėre, Paris 1925, 

Gspann J., Schėnheit der Katholischen Weltanschauung, 1914. 

Harnack A., Die Mission und Ausbreitung des Christentums in den ersten 
drei Jahrhunderten“, Leipzig 1924, 

Hennemann H., Die Heiligkeit Jesu als Beweis seiner Gottheit, Wiūrzburg 
1898. 

Herkenrath J., Die Ethik Jesu, Diisseldorf 1926. 

Hoppeler H., Bibelwunder und Wissenschaft (Betrachtungen eines Arztes)“, 
Stuttgart 1927. 

Ihmels L., Die Auferstehung Jesu5, 1921. 

Jacguier E., La rėsurrection de Jėsus - Christ, Paris 1911. 

Jovino P., Disguisitio criticobiblica de tempore sepulturae Christi. 

Jung E., Die geschichtliche Persėnlichkeit Jesu, 1924. 

Keulers, De Pseudo Christus?, 1927. 

Kirchner A.,, Marduk von Babylon und Jesus Christus, M. Gladbach 1922. 

Kneib Ph., Moderne Leben Jesu — Forschung unter dem Einflusse der Pšy- 
chiatrie, Mainz 1908. 

Krebs E., Der Logos als Heiland, Freiburg i. Br. 1910. 

Krebs E., Dogma und Leben, 2 vol., Paderborn 1921 — 1925. 

Krebs E., Das religionsgeschichiliche Problem des Urchristentums, Mūnster 
W. 1913. 

Ladeuze, La rėsurrection de Jėsus, 1910. 

Lagrange M., L'ėvangile de Jėsus- Christ, Paris 1932. 

Lagrange M., Mėlanges d'histoire religieuse, Paris 1915. 

Lagrange M., Le Judaisme avant Jėsus Christ, Paris 1931. 

Lahousse G., La divinitė de Jėsus prouvėe par ses miracles, Bruxelles 1909 

Lėmann A., Histoire complėte de Vidėe messianigue chez Ie peuple d'Isračl, 
Paris 1909, 

Lebreton J., La vie et V'enseignement de Jėsus - Christ2, 2 vol., 1932. 

Lepin M., Le Christ Jėsus, Paris 1929. 

Lingens E., Die innere Schonheit des Christentums*, Freiburg i. Br. 1914. 

Lohmann H., Die Auferstehung Jesu nach dem N. T. u. ihre alten u. neuen 
Gegner, 1916. 

Lugan A., Uenseignement social de Jėsus, 7 vol., Paris 1909 — 1929, 

Mangenot E., La rėsurrection de Jėsus, Paris 1910. 

Marsiglia D., Il martirio cristiano, Roma 1913, 

Meiifert F., Die geschichtliche Existenz Christi, M. Gladbach 1221. 


VII 


Metiert Fr., Das Urchristentum, M. Gladbach 1921. 

Meinertz M., Jesus und die Heidenmissionen?, Minster W. 1925. 

Menge G., Die Herrlichkeit der Katholischen Kirche in ihrer Lehre, 1919. 

Meschler M., Zum Charakterbild Jesuš, Freiburg i. Br. 1919. 

Meyenberg A., Leben Jesu — Werk, 3 vol., Luzen 1922 — 1930. 

Muser J., Die Auferstehung Jesu und ihre neuesten Kritiker2, Paderborn 1914. 

Miūllendorti J., Der Glaube an den Auferstandenen gemeiniūsslich begrin- 
det, Regensburg 1900. 

Oldra A., Gesū Christo (Studio criticoapologetico), 2 vol., 1923. 

Pinard de le Boullaye H., Jėsus et Yhistoire, Paris 1929. 

Pinard de la Boullaye, Jėsus — Messie, Paris 1930. 

Prat F., La thėologie de s. Paul7, Paris 1923. 

Pohle J., Soldatentod und Martyrertod, 1918. 

Reatz A., Jesus Christusš, Freiburg 1925. 

Rohr A., Griechentum und Christentum. 

Romeis K., Die gėttl. Offenbarung u. ihr Mittler, 1930. 

Rost H.. Kulturkrait des Katholizismus, Paderborn 1916. 

Sanders N., Jesus Christus, 1928. 

Sawicki F., Die Katholische Frommigkeit, 1921. 

G. Schėnaich, Der Kampf zw. Rėmertum u. Christentum, 1927. 

Seitz A., Das Evangelium vom Gottessohn, Freiburg i. Br. 1926. 

Seng H., Die Wunder Jesu in medizinischer Beleuchtung, Schwerin 1926. 

Sickenbeėrger J.- Leben Jesu, 1917 — 1931. 

Smit J., De daemoniacis in historia evangelica, Roma 1913. 

Steinbeck J., Das gėttliche Selbstbewusstsein Jesu nach dem Zeugnis der 
Synoptiker, Leipzig 1908. 

Steinmann A., Sklavenlos und alte Kirche, M. Gladbach 1912, 

Steinmann A., Die Sklavenirage in der alten Kirche, 1910. 

Steinmetzer F., Die Geschichte der Geburt und Kindheit Christi und ihr 
Verhaltnis zur Bab. Mythe, Minster W. 1910. 

Sulzer G., Die leibliche Auferstehung Jesu, 1920. 

Schulte A, Die messianischen Weissagungen des alten Testament, Pader- 
born 1908. 

Schumacher H., Die Selbstoffenbarung Jesu Freiburg 1912. 

Tillmann Fr., Die Frommigkeit des Herrn und seines Apostels Paulus, Diissel- 
dorf 1920. 

Tillmann Fr., Das Selbstbewusstsein des Gottessohnes, Miinster W. 1911. 

Tillmann Fr., Jesus der Menschensohn, Minster W., 1908. 

Tondelli L., II mandeismo e le origini christiane, Roma 1927. 

Tondelli L., Gesū nella storia al centro della critica biblica, Milano 1925. 

Vėrut E., Jėsus devant la science, Paris 1928. 

Watterott J., Lehre und Wuader des Gottmenschen, 1922 

Wecker O., Christus und Buddha, Miinster W. 1921. 

Bendresnio pobūdžio literatūros žiūr. Pr. Venckus, Fundamentalirės Tec- 
logijos Paskaitos, I d., Kaunas 1931. 


Kristaus apreikštoji 
religija. 
Bendrieji dalykai. 


1. Svarstomoji medžiaga. Pirmoje iundamentalinės teologi- 
jos paskaitų dalyje svarstėme, kas yra religija, apreiškimas; svars- 
tėme apreiškimo reikalingumą, galimumą, pažinimą; svarstėme 
stebuklus ir kitus apreiškimo kriterijus. Visa tai sudarė tarytum 
didelį fundamentalinės teologijos įvadą; be to, kalbant apie ap- 
reiškimą, ten tik teoretinė šio dalyko pusė — apreiški- 
mas apskritai. 

Minėjome taip pat, kad kiekvienas žmogus privalo prakti- 
kuoti religiją, ir tai tikrąją religiją. Bet, tai pasakius, kyla klausi- 
mas: kuri religija yra tikroji? Juk šiandien religijų yra daug. Ir 
neviena jų net giriasi savo dievišku kilimu. Tad šioje antroje 
paskaitų dalyje svarstysime, ar Kristaus paskelbtoji religija yra 
apreikštoji, ar ne, kitaip betariant, ar krikščionių religija yra tikroji 
ir teisėtoji religija, ar ne. Ši fundamentalinės teologijos dalis 
turi konstatuoti patį apreiškimo faktą, kitaip betariant, svars- 
tyti apreiškimą nebe teoretiškai, bet konkrečiai, vadinasi, ji 
turi kalbėti nebe apie apreiškimo galimumą, pažinimą, bet jau 
apie to apreiškimo faktą. 

Ši dalis pavadinta Kristaus apreiškimu arba Kristaus ap- 
zeikštąja religija. Kodėl? Todėl, kad krikščionybės antgamtiškas 
kilimas yra glaudžiai susijęs su Kristaus misija. Tad svarstomasis 
dalykas ir suvedamas į Kristaus asmenį, Jo pasiuntinybę ir dar- | 
bus. Iš čia ir kitas šios fundamentalinės teologijos dalies pava- 
dinimas: Krisžus — Dievo Siųstasis. Čia tenka spręsti klausimas: 
ar Kristus, skelbęs naują religiją, tikrai buvo Dievo siųstas skelbti 
ją Dievo vardu? 

Įrodinėjant krikščioniškosios religijos tikrumą (veritatem) ir 
teisėtumą (legitimitatem), galima eiti dviem keliais: 1) Imti atski- 
ras religijas ir jas išnagrinėti, žiūrint, kuri jų turi paskyrimo žy- 
mes būti ne tik tikrąja, bet ir teisėtąja religija. Tačiau šis kelias 
ilgas. 2) Yra antras — trumpesnis kelias. Čia pradedama nuo 
krikščionybės ir žiūrima, kiek joje yra tikrumo ir teisėtumo žymių. 
Šiame savo darbe šiuo antruoju keliu ir eisime. Pradedame sta- 


E Sa 


čiai Kristaus religija, nes ji yra stipriausiai ir visokeriopai gyve- 
nime pasireiškusi. 

1) Istorija žino daug žymių asmenybių, pav., Aleksandrą Did., 
Napoleoną Bonapartę ir k. Jie tik praeityje tebuvo reikšmingi ir 
įtakingi; šiandien tų Žmonių vardai tėra atminimas. Tuo tarpu 
Kristus, krikščioniškosios religijos kūrėjas, ir po 19 amžių tebe- 
daro žmonėms įtakos. Per 19 amžių kovota dėl Kristaus, tebeko- 
vojama dėl Jo ir šiandien. Kaip pats Kristus yra statęs savo mo- 
kiniams klausimą, kuo Jį laiką žmonės, taip ir šiandie daugelis 
stato tą patį klausimą. Kristus turi didelius savo išpažintojų bū- 
rius: kankinių, pasiaukojančių dvasininkų, vienuolių ir šiaip mili- 
jonus žmonių, tikinčių Jo mokslą. Bet iš antros pusės, be tų Jo 
išpažintojų, matome ir eiles Jo priešų. Jam neapykanta reikšta 
ne tik per tuos trejus viešojo Jo veikimo metus, bet ir per visus 
amžius, net ligi mūsų dienų. Buvo nekenčiamų žmonių, pav., 
Neronas, tačiau toji neapykanta su laiku vis mažėja. Tuo tarpu 
neapykanta Kristui nesibaigia. Tai parodo, kad Kristus nėra vien 
istorijos faktas, kad Jo religija veikia pasaulyje, kad ji daro įta- 
kos įvairioms gyvenimo sritims. Todėl ne be reikalo sakoma: 
Christus vivit, Christus regnat, Christus imperat. 

2) Pats Kristus daug ką sau priskiria. Šv. Paulius ir šv. 
Barnabas sako pamokslus, ir minia nori juos pagarbinti kaip 
dievus. Tačiau jie perplėšia savo rūbus ir griežčiausiai nuo tos 
pagarbos atsisako. Mozė prašo paslėpti savo karstą, kad žmonės 
neimtų jo garbinti. Ar ir Kristus taip elgiasi? Ne, Jis elgiasi ki- 
taip. Kai žmonės jam reiškia dievišką pagarbą, Jis jų ne- 
draudžia, net giria už tai, pav., pagiria šv. Petrą už tikėjimą Jo 
dieviškumu. Kristus reikalauja sau didelės meilės. O tai yra 
didelis dalykas. Išminčiai sau meilės susilaukia iš savo mokinių, 
geri valdovai — iš savo valdinių. O Kristus reikalauja visuotinės 
meilės, visų meilės. Ir už tą meilę Jis žada amžiną gyvenimą. 
Tai negirdėtas dalykas. Minėtų faktų akivaizdoje ir pradedame 
nuo krikščionybės, o ne nuo kitos religijos. 

Kalbant apie krikščioniškąją religiją, kuri, kaip matysime, tėra 
vienintelė tikra ir teisėta, reikia skirti žrys jos, tarytum, laipsniai: 

1) Pirmykštė religija (stadium legis naturae). Ją sudaro na- 
turalinė religija ir apreiškimas, duotas pirmiesiems tėvams ir pa- 
trijarchams. Ligi Kristaus laikų ji saistė visus žmones, nepriklau- 
siusius žydų tautai. 

2) Mozės religija (stadium legis mosaicae). Ji skirta žydų 
tautai. Svarbiausias jos tikslas rengti Kristui kelią. Tos dvi stadijos 
yra pereinamosios stadijos, pradinės krikščionybės formos. 

3) Tikroji krikščioniškoji religija (stadium legis evangelicae). 
Ją paskelbė žadėtasis Mesijas, Kristus, ir Jo apaštalai. Toji reli- 
gija paskelbta visiems. 

Kalbant apie krikščionybės tikrumą ir teisėtumą, suprantama, 
reiktų įrodyti šių trijų apreiškimų dievišką kilimą ir paskyrimą. 


si p 


Bet šis kelias būtų netrumpas. Tad renkamės trumpesnį kelią: 
pradedame tuo trečiuoju laipsniu — krikščionybe griežta prasme, 

2. Šioje dalyje naudojamieji šaltiniai. Kalbant apie tikrosios 
religijos kūrėją Kristų, apie Jo asmens istoriškumą, Jo liudijimus 
apie save, tų liudijimų tikrumą, apie Kristaus paskelbtosios reli- 
gijos vaidmenį Žžmonijoje, reikia naudotis istoriškais šaltiniais. 
Tad suprantama, kad čia reikia žinoti ir tų šaltinių istoriškumas 
ir autentiškumas. Bet apie tai ex proiesso kalba kita teologijos 
mokslų šaka. Todėl čia tuos šaltinius tik paminėsime. 

Tokie šaltiniai yra, svarbiausia, Šv. Rašto N. Įstatymo 
knygos, ypač Evangelijos!, paduodančios Kristaus gyvenimą ir 
darbus. 

Sinoptiškosios Evangelijos parašytos apie 50—63 m., šv. 
Jono Evangelija ir jo laiškai parašyti apie 90—100 m., šv. Pau- 
liaus laiškai — tarp 50—67 m., Apaštalų Darbai šv. Luko parašyti 
apie 63 m., šv. Petro, šv. Jokūbo ir šv. Judo laiškai parašyti tarp 
60 — 70 m. 

Svarbios savo pranašystėmis yra ir Šv. Rašto S. Įstatymo 
knygos. 

Į visas Šv. Rašto knygas mes čia žiūrėsime kaip į isto- 
riškus dokumentus. O kad tos knygos, be to, dar paties Dievo 
įkvėptos, mes čia, atsižvelgdami metodo, to dar nežiūrėsime. 

Tolimesnis mūsų šaltinis yra apaštališkieji Tėvai ir 
pirmųjų amžių Bažnyčios rašytojai, pav., šv. Klemensas Romietis, 
šv. Polikarpas, šv. Ignacas Antijochietis ir k. 

Tiek Šv. Rašto N. Įstatymo knygų autoriai, tiek ir apašta- 
liškieji Tėvai ir pirmieji Bažnyčios rašytojai mums čia reikšmingi, 
nes vieni jų Kristaus amžininkai, kiti gyvenę netrukus po Kristaus 
mirties. 

Vėlesniųjų amžių Tėvai apologetai čia praverčia tiek, 
kiek padeda išaiškinti kai kurias Evangelijų vietas. Be to, 
vėlesniųjų amžių Bažnyčios Tėvai, o taip pat Bažnyčios rašytojai 
ir apologetai svarbūs mums dar ir tuo, kad jie yra savarankiški 
apaštališkosios tradicijos liudytojai ir nešėjai. Jų raštų 
autentiškumo ir istoriškumo čia taip pat nesvarstome — tai da- 
roma kitur. 

Kalbant apie Kristaus asmens istoriškumą, šaltiniu gali 
eiti ir žydų bei pagonių liudijimai. 

Pagaliau, kaip pagalbinį krikščioniškiems šaltiniams daly- 
ką, galima dar paminėti senąjį krikščioniškąjį meną irk. 


1 Dėl Evangelijų istoriškumo ir autentiškumo lietuvių kalba žiūr. An - 
druška B., Evangelijų kilmė ir jų tikėtinumas, Kaunas 1930. Ten pat nuro- 
dytas trumpas tuo reikalu svetimomis kalbomis literatūros sąrašas. Evangelijų, 
o dar labiau visų Sv. Rašto S. ir N. Įstatymo knygų autentiškumo ir istorišku- 
mo klausimu mes čia nekalbėsime todėl, kad tas dalykas priklauso Šv. Rašto 
įvadui ir, be to, kad fundamentalinės teologijos antroji dalis skiriama, svarbiau- 
sia, studentams teologams, kurie kaip tik skyrium klauso tuo reikalu paskaitų. 


-4— 


3. Šioje dalyje vartojamas metodas. Kaip matėme tunda- 
mentalinės teologijos paskaitų įvade!l, apologetika, įrodinėdama 
apreiškimo faktą, kitaip betariant, įrodinėdama krikščioniškosios 
katalikiškosios religijos tikrumą, gali eiti dviem ar net trimis keliais. 

Pirmasis kelias (regresyvus, analitiškas, empiriškas) pra- 
deda nuostabiu Bažnyčios gyvenimu (admirabili vita 
Ecclesiae). Jis Bažnyčios gyvenime stengiasi įžiūrėti Dievo ran- 
ką, ypatingą Dievo apvaizdą ir tuo būdu parodyti ją esant ypa- 
tingoje Dievo globoje. Iš to daroma išvada, kad tokia Bažnyčia 
nėra gamtiško pobūdžio, kad ji dieviška institucija. Tai įrodžius, 
jau galima priimti ir visas tiesas, kurių toji Bažnyčia, toji 
dieviškoji institucija, mus moko, ypač dieviškosios Kristaus pa- 
siuntinybės ir Jo dievybės tiesas. Išvada: visa, ko tik moko Kris- 
tus, yra tiesa; konsekventiškai ir Kristaus religija yra tikra ir tei- 
sėta religija. 

Einant šiuo keliu, suprantama, tenka naudotis beveik vien 
žmogišku protu. Čia protas nagrinėja Bažnyčią istorijos eigoje: 
greitą jos išsiplatinimą, patvarumą, vieningumą, padarytas žmo- 
nijoje atmainas. Protas taip pat parodo, kad tai negalima išaiš- 
kinti vien naturaliai. Iš čia jau aišku, kad Bažnyčia yra dieviška 
institucija, o jos skelbiamasis mokslas — tikras, 

Šis kelias trumpesnis. Čia atpuola būtinas reikalas iškelti 
gausingos Šv. Rašto S. Įstatymo pranašystės, filologų išvedžioji- 
mai ir k. 

Antrasis kelias (progresyvus, sintetiškas), kur žiūrima, 
pirmiausia, ką Kristus apie save kalba, kuo Jis save laiko. 
Vėliau tikrinama, kuo Jis savo liudijimus remia. Ir čia priei- 
nama išvada, kad Kristus — Dievo Siųstasis, o Jo žodis — Dievo 
žodis. Čia susidaro platus traktatas apie Kristų kaip Dievo 
Siųstąjį (de Christo uti Legato divino). Šis kelias ilgesnis; be 
to, fiundamentalinės teologijos sistemoje jis reikalauja dar dviejų 
traktatų, būtent: pirmo traktato — apie Kristaus įkurtąją Bažny- 
čią ir antro — apie apreiškimo šaltinius. 

Tačiau reikia pasakyti, kad abu minėtieji keliai geri, abu 
moksliški. Pirmas kelias trumpesnis, plačiajai visuomenei prieina- 
mesnis, atitinkąs Bažnyčios mintį?. 

Mes tačiau, kalbėdami apie Kristaus apreiškimo faktą, eisi- 
me antruoju keliu. Jis daugiau iškelia istoriškų ir tilosofiškų 
klausimų, kurie, einant pirmuoju keliu, nebūtinai liestini?. 

Einant šiuo antruoju keliu ir tesustojant tik prie apreiškimo 
fakto, metodas, svarbiausia, bus istoriškas; naudotis naudosimės 
čia minėtų šaltinių liudijimais. Bet kadangi teks kalbėti ir apie 
Kristaus darbų antgamtiškąjį charakterį, aišku, turėsime su- 


1 Fundamentalinės teologijos paskaitos. Įvadas. Kaunas 1932, 19—22, 
2 Žiūr. Dz. 1794. 


3 Plačiau žiūr. Venckus Pr., Fundamentalinės teologijos paskaitos. Įva- 
das. 19-22, 26-37. 


"e 


sidurti ir su Tilosofija. Todėl, pagaliau, metodas bus isto- 
riškai filosofiškas. 

4. Kristaus apreiškimo fakto tikrumas. Kristaus apreiškimo 
iakto tikrumas, kuris prieinamas fundamentalinei teologijai, yra 
morališkasis tikrumas. Kitokio tikrumo fundamentalinė teo- 
logija, laikydamasi istoriškojo metodo, šiuo atveju ir negali duoti, 
nes pats istoriškasis tikrumas yra lygus morališkam tikrumui. 
Bažnyčia, besiremdama savo neklaidingumu, tiesai, kad Kristus 
yra Dievo siųstas paskelbti naują religiją, gali suteikti ir metafi- 
zišką tikrumą. Tačiau mes, šioje apologetikos vietoje Bažnyčios 
neklaidingu autoritetu remtis dar negalime, nes tą Bažnyčios ne- 
klaidingumą mes dar tik vėliau įrodinėsime. Tad lieka tirti šio 
klausimo istorijos šaltiniai ir, jais pasiremiant, įrodyti ap- 
reiškimo taktas. 

5. Medžiagos suskirstymas. Šiame traktate turėsime du 
skyriu: 

Pirmajame skyriuje liesime, ką Kristus manė apie save, 
kuo Jis pats save laikė, ką Jis tvirtino apie savo skelbia- 
mąjį mokslą. 

I. Skirsnis sprendžia Kristaus asmens istoriškumo klausimą. 

II. Skirsnis žiūri, ką Kristus sakė apie save, apie savo pa- 
siuntinybę, 

III. Skirsnis svarsto Kristaus selbiamo mokslo universalų ir 
religinį charakterį. 

Anirajame skyriuje traktuosime, kuo Kristus savo tvirti- 
nimus remia. Čia sudarysime šešius skirsnius. 

Juose įrodinėsime, kad Kristaus liudijimų tikrumą remia: 

I. Skirsnis. Kristaus išmintis ir šventumas. 

II. Skirsnis. Jo doktrinos pranašumas, kilnumas. 

III. Skirsnis. Jo paties padarytieji stebuklai. 

IV. Skirsnis. Jo pranašystės. 

V. Skirsnis. Jo iš numirusių atsikėlimas ir 

VI. Skirsnis. Nuostabus Kristaus religijos laikymasis ir nuo- 
stabūs jos padariniai žmonėse, kitaip betariant, jos gyvenimas 
istorijos ir filosofijos šviesoje. 


IL SKYRIUS. 


Kristaus, istoriško asmens, 
liudijimai apie save ir 
savo Mokslą. 


Pagal krikščionybės mokslą Bažnyčios įkūrėjas yra Kristus. 
Tad šiame skyriuje sprendžiami tokie klausimai: ar buvo toks 
Kristumi vadinamas asmuo? Jei buvo, tai kuo jis save laikė, ką 
sau priskyrė, ko jis mokė? Atsakant susidaro trys skirsniai: 

Pirmajame skirsnyje svarstoma, ar Kristus tikrai buvo isto- 
riškas asmuo? Šis klausimas yra susijęs su bandymu paneigti 
Kristaus istoriškumą. 

Antrajame skirsnyje sprendžiama, kuo Kristus save laikė? Ko 
savo darbais siekė? Šis klausimas yra susijęs su protestantų libe- 
ralų ir modernistų tvirtinimu, esą, istoriškasis Kristus netvirtinęs 
apie save to, ką jam priskyrę jo sekėjai: istoriškasis Kristus ne- 
laikęs savęs ypatingu Dievo siųstuoju paskelbti žmonėms dogmi- 
nės religijos, o dar labiau nelaikęs savęs Dievo Sūnumi, įsikūni- 
jusiu Žodžiu, Atpirkėju ir t. t. 

Trečiajame skirsnyje traktuojamas Kristaus mokslo religinis 
ir universalus charakteris. lr šis klausimas yra susijęs su moder- 
nistų ir daugelio protestantų liberalų tvirtinimu, esą, Kristus ne- 
skelbęs jokios iš Dievo atneštos religijos, o tik mokęs pergyventi 
Dievą kaip visų Tėvą, pergyventi taip, kaip pergyvenęs Jis pats. 


1. Skirsnis. Kristaus asmens istoriškumas. 


(Tezė). Kristus, krikščioniškosios religijos 
kūrėjas, yra istoriškas asmuo. 


Paaiškinimai. Griežtai kalbant, šis klausimas šioje 
iundamentalinės teoiogijos dalyje nėra būtinas. Bet kadangi ne- 
vienas, ypač seniau, bandė neigti Kristaus asmens istoriškumą, 
todėl prie šio klausimo bent trumpai sustosime. Neliesime jo pla- 
čiai, nes šiandien jis mokslininkams yra aiškus. Daug kalbėti 
reikštų neproduktingai laiką leisti. 

Tezės neigėjai. Racijos, kodėl 18 amž. pradžioje imta 
neigti Krisiaus asmens istoriškumas, yra daugiau tilosotiško, negu 


B 
istoriško pobūdžio. Čia stipriai pasireiškė racijonalizmo įtaka. 

Darant trumpą šio klausimo istorinę apžvalgą, galima pa- 
minėti bent vieną kitą asmenį, sukėlusį dėl Kristaus asmens isto- 
triškumo kovą. Iš senesniųjų, pradėjusių neigti Kristaus istoriškumą, 
galima paminėti du prancūzus: Charles Dupuis! ir Const. 
Volneyž Ir vienas ir antras, kalbėdami apie Kristų, įrodinėjo 
Jį esant mitą: Volney Jį laiko kažin kokiuo astraliniu mitu, 
Dupuis—solariniu. Kristaus įsikūnijimas esąs tik saulės ar kito 
dangaus kūno įsikūnijimas. Svarbiausią tam tvirtinimui pagrindą 
i ima tariamąjį didelį panašumą tarp krikščionybės ir pagoniškų 
religijų. 

Toliau jų darbą 19 amž. pirmojoje pusėje varė Bruno 
Bauerš. Kalbėdamas apie Kristų, jis Jį aiškino simboliškai. 
Kristus, pasak jo, esąs ne kas kita, kaip tam tikrų religinių idėjų, 
kilusių svarbiausia iš graikų, romėnų ir žydų, personifikacija. Jis 
buvęs reikalingas toms idėjoms sujungti. Kristaus, kaip asmens, 
nebuvę. B. Bauer neigė ir N. Įstatymo knygų istoriškumą. 


Iš vėlesniųjų tos minties propagatorių paminėtinas toks 
Kalthoti*. Jis pasekė daugiau Bruno Bauer'iu. Tačiau kai 
Bauer skelbė, kad Kristus simbolizuojąs religines idėjas (iiloso- 
iiškai religines idėjas, praplitusias platesniuose Romos valstybės 
žmonių sluogsniuose, ypač vergijos prislėgtųjų tarpe), Kalthoff mo--- 
kė, kad Kristus personifikuojąs tų laikų socijalines idėjas bei 
aspiracijas. Reikią atsiminti, sako jis, kad Trajano laikais liaudžiai, 
ypač žydams, gyvenimas buvęs nelengvas. Žmonės, trokšdami 
toje vargingoje būklėje gelbėtojo, o be to, turėdami galvoje me- 
sijaninę apokaliptinę mintį, ir sukūrę sau Kristų. Taigi Kristus 
esąs suvargusios minios entuzijazmo padaras. Evangelijose apra- 
šytoji Kristaus istorija esanti pirmosios kriščionybės istorija. 
Gal būt, ir buvęs koks nors Jėzaus vardu žydas nukryžiuotas, bet 
jis nebuvęs krikščioniškosios religijos kūrėjas, Išganytojas. 

Dar galima paminėti ir P. Jensen'ą?, kuris pasakojimus 
apie Kristų laikė perdirbtomis babiloniečių Gilgamešo mitologijo- 
mis. N. Įstatymo pasakojimai tėsą tik babiloniškojo epo varijan- 
tas. Kristus esąs tik izraelitiškas Gilgamešas. Taip, esą, lei- 
džią manyti ryškūs tų pasakojimų panašumai. 


1 L'origine de tous les cultes ou religion universelle, Paris 1794—1796. 

2 Les ruines ou mėditations sur les revolutions des empires, Paris 1791. 

3 Christus und die Casaren. Der Ursprung des Christentums aus dem 
rėmischen Griechentum?, Berlin 1877. 

4 Das Christusproblem. Grundlinien zu einer Sozialtheologie, Leipzig 1902 
ir Die Enstehung des Christentums, Neue Beitrige zum Christusproblem, Leip- 
zig 1904. 

5 Das Gilgamesch Epos in der Weltliteratur, I: Die Ursprūnge der alttes- 
tamentlichen Patriarchen, Propheten und Befreier — Sage und der nentestamen- 
tlichen Jesus Sage, Strassburg 1906. 


4 


B 2 


Iš vėlesniųjų minėtinas W. B. Smith!. Jis tvirtino, kad 
Jėzaus kultas jau buvęs prieš Kristui gimstant. Jau anksčiau bu- 
vusi žydų sekta (naaseniečiai), kuri prieš Kristaus laikus garbinusi 
kažin kokį asmenį, vadinamą taip pat Jėzumi. Toji sekta dėl to 
sugalvojusi tą Jėzų, kad geriau pavaizduotų savo religinius idealus. 

Vienas iš žymesniųjų 20 amž. pradžioje Kristaus asmens 
istoriškumo neigėjų buvo Arthur Drews (gimęs 1865 m.). 
1910 metais jis išleido veikalą „Die Christusmythež“. Jame, 
tiesą pasakius, — nieko nauja. Laikydamasis mitologiško 
Kristaus aiškinimo, jis surinko tik tai, ką pirmieji buvo kalbėję. 
Tačiau Drews savo idėjoms skleisti parinko kitą, sėkmingesnį, 
būdą: jis ėmė važinėti su paskaitomis, kurios tada Vokietijoje 
nebuvo toks jau įprastas dalykas. Be to, Drews mokėjo griežtai 
kalbėti ir savo mintims duoti tariamą moksliškumą. Savo galvo- 
jimuose Drews rėmėsi idealistiniu monizmu; sekė Hegel'iu ir k. 
Skelbdamas savo pažiūras, jis laikėsi dvejopo metodo: negaty- 
vaus (kėlė abejojimų dėl Kristaus istoriškumo) ir pozityvaus 
(įvairiais tariamais panašumais tarp pagonių religijų ir krikščio- 
nybės stengėsi parodyti krikščionybę pareinant nuo pagonijos). 
Turint tai galvoje, paaiškėja, kodėl Drews pradžioje turėjo pa- 
sisekimo. Tačiau kai jis tai bandė daryti jau 10 metų vėliau, 
po didžiojo karo, rezultatai pasirodė kitoki. O tai todėl, kad jau 
po pirmojo Drews'o pasirodymo prieš jį stojo į kovą daugelis 
rimtų mokslininkų ne tik iš katalikų, bet ir iš protestantų ir net 
iš žydų. Antrasis, vėlyvesnis, jo pasirodymas dar kartą davė progos 
kai kuriems mokslininkams tarti tuo klausimu savo žodį. 

Toliau iš Kristaus istoriškumo priešų reikia paminėti P. L. 
Couchoudš. Šis Kristų aiškina daugiau simboliškai. Istoriško 
Kristaus nebuvę. Jis buvęs, esąs ir būsiąs tik tikinčiųjų širdyse, 
kur jis gimęs ir gyvenąs. Savo nuomonę jis mėgina remti maž- 
daug šitaip: a) negalima, kad kurios nors vienos giminės žmogus 
būtų iškeltas ligi dievybės, b) nėsą Kristaus buvimo liudijimų: 
„Žydų liudijimai esą arba netikri (pav., Juoz. Flavijaus), arba ne- 
kalbą apie Kristaus asmenį; jie tekalbą tik apie krikščionišką 
religiją (pav., Talmudas); pagonių liudijimai težiną tik kažin kokį 
žydą Chrestum (Suetonius); arba tik krikščionišką religiją (Plinius, 
Tacitus); o pačių krikščionių liudijimai tekalbą tik apie idėją, bet 
ne > asmenį*. Taigi Couchoud pripažįsta tik dvasinę Kristaus 
realybę. 


1 Der vorchristliche Jesus nebst weiteren Vorstudien zur Entwicklungs- 
geschichte des Urchristentums, Jena 1906 ir Ecce Deus. Die urchristliche Lehre 
des reingėttlichen Jesu, Jena 1911. 

2 Die Christusmythe, Jena 1910 ir Das Markusevangelium als Zėugnis 
gegen die Geschichtlichkeit Jezu, Jena 1923. 

3 Le mystėre de Jėsus, Paris 1924, 

22 5 Dieckmann H., De revelatione christiana, Friburgi Br. 1930, 


= 


Kaip minėta, pradėjus neigti Kristaus istoriškumą, ' tuojau 
atsirado katalikų, ir net nekatalikų, kurie tą Jo istoriškumą stojo“ 
ginti. Iš katalikų čia paminėtini F. Meffert:, H. Felder?, 
F. Kietlš, L. Fillionė L. Kuglerė. Iš protestantų liberalų 
ir koservatorių verti paminėti A. Jūlicher“, H. Soden“?, J. 
Weiss8 K. Beth?, E. Klostermann??, K. Reimer!! ir k., o 
iš žydų G. Klein!?, 

Po staigios reakcijos ginčas kiek aprimo, įkarštis gerokai 
atvėso. Apie 1920 m., kaip minėta, tas pats Drews ir k. vėl ban- 
dė tą klausimą judinti. Tuo laiku iš katalikų stojo prieš juos O. 
Graberš, L. de Grandmaisonl* ir k; iš nekatalikų — J. 
Leipoldt“., K. Hol!!S (jis laiko juokingu dalyku kelti šian- 
dien klausimą, ar Kristus gyveno), R. Bultmann!" (jis sako, kad 
į klausimą, ar Kristus gyveno, šiandien tėra vienas atsakymas: 
taip) ir k. 

Taigi šiandien rimtas mokslininkas to klausimo nebedrįsta. 
kelti: tai visiems aiškus dalykas. Todėl ir mes ilgiau prie jo ne- 
sustosime. 

Argumentai. Iš kur imami argumentai Kristaus istoriš- 
kumui įrodyti? 1) Svarbiausias ir gausingiausias to šaltinis ketu- 
rios Evangelijos, 2) Žydų liudijimai, 3) Pagonių liudijimai ir 4) 
Krikščionių liudijimai. 

1. Evangelijų liudijimai. Evangelijos yra visai pakankamas. 
šaltinis įrodyti, kad Kristus tikrai gyveno'?, 

Pradžioje žrumpas jų turinys. 

Ciesorių Augusto ir Tiberijaus laikais buvo Judejoje žmo- 
gus, vardu Jėzus. Jis skelbė naują mokslą, sakėsi esąs Dievo: 
siustas, reikalavo, kad jo mokslą visi priimtų ir pagal jį gyventų. 
Kas juo seksiąs, tam atlyginsiąs dangaus Tėvas. Savo žodžiams. 


1 Die geschichtliche Existenz Christi!š, M. Gladbach 1921. 

2 Jesus Christusž, Paderborn 1920, I 80 — 143. 

3 Der geschichtliche Jesus und die moderne Philosophie, Mainz 1911, 

* L'existence hist. de Jėsus et Ie rationalisme contemporain, 1909. 

5 Im Bannkreise Babels, Mūnster i. W. 1910. 

5 Hat Jesus gelebt? 1910. 

? Hat Jesus gelebt? 1910. 

S Jesus von Nazareth, Mythus oder Geschichte? 1910. 

9 Hat Jesus gelebt? 1910. 

10 Die neusten Angrifie auf die Geschichtlichkeit Jesu, 1912. 

"1 Hat Jesus gelebt? 1919. 

'2 Ist Jesus eine historische Persėnlichkeik? 1910. 

13 Im Kampie um Christus, Graz 1927. 

14 Jėsus dans Yhistoire et dans le mystėre, Paris 1925. 

15 Hat Jesus gelebt? Leipzig 1920. 

16 Urchristentum und Religionsgeschichte, Gitersloh 1926. 

17 Jesus, Berlin 1926, 

18 Apie šį šaltinį žiūr. Fr. Tilmann, Die Guellen des Lebens Jesu, kny-- 
goj Esser —Mausbach, Religion, Christentum, Kircheš, Kempten und Min- 
chen 1920, II 1—122, 


1-2 


paliudyti jis darė stebuklus. Savo priešininkų buvo sugautas ir, 
prikaltas prie kryžiaus, mirė. Paskum atsikėlė iš numirusių, per 
40 dienų gyveno su savo mokiniais ir pagaliau, jiems matant, 
įžengė į dangų. Toks, keliais žodžiais nusakytas, atrodo Kristaus 
gyvenimas Evangelijose. . 

Kokios vertės tos Evangelijų žinios? Kiekvienas istoriško 
įvykio atpasakojimas juo geresnis, tikresnis, juo jo autorius stovi 
arčiau prie tų atpasakojamų įvykių. O jei atpasakotojas jau 
pats yra matęs įvykį, be to, yra tiesakalbis ir, pagaliau, 
toks, kuris atpasakodamas galėjo nesuklysti, tuomet jo liu- 
dijimas yra vertingiausias. 

Kalbant apie Evangelijų istorinę vertę, įprastai įrodoma trys 
dalykai: pirma, kad Evangelijos parašytos tų žmonių, kurie da- 
bar laikomi jų autoriais (knygų autentiškumas — authentici- 
tas); antra, kad jos atpasakoja tai, kas tikrai buvo, vadinasi, is- 
toriškus faktus (knygų istoriškumas — historicitas) ir, trečia, 
kad dabartinės knygos yra tokios pat (bent iš esmės), kaip ir 
jų originalai (knygų integralumas —integritas). 

Mes čia neįrodinėsime nei pirmo, nei antro, nei trečio da- 
lyko. Tai padaroma kitur. Šioje vietoje pasitenkinsime tik viena 
kita pastaba apie Evangelijas ir jų autorius. 

1) Kuometir keno parašytos Evangelijos? Evan- 
gelijos parašytos pirmajame amžiuje, vadinasi, netrukus po Kris- 
taus mirties. Jos parašytos tų asmenų, kuriems priskiriamos. 

Tai įrodytas dalykas. 

2) Evangelistais galima pasitikėti. 


a. Jie gerai žinojo aprašomuosius dalykus. Du jų, šv. Ma- 
tas ir šv. Jonas, buvo paties Kristaus mokiniai. Antri du, šv. 
Morkus ir šv. Lukas, buvo betarpiški apaštalų šv. Petro ir šv. 
Pauliaus mokiniai. 


b. Evangelistai nenorėjo apgauti. Tai rodo: 

a) Jų atvirumas. Jie aprašo net sau nemalonius įvykius!. 

b) Jų pasakojimai iš esmės sutinka. Tiesa, kad 
ir skirtumų pasitaiko, bet tik smulkmenose. Tie skirtumai kai 
kuriems net įspūdį padarė, kad evangelistai vienas kitam prieš- 
taraują. Bet iš šių skirtumų kaip tik aiškiau matyti, kad tarp 
evangelistų nebuvo konspiracijos apgauti. 

c) Paprastas jų rašymo būdas rodo jų tiesakalbin- 
gumą. Kalbėdami apie Kristų, kurį jie labai mylėjo, jie kalba taip, 
lyg Kristui jie būtų visai svetimi. Jie rašo, atrodo, ką girdi, mato, 
sužino; vienodai rašo apie Kristaus stebuklus ir apie Jo kančią 
bei mirtį, 


1 Plg. Mat. k 17; Luk. 22, 24 ir k. 


2 Plg. Mat. 3, 3—17; 4, 1—11; 26, 36—46; 27, 62; 28, 11; Mork, I, 
9 są.; 13, 32; 14, 55 Lūk. 3, 21 są; 4, 1—13; 18, 18 są. 


= ug 


d) Nėra motyvų, dėl kurių evangelistai būtų apgaudinėję. 
Jie negalėjo tikėtis sau iš tuometinių žmonių garbės, kuriuos, 
ypač žydus, jie gerai pažino ir žinojo jų nusistatymus: iš jų evan- 
gelistai tegalėjo laukti tik persekiojimų, daugiau nieko. Taip pat 
negalėjo jų vilioti ir ateities garbė, nes, būdami paprasti, nemo- 
kyti žvejai ir nebūdami pranašai, jie negalėjo permatyti šian- 
dieninės jiems teikiamos garbės. Dar mažiau juos galėjo ska- 
tinti amžinoji garbė, nes psichologiškai būtų nesuprantama, 
kaip tie, kurie mokė apie dangaus karalystę ir jai pasiekti reikiamą 
šventumą, patys būtų tikėjęsi tos laimės apgaudinėdami žmones. 

e) Pats evangelistų doras gyvenimas verčia jais 
pasitikėti. Jie iš tikrųjų buvo dori. Apie tai mes turime žinių 
ne tik iš krikščionių, bet ir iš nekrikščionių. 


c. Evangelistai ir norėdami nebūtų galėję apgauti: 

a) Jie nebūtų įstengę to padaryti, nes tiek teoretinė, 
tiek ir praktinė jų aprašomoji doktrina yra tokia kilni, kad jie, 
tie žvejai, jokiu būdu nebūtų galėję jos sugalvoti. Sugalvoti Kris- 
tui ir Jo doktrinai reiktų pačiam būti tuo Kristumi. 

b) Minimi Evangelijų aprašymuose įvykiai yra vieši. Čia 
pažymimi įvykio asmens, laikas, vieta ir k. Evangelistai nurodo, 
kad tie faktai ne jiems vieniems žinomi, bet ir daugeliui kitų“, 
aišku, ir Kristaus priešams. Be to, jų raštai paskelbti tada, kada 
daugelis paminėtųjų (Kristaus prietelių ir priešų) dar tebegy- 
veno. Prisiminkime čia ir tą faktą, kad evangelistas šv. Matas 
savo Evangeliją parašė aramajų kalba. Jis ją paskyrė krikščionims 
iš žydų. Jei tad aprašomieji joje dalykai būtų buvę pramanyti, 
tuomet fariziejams būtų buvę lengva apsidirbti su šv. Mato 
Evangelija. 

Taigi savaime suprantama, kad Evangelijos buvo ir priešų 
kontroliuojamos. Bet mes neturime jokių žinių, kad ta kontrolė 
būtų pakėlusi balsą prieš evangelistų raštus. 


d. Evangelistai nė patys nebuvo apgauti: 

a) Kaip matėme, aprašomuosius įvykius jie gerai žinojo. 
Vieni jų buvo betarpiški liudytojai?, antri viską sužinojo iš pir- 
mųjų lūpyš. 

b) Jie turėjo teisingai pastebėti Evangelijose minimus poju- 
čiais patiriamus faktus, kuriems patirti tereikia tik sveiko 
žmogaus. Be to, daugiau atydos ir atsargos čia sukėlė ir pačių 
taktų nepaprasta prigimtis. 

c) Pagaliau dar vienas faktorius čia reikalavo atsargumo: — 
naujasis mokslas vertė atsižadėti savo tėvų tikėjimo ir 
priimti naują. Ši aplinkybė vertė priimamas tikėjimo tiesas labiau 
pažinti. Tiesa, čia buvo ir paslapčių. Bet Kristus šias paslaptis 

1 Pig. Apd. 2, 22; 4, 18; 26, 24 są. 


ž Plg. 1 Jon. 4, 1 są. 
3 Plg. Luk. 1, 1 są. 


1 ua 


dėstė labai prieinamai, ir klausytojai galėjo jas kiek suvokti (per- 
cipere), nors ne visas iš esmės suprasti (perspicere). 

d) Evangelistai nebuvo lengvatikiai. Priešingai, jie ne- 
tuojau įtikėdavo. Kristus nekartą ir bara juos dėl jų kietumo ir 
netikėjimo. Jie, pav., pradžioje nenorėjo tikėti Kristaus atsikėlimą. 

Bent tiek pačių Evangelijų argumento. 

Baigiant jį, dar galima paminėti, be kitų, viena jam keliama 
sunkybė, esą, Evangelijų aprašymuose pasitaiką skirtumų ir net 
prieštaravimų. Dėl to čia teatsakome tik trumpai (plačiau tie klau- 
simai nagrinėjami Šv. Rašto N. Įstatymo Įvade). Pasitaiką evan- 
gelistų aprašymuose skirtumai neliečia asmeninių dalykų, 
bet tik smulkmenas. 

Dėl tų skirtumų galima pasakyti štai kas: 


a. Jie nekenkia dalyko esmei. Jei istorikai sutinka 
dėl esminių fakto punktų, o tesiskiria dėl mažmožių, tai nėvie- 
nas išmintingas dėl to neneigs paties fakto. Priešingai, tas smulk- 
menų skirtumas gali patį dalyką (fakto istoriškumą) net sustip- 
trinti: jei kiekvienas evangelistas būtų rašęs pramanytus dalykus 
ir rašęs nesusitaręs su kitais, tuomet visai nebeaišku, iš kur tas 
esminių dalykų sutikimas; 0 jei evangelistai tai darė susitarę — 
iš kur tuomet tie mažmožių skirtumai. 


b. Esami evangelistų aprašymuose skirtumai atsirado dėl 
įvairių sąlygų: 

a) Vienas evangelistas aprašė to paties fakto vienas smulk- 
menas, kitas — kitas; arba dar: vienas tą pačią mintį pasakė 
vienais žodžiais, kitas — kitais. 

b) Taip pat pasitaiko, kad atskirų evangelistų aprašomi nors 
kiti, bet panašūs įvykiai. 

c) Skirtumai ir tariamieji prieštaravimai dažnai gali būti iš- 
aiškinami ir nevienodu tikslu, kurį turėjo tas ar kitas evan- 
gelistas. Ir iš tikrųjų, šv. Matas savo Evangeliją rašė žydams ir 
turėjo tikslą jiems parodyti, kad Kristus tikrai yra laukiamasis 
Mesijas. Todėl jam buvo nelabai svarbu viską chronologiškai nu- 
pasakoti. Šv. Morkus rašė pagonims; jis, kas tiko tik žydams, 
visai išleido. O šv. Jonas savo Evangeliją nukreipė prieš gnosti- 
kus. Todėl svarbiausia jos mintis — Kristaus dievybė!. 

2. Zydų liudijimai. Pačioje pradžioje galima pastebėti, kad 
nei iš žydų, nei iš pagonių daug liudijimų apie Kristų neturime. 
Krikščionybės priešai dėl to prikiša, esą, liudijimai apie Kristų 
paimti tik iš krikščioniškų šaltinių (Evangelijų, krikščionių tradi- 
cijos) ir todėl maža teturį vertės. Bet tas priekaištas nelogiškas. 
Taip galvojant, tektų atmesti visas tautiečių istorijas apie savo 
kraštą, didvyrius... Tačiau to niekas nedaro. Taigi ir Evangelijų 
liudijimai yra pakankamas šaltinis. Bet yra dar ir kitų šaltinių, — 
ir jų neatmetame. Tad juos čia ir peržvelgsime. 


1 Plg. J. Mūller, De vera religione?, Oeniponte 1914, 319—334. 


12 


Žydų ir pagonių liudijimų iš viso pirmojo amžiaus ir iš 
antrojo pirmosios pusės turime nedaug. Be to, nevienas jų yra 
ir nesavarankiškas, nes priklauso krikščioniškų šaltinių. Šios pas- 
kutinės rūšies nekrikščionių liudijimai mums yra tik tuo svarbūs, 
kad parodo tuometinį pačių krikščionių įsitikinimą 
Kristaus asmens istoriškumu. Po šios pastabos pradedame trum- 
pą Žydų liudijimų apžvalgą. 

1) Pirmoje vietoje reikia paminėti žydą Juozapą Flavi- 
jų. Jis kilimo iš kunigų giminės, gimė Jeruzalėje 37-38 m. po Kr. 
Paaugęs mokosi fariziejų, sadukiejų ir esenų mokyklose; vėliau 
dalyvauja žydų karuose su romėnais; 67 m. paimamas į nelaisvę; 
69 m. ciesorius Vespasijonas suteikia jam visišką laisvę; po to 
Juozapas prie savo tikrojo vardo prikergia dar Vespasijono gimi- 
nės vardą Flavijus; keliauja į Romą; miršta apie 105 m. 

Juozapas Flavijus parašė keletą veikalų, iš kurių svarbiau- 
sias, rašytas graikų kalba, yra Žydų archeologija; jis dar vadina- 
mas ir kitu, dažniau vartojamu, vardu — Žydų Senove (lotyniš- 
kai Antiguitates Judaicae). Veikalas baigtas rašyti 93-94 m. Ja- 
me surašyta žydų tautos istorija nuo pat jos pradžios ligi 66 m. 
po Kr., t. y. ligi žydų karo su romėnais. Veikalas skiriamas pir- 
miausia graikiškai romėniškiems skaitytojams. Šio veikalo dvie- 
jose vietose (18, 3, 3 ir 20, 9, 1) randame paminėtą Jėzų Kristų. 

Žydų Senovės 18, 3, 3 tekstas yra šis: 

„Tuo metu (Pontijaus Piloto prokuratūros metu) gyveno Jėzus, išmintingas 
žmogus, jei tik jį galima žmogumi pavadinti, nes jis darė nuostabius darbus, 
buvo mokytojas žmonių, kurie su džiaugsmu priima tiesą; daug jis patraukė į 
save žydų ir graikų. Jis buvo Kristus. Mūsų tautos pirmiesiems jį apskundus, 
Pilotas nuteisė jį mirti ant kryžiaus. Tačiau pirmiau juo sekusieji jo mylėti ne- 
nustojo, nes jis jiems trečioje dienoje vėl pasirodė gyvas, kaip apie tai buvo 
kalbėję dieviški pranašai, pasakiusieji apie jį daug ir kitų nuostabių dalykų. Ir 
šiandien dar yra krikščionių giminė, turinti nuo jo savo vardą“. 

Kalbant apie šį tekstą, kaip ir apie į jį panašius, reikia ai- 
sižvelgti dviejų dalykų: pirma, keno šie žodžiai — Flavijaus ar 
keno kito, vėliau juos įrašiusio į Flavijaus knygas (čia teksto 
autentiškumas), antra, jei šie žodžiai Flavijaus, tai iš kur jis tas 
žinias ėmė? Šiuos du dalykus reikia skirti ir prisiminti toli- 
mesniam reikalui. Kai kas mano, kad minėtasis tekstas auten- 
tiškas, bet taip pat kartu tvirtina, kad tuos žodžius Flavijus 
paėmęs iš kriščionių. Tuo būdu pagal šiuos Flavijaus liu- 
dijimas tėsąs tarpiškas. 

Ginčas dėl teksto autentiškumo, seniai prasidėjęs, ir 
šiandien dar nėra baigtas. Vieni stoja už teksto autentiškumą, 
kiti prieš. 

Teksto gynėjai duoda šiuos argumentus: 

a. Išoriniai argumentai. a) Tą vietą turi visi ranka 
rašyti ar spausdinti to veikalo kodeksai, kuriuose tik yra 18-toji 
knyga. Jei ta vieta būtų vėliau įrašyta, jos jokiu būdu negalėtu- 


= 14 


me rasti visuose kodeksuose. b) Be to, tekstas naudojamas kitų 
rašytojų. Pav., Euzebijus! tą tekstą taip pat pripažino Juozapui 
Flavijui. 

Taigi jokiu būdu negalima prileisti, kad visur (visuose kodek- 
suose ir pas kitus autorius) tą tekstą būtų įrašę patys krikščionys. 


b. Vidiniai argumentai. Juozapas Flavijus Žydų 
Senovėje ir negalėjo nekalbėti apie Kristų, nes a) jis čia kalba 
apie įvairias tu laikų žydų sektas (iariziejus, sadukiejus ir k.) 
Tad jis turėjo paminėti ir Kristų ir Jo sekėjus. b) Be to, jis kalba 
apie šv. Joną Krikštytoją, apie šv. Jokūbą Jaunesnįjį. 
Jei jis mini juos, juo labiau negalėjo apleisti Kristaus. c) To- 
liau Juozapas Flavijus plačiai kalba* apie tuos, kurie sakėsi esą 
mesijai; todėl jis negalėjo praeiti nepaminėjęs Kristaus, kurį dau- 
gelis žydų laikė Mesiju ir kurį buvo įtikėję. 

Teksto autentiškumo priešai čia iškelia, kad esąs negalimas 
dalykas, kad žydas taip gražiai kalbėtų apie Kristų. Į tai teksto 
autentiškumo gynėjai jiems atsako: a. vienas dalykas yra gražiai 
apie ką nors kalbėti, kitas—tuo pačiu kalbamuoju dalyku gra- 
žiai ir pasekti. Daugelis, pav., gražiai atsiliepia apie Katalikų 
Bažnyčią, jos darbus, bet patys jai nepriklauso. 

6. Flavijus gražiai kalba taip pat ir apie šv. Joną Krik- 
štytoją, ir apie šv. Jokūbą Jaunesnįjį. 

1. Puikiai atsiliepdamas apie Kristų, jis galėjo Jame matyti 
vien pranašesnį žmogų, visai negalvodamas apie Jo dievybę. 
Kitoje vietoje J. Flavijus panašiai kalba ir apie Mozę. O kalbė- 
damas dėl įvykusių Kristuje pranašysčių, Flavijus čia galėjo pa- 
sakyti kitų manymą. 

e. J. Flavijaus pasakojimas, kalba, apie Kristaus stebuklus 
suprastinas arba kaip kitų nuomonė, arba kad Kristų jis laikė 
nepaprastu žmogumi, pranašu, kuris jo paties ir kitų nuo- 
mone gali padaryti stebuklų. 

6. Pagaliau nereikia pamiršti, kad J. Flavijus buvo liberalas. 
Taigi jis tokios Kristui pagiežos, kaip žydai ortodoksai, galėjo ir 
neturėti. 

Teksto autentiškumo priešai vėl klausia: o kodėl pirmieji 
Bažnyčios rašytojai4, be Euzebijaus ir dar vieno kito, nesi- 
naudoja tuo Flavijaus tekstu? Juk jiems, polemizuojant su 
žydais, jis būtų pravertęs. 

Į tai teksto autentiškumo šalininkai atsako: a. Bažnyčios 
Tėvai, įrodinėdami Kristaus mesijaniškumą, svarbiansia rėmėsi 

v. Raštu. 8. Jie nesinaudojo Flavijumi, nes šis, kaip liberalas, 
žydams buvo ne kažin koks autoritetas. 


1 Hist. eccl., I. 3, c. 11 (M G XX, 117). 
ydų Senovė, 20, 8, 6. 
5 Žydų Senovė, 3, 15, 3. 
* Pav., šv. Justinas, Klemensas Aleks., Origenas. 


ŽŽ 


Teksto autentiškumo priešai dar iškelia, kad tekstas, esą, 
nelabai derinasi su kontekstu. Į tai gynėjai jiems atsako 
taip: Flavijus šioje Zyd4 Senovės vietoje kalba apie neramumus 
Piloto metu. Todėl jis čia ir galėjo įterpti Kristaus padarytą tau- 
tai įtaką!. 

Čia buvo teksto autentiškumo šalininkų ir jo priešų argu- 
mentacija. Bet ginčas dar nėra baigtas. Šiame ginče atsirado ir 
tokių, kurie nori vidurio laikytis. Šie tvirtina, kad teksto skeletas 
esąs paties J. Flavijaus, tik jis užpildytas svetimomis mintimis. 

i nuomonė šiandien turi nemaža šalininkų. Taip, pav., manė ir 
neseniai (1928 m.) miręs žymus apologetas jėzuitas H. Dieck- 
mannž. O iokių, kurie gintų ištiso teksto autentiškumą, šian- 
dien nėra daugė. 

Baigdami šį Zydų Senovės 18, 3, 3 vietos autentiškumo klau- 
simą, čia paminėsime vieną priekaištą. Jei, sako, minėtasis 
tekstas neautentiškas, tai nė vienas žydų rašytojas nepaminėjęs 
Kristaus buvimo ir veikimo fakto. Juk ir Filonas Aleksandrietis 
(žydas, tilosofas), gyvenęs Kristaus laikais, savo raštuose jo ne- 
mini. Vadinas, prieš Kristaus asmens istoriškumą susidarąs argu- 
mentas ex silentio (iš tylėjimo). Į tai atsakoma štai kas: jei 
tie du žydų rašytojai (Filonas ir Juozapas Flavijus) ir nieko, ar- 
ba visai maža tebūtų apie Kristų pasakę, tai vis dėlto iš to dar 
nebūtų galima padaryti išvados, kad Kristus negyvenęs. Norint 
sudaryti argumentą ex silentio, reiktų įrodyti, kad Filonas ir J. 
Flavijus būtinai turėjo tą faktą paminėti. To neįrodžius, tokių 
išvadų negalima daryti. 

Iš Filono apie Kristų nieko rimto neturime, tai tiesa. Bet 
Filonas gyveno Aleksandrijoje. Susisiekimas su Jeruzale tada ne- 
buvo toks lengvas, kaip šiandien. Nors Aleksandrijos žydų vadai 
ir žinojo, kas dedasi Jeruzalėje, bet Filonas, — visą amžių atsi- 
davęs mokslui ir tik senatvėje įtrauktas į politiką, — galėjo to ir 
nežinoti. 

Pagaliau sakysime, kad Filonas žinojo. Bet ar tuomet jis 
būtinai turėjo ir parašyti? Ne. Kad ir pasidavęs helenizmo įtakai, 
Filonas vis dėlto liko žydas. Tad kartu su visa žydų tauta laukė 
nacijonališkojo ir politiškojo Mesijo. Tačiau Kristus toks nesidėjo. 
Todėl Filonas apie tokį svajotoją, koks jam atrodė Kristus, galėjo 
ir neparašyti*, 


! Plg. J. Mūller, De vera religione, 334—341. 

2 De revelatione christiana, Friburgi Br. 1927,377: „Hoc tamen concedi 
posse verba Josephi interpolatione guadam chistiana temporis posterioris aucta 
vel etiam mutata esse... Probabilior videtur esse eorum sententia, guae admittit 
Josephum hoc loco de Jesu guidem locutum esse, verba autem eius postea 
certa guadam mensura alterata esse et aucta“. 

š Apie slavišką Juozapo Žydų Karai redakciją žiūr. Dovydaitis Pr., 
Kristaus problema, 111. 

* Plg. Fr. Meiffert, Die geschichtliche Existenz Christi, M. Gladbach 
1921, 110111. 


= 15 — 


Dėl Juozapo Flavijaus. Jei prileisti, kad Juozapas ir 
nieko nerašė apie Kristų, tada tą jo tylėjimą galima išaiškinti jo 
nenoru (o tas visai galimas dalykas) kalbėti apie Kristų ir krik- 
ščionybę. Nenoro pagrindas — toji atmosfera, kurioje teko Juo- 
zapui rašyti. J. Flavijus rašė, svarbiausia, romėnams, kurie į žydus 
„žiūrėjo išdidžiai, kurie nekentė žydų dėl keliamų prieš romėnų 
valdžią maištų. Tad primenant romėnams Kristų, būtų reikėję 
priminti ir žydų tautos lūkesčius, būtent, laukiamąjį Mesiją, išgel- 
bėsiantį žydų tautą iš vergijos. Toks priminimas būtų buvęs pa- 
vojingas pačiai žydų tautail. 

Tiek dėl žydų teikiamų betarpiškų, tiesioginių, liudijimų 
Kristaus asmens istoriškumui paremti 

2) Be šių, galima paminėti ir kitus, bet jau tolimesnius 
(indirecta) liudijimus. Tai tie žydų raštai, kurie tiesiog tekalba 
tik apie Kristaus darbus, bet tuo pačiu netiesiog, tarpiš- 
kai, paliečia ir Jo asmenį. 


a. Kaip liudija Origenas?, Celsus savo (dabar žuvusia- 
me) veikale AdmYne-A6yos paduoda ir žydą, kuris dėsto savo pa- 
žiūras į Kristaus stebuklus. Pagal šį Kristaus stebuklai, esą, rei- 
kia priskirti magijai, kurios Kristus išmokęs, būdamas Aigipte, ir 
kurios dėka Jis vėliau taip iškilęs savo tėvynėje. Apie Kristaus 
stebuklus taip manęs ne tik tas paduotasis veikale žydas, bet ir 
daugelis kitų to meto žydų. Vadinasi, tuometiniai žydai Kristaus 
buvimo neneigia, o tik savotiškai aiškina Jo stebuklus. Tai mums 
paliudija ir šv. Justinas. 


b. Baigiant žydų liudijimus, dar galima paminėti ir žydų 
Talmudą, kur nupasakotas Kristaus gyvenimas. Bet tas Kris- 
taus gyvenimo aprašymas Talmude iškraipytas“. Be to, jis 


1 Dovydaitis Pr., Kristaus problema, 114: 

„Kaip Juozapas vengia kalbėti apie mesijanizmą, konkretiškiau liudija 
jo pasielgimas, kalbant apie Danieliaus knygą. Paduodamas visą knygos turinį, 
jis aplenkia 7 skyrių — pasaulio karalysčių ir žmogaus sūnaus regėjimą, į kurio 
rankas turi pereit pasaulio valdymas. Taip pat ir aiškindamas karalysčių paveik- 
slų sapną, Juozapas nenori savo skaitytojams parodyti to paveikslo, kaip ketvirtą 
pasaulinę karalystę sutriuškino „akmenėlis“ — maža stebuklingai auganti atei- 
ties valstybė. 

Ir kalbėdamas apie Joną Krikštytoją, Juozapas atsargiai apėjo mesijaniz- 
mą. Visas pasakojimas apie Jono darbus atrodo lyg netyčiomis; Juozapas nemi- 
ni Jono, aprašinėdamas laiką, kuriame jo gyventa, o tik paskui prie jo sugrįžta, 
rodos, lyg pats to nenorėdamas“. 

O kad Justus Tiberietis, parašiusis Žydų Karų istoriją, irgi neminįs 
Kristaus, žiūr. Dovydaitis Pr., Kristaus problema, 106. 

2 Contra Celsum !, 28. 

3 Dialogus cum Tryphone, n. n. 17 ir 108. 

4 Tuo klausimu plačiau Žiūr.: G. Dalmann, Was sagt der Talmud ūber 
Jesus? Berlin 1891; H. Laible, Jesus Christus im Talmud , Leipzig 1900; G. 
Krauss, Das Leben Jesu nach jiūdischen Ouellen, Berlin 1902; H. Strack, 
Jesus, die Haeretiker und die Christen nach den dltesten jūdischen Angaben, 
Leipzig 1910 ir k. 


+ 17 


čia remiasi daugiausia krikščionių tradicija. Todėl nesavaran- 
kiškas. Talmudas Kristaus buvimo neneigia. Jis tik stengiasi 
paneigti Kristaus dieviškąją misiją!. 


c. Kita žydų knyga, apokriias, yra ketvirtoji Ezdro knyga, 
parašyta po Jeruzalės išgriovimo žydams paguosti. 

Čia šeštajame skyriuje aprašomas paskutinysis teismas. Sa- 
koma, kad vienas Dievas pasaulį sukūręs, vienas Jis ir teisiąs. 
Visur pabrėžiamas žodis vienas. Tai, reikia spręsti, nukreipta 
prieš krikščionių religiją, kuri kalba, kad Kristus pasaulio pabai- 
goje ateis ieisti gyvų ir mirusių. Bet čia negalima griežtai pa- 
sakyti, ar iš to susidaro kad ir tolimesnis argumentas Kristaus isto- 
riškumui įrodyti, ar ne. Be to, jei ir būtų galima jis sudaryti, tai 
vėl neaišku, iš kur autorius žino Kristų ir Jo atėjimą? Greičiau- 
sia, iš krikščionių“. Todėl liudijimas pasidaro tarpiškas: tepaliu- 
dija krikščionių įsitikinimą Kristaus istoriškumu. 


d. Dar yra žydų pamiletas apie Jėzaus kilimą — Sepher 
Toledoth Jeschu. Juo pasinaudojo ir Haeckel savo veikale Die 
Weltrūtselš. Ten sakoma, kad Kristus gimęs iš Marijos ir karei- 
vio Pandera. Tą pasaką jau kartojo ir Celsus. Ji yra kilusi iš 
pačių žydų pirmaisiais amžiais, tik žinoma, vėliau už Evangelijų 
pranešimus+. Iš čia matyti, kad žydai neneigė Kristaus asmens 


! Dovydaitis Pr., Kristaus problema, 119 — 120: 

„Šiuose rabinų pranešimuose maža sąryšio, dar mažiau chronologinės 
nuovokos: vieni Jėzaus gyvenimo laikmetį nukelia šimtą metų anksčiau mūsų 
eros, kiti tiek pat paskiau. Bet visame, ką jie sako, šį kart ypač svarbu tai, 
kad jie niekur nė puse lūpų neprataria abejonės apie istorinį Kristaus eg- 
zistavimą. Visoje ankstyboje žydų polemikoje prieš krikščionis ir Salia talmudo 
kaip Justino dijaloge su žydų Tryfonu ir pas Celsų jokiam žydui neatėjo gal- 
von mintis, kad Jėzus, kurio jie nekentė, būlų visai neegzistavęs. Visi jie vien- 
balsiai pripažįsta, kad Jėzus Nazarietis, „bedieviškos sektos“ pradėjėjas, išsidavęs 
save Mesijum, buvo Tiberijaus viešpatavimo metu nubaustas mirtimi ant kryžiaus 
prieš Velykas. Šiuomi tai Žydų tauta ir yra mums pirmos rūšies liudytoja, ir 
visiškai teisinga, kad pats vienas buvimas to, kas yra apie Jėzų rabinų ir šiaip 
vėlesnėje žydų literatūroje, yra garsiai kalbas liudijimas apie Jėzaus įtaką juda- 
izmui ir tuomi apie Jėzaus egzistavimą (Heitmtller W., Die Religion in Geschichte 
und Gegenwart, III 345)“. 

2 Plg. H. Dieckmann, De revelatione christiana, 374—375. 

3 Bonn 1899, 378. 

4 Dovydaitis Pr., Kristaus problema, 118: „Iš Evangelijų pasakojimų 
matyti, kad tolaikiniai rabinai, polemizuodami su Jėzumi, dar visai nežinojo pa- 
sakos apie Jo nelegalį gimimą. Jėzus susitikdamas su rabinais, visur dažnai 1a- 
bai aštriai prikaišioja jiems jų piktadarybes, dvasioje jungtuvių laužymą, krei- 
piasi į juos su reikalavimu parodyti jame kaltę. Fariziejai, neturėdami ko sakyti, 
degdami vidujine piktybe, vadina tik Jėzų maištininkų, Dievo niekintoju, turin- 
čiu piktąją dvasią, bet niekur neprikiša Jam Jo nelegalio gimimo, o visur pripa- 
žįsta Jame Juozapo ir Marijos sūnų: „Ar ne šis Jėzus, Juozapo sūnus, kurio mes 
žinome tėvą ir motiną?“ (Jon. 6, 42). 

Jei evangelistai nenutylėjo visų daug didesnių Jėzaus niekinimų, tai be 
abejonės nebūtų nutylėję ir jam prikišamos daug menkesnės dėmės, jo nelega- 
lio gimimo, jei tik fariziejai kada nors būtų apie tai prasitarę; iš čia seka, kad 


22 


istoriškumo, bet tik norėjo pakirsti jo autoritetą. Be to, minimas 
pamiletas nėra iš pirmųjų amžių, todėl jis mums ir nereikšmin- 
gas!. Tuo baigiame žydų liudijimus Kristaus asmens istoriškumo 
reikalu. 


3. Pagonių liudijimai. Juos čia minime ne dėl to, kad, kal- 
bant apie Kristaus asmens istoriškumą, be jų nebūtų galima ap- 
sieiti, bet kad parodytume, kad apie Kristų yra ir kitų liudijimų. 
Be to, reikia pastebėti, kad jų nėra ir daug. Iš pirmojo amž. jų 
beveik visai neturime; likę tik iš II amž. pradžios. 


Kadangi jų nedaug ir, palyginti, vėlyvi, tai kai kas, kaip ir 
dėl žydų liudijimų, bando tuo argumentuoti prieš Kristaus isto- 
riškumą. Tačiau toks argumentavimas nepagrįstas. Kad romėnai 
maža rašė apie žydiškus dalykus, yra visai naturalu. Kodėl? Pir- 
miausia, jiems nedaug terūpėjo žydų gyvenimas. Į žydus jie visuo- 
met žiūrėjo su panieka. Todėl maža kreipė dėmesio ir į jų 
gyvenimo įvykius. Išgirdę kokių muostabių dalykų, romėnų rašy- 
tojai juos ar pro pirštus praleisdavo ar priskirdavo magijai; jie 
iškeldavo tik tai, kas jiems, kaip romėnams, buvo svarbu. Pav., jie 
pamini krikščionis, aiškindami Romos gaisro Nerono metu prie- 
žastis. Antra priežastis, dėl ko romėnų rašytojai maža teparašė 
apie Kristų ir krikščionis, yra ta, kad krikščionių vardas pradžioje 
nebuvo plačiai žinomas. Savo pradžioje krikščionybė ne- 
daug turėjo išpažintojų. Kaip iš Apaštalų darbų matyti?, pasitai- 
kydavę net žydų, kurie apie Kristų nieko nežinodavę. Be to, 
Kristaus nukryžiavimas nebuvo nei pirmas, nei paskutinis tos 
rūšies faktas; Romos provincijose tokių faktų būdavo nemaža. 
Todėl Kristaus nukryžiavimas, jei rašytojai jį ir nugirdo, įspūdžio 
jiems nepadarė. O kai krikščionių skaičius jau gerokai padidėjo, 
kai prasidėjo jų persekiojimai, tuomet pagonių rašytojai gavo 
progos paminėti ir krikščionis. Trečia, kartais romėnų rašytojai 
ir didelių savo imperijos įvykių nepaminėdavo. Pavyzdžiu gali 
būti ciesoriaus Augusto gyvenimas. Augustas — žymi asmenybė, 
o žinių apie jį turime labai maža. Maža taip pat žinių paliko 
romėnų rašytojai ir apie visas Romos provincijas, apie jų istoriją. 
Tad jei taip yra buvę su Romos imperija, net su imperatoriais, 
tai ką besakyti apie provincijų įvykius bei asmenis. 

Nors iš pagonių rašytojų ir negalima tokiose sąlygose rei- 
kalauti ypatingų apie Kristų ir krikščionis žinių, o vis dėlto vie- 
nas kitas ir senesnių romėnų rašytojų yra užsiminę apie Kristų 
bei krikščionis. Čia paminėtini Plinijus, Tacitas ir Svetonijus. 


senesnieji fariziejai Jėzaus gimime nieko jį žeminančio nežinojo. Taip kad ši 
nešvari talmudo pasaka tik vėlesnis už Evangelijų pranešimus prasimanymas“. 


1 Plg. Metiert Fr., Die geschichtliche Existenz Christi, 114—117. 
2 Apd. 2, 5 są; 13, 16 są; 28, 21 są. 
3 Plg. H. Dieckmann, Dz revelatione christiana, 378. 


19 


1) Yra žinomas Plinijaus Jaunesniojo, Bitinijos pro- 
konsulo, laiškas ciesoriui Trajanui, kuriame Plinijus atsiklausia, 
kaip elgtis su krikščionimis! Laiškas rašytas tarp 111—113 m. 


Griežtai imant, šis laiškas negali būti betarpiškas, tie- 
sioginis argumentas Kristaus asmens istoriškumui įrodyti: Plinijus 
rašė, ką sužinojo apie Kristų ir krikščionis iš pačių krikščio- 
nių ar iš kitų. Tačiau tas laiškas svarbus dviem atvejais: 
a. jis rodo krikščionių įsitikinimą Kristaus asmens isto- 
riškumu ir Jo dievybe; b. jis liudija, kaip greit plėtėsi 
krikščionybė įvairiuose kraštuose dar tik antrojo amžiaus 
pradžioje. 

2) Antras romėnų rašytojas, paminėjęs krikščionis, yra Žy- 
mus ir objektyvus imperatorių laikų istorikas Publijus 
Kornelijus Tacitas. Tarp 115 — 117 m. jis parašė veika- 
lą Metraščiai (Annales). Šio veikalo 15-tos knygos 38 ir sekan- 
čiuose skyriuose jis aprašo Romos miesto gaisrą Nerono laikais, 
64 m. Papasakojęs apie gaisrą, Tacitas 44 skyriuje sako, kad pa- 
degimo kaltė buvusi suversta krikščionims. Kartu jis mini ir Kris- 
tų, „Aurį Tiberijaus viešpatavimo metu prokuratorius Pontijus 
Pilotas nubaudė mirtimi“*. Tas pasakymas yra aiškus Kristaus 
istoriškumo liudijimas. Tiesa, galima čia kelti pora klausimų. 
Pirmas klausimas — teksto autentiškumas. Čia reikia pa- 
sakyti, kad rimtų argumentų prieš tų žodžių autentiškumą dar 
niekas nenurodė. Be to, krikščionis talsifikatorius vargu būtų taip, 
palyginti, piktai kalbėjęs, kaip kad randam pas Tacitą. Antras klau- 
simas: iš kokių šaltinių ėmė Tacitas tas žinias? Gal jis beta r- 
piškai naudojosi krikščioniškais šaltiniais; o gal jis bus rašęs, 
ką yra girdėjęs iš kity; gal naudojosi įvairiais šaltiniais. Kaip ten 
bebūtų, bet tekstas vis dėlto kalba už Kristaus asmens istorišku- 
mą: negalima manyti, kad Tacitas, būdamas rimtas ir obje k- 
tyvus istorikas, minėdamas krikščionis ir Kristų, būtų tai įrašęs 
visai nepagalvojęs, nepatikrinęs paties fakto. Taigi šis Tacito ar- 
gumentas yra reikšmingasš. 


1 Epp. I. x, 96. To laiško mums interesingas vietas žiūr. kad ir Dov y- 
daitis Pr., Kristaus problema, 125-126. 

2 Annales, I. XV, 44: „Sed non ope humana, non largitionibus principis 
aut deorum placamentis decedebant infamia, guin jussum incendium crederetur. 
Ergo abolendo rumori Nero subdidit reos et guaesitissimis poenis adfecit, guos 
per flagitia invisos vulgus christianos appellabat. Auctor nominis ejus Christus 
Tiberio imperitante per procuratorem Pontium Pilatum supplicio adfectus erat. 
Repressague in praesens exitiabilis superstitio rursum erumpebat, non modo 
per Judeam, originem ejus mali, sed per urbem etiam guo cuncta undigue atro- 
cia aut pudenda confluunt celebranturgue. Igitur primum corepti gui fatebantur, 
deinde indicio eorum multitudo ingens haud proinde in crimine incendii guam 
odio humani generis convicti“. 

3 Dovydaitis Pr., Kristaus Problema. 136: 

„Kokie bebūtų Tacito šaltiniai apie mūsų nagrinėjamąją vietą, visuomet 
palieka be pagrindo mitografų nuomonės, esą, Tacitas šį savo pranešimą ėmęs 


ra a 


3. Toliau, iš rašiusiųjų apie krikščionis ir Kristų reikia pa- 
minėti Svetonijus. Jis savo veikale De vita Caesarum, turintį 
8 knygas ir parašytą apie 120 m., aprašo imperatorių (Klaudijaus 
Nerono ir kitų) gyvenimus. 

Klaudijaus biografljos 25 sk. jis pastebi, kad „žydus, nuolat 
nerimaujančius dėl Krestaus, išvijo iš Romos“ (52 m.). Tas Kres- 
tus, greičiausia, bus ne kas kitas, kaip Kristus. O iš kur Sveto- 
nijus žiuo apie Kristų? Matyt, jis Kristaus asmeniu nesiinteresavo, 
tad rašė, ką nugirdo. Ši, kaip ir kita, netrukus minima, vieta gali 
paliudyti daugiausia tik pačių krikščionių įsitikinimą 
Kristaus istoriškumu. Tokiu būdu šis jo liudijimas neturi tokios 
jau didelės vertės. 

Aprašydamas Nerono gyvenimą, 16 sk. Svetonijus mini krikš- 
čionis, kurie persekiojami dėl tariamųjų jų prietarų!. 

Turint galvoje tų visų trijų minėtų rašytojų liudijimus, gali- 
ma pasakyti, kad 1) minėti rašytojai, tiesa, maža, bet vis dėlto 
kalba apie Kristų; o trumpai jie kalba dėl tam tikrų pateisinamų 
racijų; 2) kad nuo pat krikščionybės pradžios Kristus laikomas 
krikščioniškosios religijos kūrėju ir 3) kad, pagal šiuos rašytojus, 
visų krikščionių buvo įsitikinta Jį esant istorinį asmenį. 


4. Krikščionių liudijimai. 1) Imkime šv. Paulių, jo laiš- 
kus. Žinome, kad jis pradžioje buvo karštas fariziejus, uoliai 
gynęs savo tėvų tikėjimą, persekiojęs krikščionis. Tačiau vėliau 
tas pats Paulius jau sako, kad gyvenąs (gyvas) jau nebe jis, bet 
Kristus jamež. Ir apie tą Kristų ir apie Jo mokslą šv. Paulius 


iš ligi tam laikui jau susiformavusio krikščioniško mito apie Kristų kaip isto- 
rinę asmenybę. Nes, viena, kad Tacitas čia ima ne iš krikščioniško šaltinio, 
liudija jo paties žodžiai, kad tarp Kristaus mirties ir 64 m. po Kr. krikščionybė 
buvusi kartą visiškai išnaikinta, — o tokios žinios krikščioniškuose raštuose vi- 
sai nėsama; antra, Tacitas atvirai prisipažįsta, kad užiminėti skaitytojus pasakin- 
gomis ir išgalvotomis istorijomis, tai žeminąs istoriką darbas, ir trečia, jeigu 
Tacitas šias žinias būtų ėmęs iš kokio neaiškaus šaltinio, be abejonės būtų tai 
pažymėjęs mažiausia žodžiais kaip dicunt, ierunt, kaip kad jis, imdamas 
žinias iš kitų autorių, pažymi tai žodžiais invenio, reperio apud auctores, 
arba, naudodamasis keletu šaltinių, nurodo į tai, sakydamas Guidam, ali, 
plerigue. 

In summa jeigu sa matematišku tikrumu ir negalima nustatyt, iš kokių 
šaltinių Tacitas ėmė Žinias, tai nė kiek nepamažina istorinės vertės jo praneši- 
mo, iš kurio sužinome ne kokius apskritus, tik visiškai konkrečius, chronologiš- 
kai aiškiai nustatydinamus sekančius faktus: 

Nerono viešpatavimo metu Romoje egzistuoja tikybinė draugija, turinti 
daugybę pasekėjų ir minios vadinama krikščionimis; ji turi savo pradžią 
nuo Kristaus, gyvenusio Tiberijaus viešpatavimo metu Judejoje, kurį tuolai- 
kinis prokuratorius Pontijus Pilotas tarp 25 ir 36-37 m. po Kr. — kuriame 
laikotarpyje Pilotas buvo Judėjos prokuratoriumi — nubaudė gėdinančia 
mirtimi (kokia ir buvo kryžiaus mirtis). Šis pranešimas, savo teisingumu 
įmponuojąs net skeptikams, visiškai patvirtina Evangelijų pranešimus“. 

1 „Atfilicti supliciis christiani, genus hominum superstitionis novae et 
maleficae“. 

2 Gal. 2, 20. 


EE, e 


kalbėjo visą savo tolimesnį gyvenimą ligi pat mirties. Iš jo laiš- 
kų matyti, kaip stipriai jis išpažino Kristų kaip tikrą istorijos 
asmenį!. 


a. Psichologiškai būtų visai nesuprantama, kaip įtūžęs 
krikščionybės persekiotojas Saulius staiga persikeičia ir, jau kaip 
Paulius, su didžiausiu įkarščiu ima skelbti to savo persekioto 
Kristaus mokslą ir už tą mokslą paaukoja net savo gyvybę. 


b. Jei tokio asmens, Kristaus, krikščionybės kūrėjo, nebūtų 
buvę, tai fariziejams, kuriems šv. Pauliaus atsivertimas buvo didelis 
smūgis, būtų buvę visai lengva kovoti su šv. Pauliumi, paneigiant 
Kristaus buvimą. Fariziejai kovojo prieš krikščionybę; tačiau ne- 
turime jokių žinių, kad jie būtų kibę į Kristaus asmens istorišku- 
mą. Jie tik stengėsi Kristų sudiskredituoti, skleisdami 
apie Jį bjauriausių šm eižtų. 


c. Šv. Paulius buvo žy das. Nacijonališkumas ir nacijonali 
religija jam buvo labai artimas dalykas. Tuo tarpu jis tam- 
pa naujos universalios religijos, krikščionybės, skelbėjas. 
Psichologiškai toks jo pažiūrų ir dvasios perversmas būtų visai 
nesuprantamas, jei jis nebūtų buvęs įsitikinęs skelbiama tiesa. 


2) Kiti krikščionių liudijimai. Krikščionių litera- 
tūroje daug liudijimų apie Kristų. Bet labai daugelis jų arba 
betarpiškai priklauso N. Įstatymo liudijimų, arba imti iš tos 
pat tradicijos, iš kurios gimė ir N. Įstatymas. Todėl jie Kristaus 
asmens istoriškumo tikrumą, kokį duoda Evangelijos ir Apaštalų, 
ypač šv. Pauliaus, laiškai, vargu bepadidina. 

Kiti, vėlyvesni liudijimai, jau tuo pačiu mažiau reiškia, kad 
jie toliau nuo krikščionybės pradžios. 

Kalbant apie kitų krikščionių liudijimus, tektų sustoti ties 
pirmaisiais Bažnyčios Tėvais. Tokių liudytojų daug. Jie dvejopi: 
vieni stovi arčiau, ar prie pat, fakto, antri — toliau. Čia galima 
paminėti Klemensą Romietį ir jo laiškus Korintiečiams?, I g- 
nacą Antijochietį ir jo laiškus Eieziečiams, Smirniečiamsš 
ir Polikarpni; Ouadratą ir jo apologiją, Justiną ir jo apologiją*, 
dijalogą ir kitus. 


1 Plg., pav., 1 Kor. 15, 3 są; 1 Tes. 1, 9 są.; Gal. 4, 4; Rom. 1, 3; 4, 25; 
5,10; 8, I 

2 Epist. ad Corinthios I, 42, 1: „Apaštalai mums yra Viešpaties Jėzaus 
Kristaus pastatyti Evangelijos skelbėjai; Jėzus Kristus Dievo siųstas“. 

3 Epist. ad Smirneos, 1, 1—2: „Garbinu Jėzų Kristų.., kūnu kilusį iš Do- 
vydo giminės..., tikrai gimusį iš mergaitės, Jono krikštytą..., tikrai dėl mūsų pri- 
kaltą prie Kryžiaus Pontijaus Piloto ir Erodo tetrarchos laikais“. 

4 Apologia I, 13, 41: „Mes garbiname savo mokytoją... Jėzų Kristų, nu- 
kryžiuotą prie Pontijaus Piloto, Judejos vietininko, ciesoriaus Tiberijaus laikais“. 


„Da 


3) Kita krikščioniškų liudijimų rūšis—tai pats krikščionių 
įsitikinimas Kristaus buvimu ir su tuo susijęs pats krikščio- 
nių gyvenimas. 

a. Jau pačioje krikščionybės pradžioje matome krikščio- 
nių įsitikinimą, kad jų religijos autorius — Kristus, turįs 
savo geneologiją, savo artimuosius. Iš kur tas jų įsitikinimas? 
Aišku, jo pagrindu turėjo būti ištorinis faktas, nes tas įsitikini- 
mas matomas pačioje krikščionybės pradžioje. 


b. Pasiremdami raštiniais liudijimais, matome krikščionių 
religijoje tiesas, tarp jų ir paslaptis, susijusias su Kristaus 
asmeniu. Pavyzdžiu čia gali eiti žmonijos atpirkimas, kūnų iš 
numirusių atsikėlimas ir k. 


c. Krikščionybės pradžioje matome ir tam tikras apeigas 
(ritus), susijusias taip pat su Kristaus asmeniu, pav., duonos 
laužymą. 

d. Pagaliau visas dorinis krikščionių gyvenimas, jų 
heroizmas sakyte sako, kad kas nors turėjo būti, kas juos taip 
labai paveikia, kas juos įkvepia. Kristaus pasakytasis Seki/e mane 
beveik per 2000 m. veikia žmones. Toji iš dangaus siųsta ugnis 
šviečia, degina ir šiandien. 

4) Senovės krikščioniškasis menas taip pat liu- 
dija krikščionių įsitikinimą Kristaus istoriškumu. 

Baigiame apie Kristaus asmens istoriškumą. Matome, kiek 
daug turime liudijimų tam faktui paremti; nė vienas kitas senovės 
asmenų tiek jų neturi. Kad buvo Sokratas, žinome tik iš dviejų 
jo mokinių; apie Aleksandrą Didįjį liudija tik Sixtus Empiricus. 
Bet tų asmenų buvimo, nors ir tiek maža tepaliudyto, žmonės 
neneigia. Konsekventiškai, negalima neigti ir Kristaus asmens 
buvimo, kuris nepalyginti daugiau turi liudytojų. 

Paneigus Kristaus buvimo faktą, lieka nebesuprantama ne- 
beišaiškinama 19 amžių istorija: nauja doktrina, permainos doros 
gyvenime, permainos pačiame socijaliniame gyvenime (šeimoje, 
valstybėje, žmonijoje). Jei kas sakytų, kad Aristotelis, Njutonas, 
Edisonas visai negyvenę, mes jo paklaustume: kas tuomet bus 
padaręs tuos didelius darbus, kurie šiandien priskiriami ką tik 
minėtiems asmenims. Taigi, kaip šie, taip dar labiau anie, reiški- 
niai reikalauja pakankamos priežasties; kitaip griaunamas pri e- 
žastingumo principas, nustumiama Dievo apvaizdąa, 
rengiamas skepticizmu i kelias!. 


1 Iš to, kas pasakyta šiame skirsnyje, aišku, kad nebėra ko ir kalbėti apie 
Kristų kaip mitą. Kai kurie tariamieji panašumai tarp Kristaus ir kai kurių mi- 
tologinių didvyrių čia nieko nebereiškia. Jei žiūrėtų tik tariamų panašumų, tai 
norėdamas galėtų kas sakyti Napoleono I istorija esanti tik saulės dievo, vad. 
Apolonu, pasaka. Pagal šią pasaką Apolonas gimęs iš motinos vardu Leto vienoje 
Viduržemio jūros saloje. Jo priklausą keturi metų laikotarpiai ir t. t. 


uno 


il. Skirsnis. Kristaus liudijimai arba pasisaky- 
mai apie savo dieviškąją pasiuntinybę. 


(Tezė). Kristus per visą savo viešąjį gyve- 
nimą aiškiai pasisako esąs Dievo siųstasis, 
S. Įstatyme pranašautasis ir lauktasis Me- 
sijas. Todėl Jo mokslas turi dievišką auto- 
ritetą. 


Paaiškinimai. Skaitydami Evangelijas, matome, kad 
Kristus sau skyrė dvejopą, ar net trejopą titulą: Jis sakėsi esąs 
Dievo Siųstasis, Mesijas ir Tikrasis Dievo Sūnus. 

Šioje tezėje nagrinėsime dieviškąją Kristaus pasiuntinybę ir 
Jo mesijaniškumą. Kristaus dievybė mums apologetikoje nebūtinai 
priklauso, todėl ją paliekame dogmatikai. 

Tezėje minimą Kristų suprantame tuo istoriniu asmeniu, 
apie kurį kalbėjome buvusiame skirsnyje. 


— Per visą viešąjį gyvenimą suprantame tą Kristaus gyve- 
nimo laikotarpį, kai Jis, palikęs Nazaretą, pradeda mokyti žmo- 
nes. Minint visą viešąjį gyvenimą, galvoje turimi racijonalistai, 
kurie, nepripažindami Kristaus dievybės, suprantama, visai nekalba 
ir apie Jo mesijaninę sąmonę kūdikystės ir jaunystės metu; 0 
kalbėdami apie viešąjį Kristaus gyvenimą, jie sako Kristų čia 
pradžioje negalvojus apie savo mesijaninę pasiuntinybę; ta 
mintis Jame kilusi tik vėliau; tas mesijaninis jautimasis (mesi- 
janinė sąmonė), esą, Kristuje evoliucijonavęsis. Mes iačiau žino- 
me, kad Kristus nuo pat pirmos savo gyvenimo dienos žinojosi 
esąs Mesijas. Tezėje tekalbame apie viešąjį Kristaus gyvenimą, 
vadinasi, ir apie viešojo Jo gyvenimo pradžią, o ne vien apie 
pabaigą (kaip to norėtų evoliucijonistinės mesijaninės sąvokos 
šalininkai). Bet čia tuoj reikia skirti objektyviąją Kristaus 
mesijaninės sąmonės evoliuciją, kurios nepriimame, ir tą bū- 
dą, kaip toji sąmonė buvo pareiškiama kitiems. Iš Evangelijų 
žinome Kristų visą laiką turėjus mesijaninę sąmonę, bet ne 
iš karto ją visą viešai pareiškus žydams. Nepareiškė Jis jos iš 
karto, nes kitaip, dėl klaidingo tuometinio žydų Mesijo su- 
pratimo (Mesijas — tai politinis karalius), Jis būtų buvęs ne- 
suprastas. Todėl reikėjo žydus iš palengvo parengti tikrajai S. 
Įstatymo mesijaninei sąvokai. 


Napoleono vardas panašus į Apolono vardą. Napoleonas gimė Korsikos 
saloje Viduržemio jūroje; jo motina Leticija. Savo keturius brolius Napoleonas 
padaro karaliais, savo armiją, spėjama, paskirstęs valdyti dvylikai maršalų... 

Ką tokiam pasakytumėme? 

Nurodytume faktus: Paryžiuje esančius Napoleono palaikus, kabančias 
Napoleono kariuomenės vėliavas, Napoleono kodeksą, to amžiaus raštus apie 
Napoleoną. Tai ir bus geriausias atsakymas. KE žiūr. Dovydaitis Pr., 
Kristaus problema, 25—29). 


£- 241 


— Žodžiais aiškiai pasisakė pažymime, kad Kristus duoda 
aiškių liudijimų. 

— Sakydami Dievo Siųstasis, suprantame pasiuntinybę 
griežta prasme, būtent, kalbėjimą ir veikimą Dievo vardu. 
Imant šį pasakymą platesne prasme, kartais galima Dievo Siųs- 
tuoju suprasti ir kai kuriuos kitus, Dievo Apvaizdos siųstus, as- 
menis, pav., šv. Tomą Akvinietį, šv. Pranciškų Asižietį. 

— Žodis Mesijas iš hebr. Mešijach, o graikiškai. Kpištoc 
— Pateptasis, reiškia Dievo įgaliotąjį atlikti Jo vard u žmonijoje 
tam tikrą misiją. Bet tas Dievo siųstasis čia ypatingas, nepapras- 
tas, prieš daugelį šimtų metų skelbtas, visos žydų tau- 
tos lauktas. Jis turi išvaduoti žmoniją iš nuodėmės, įkurti 
žemėje Dievo karalystę. S. Įstatymas apie tokį Mesiją buvo daug 
kalbėjęs, pranašavęs. 

Tezę neigia: 1. Griežtasis (senesnysis) racijona- 
lizmas. Jis neigia bet kurį Kristaus įsitikinimą savo mesijaniš- 
kumu. Tai esąs tik jo mokinių tikėjimo padaras; tą jų tikėjimą 
evangelistai įtraukę į Evangelijas ir tuo sugadinę savo raštų is- 
torinę vertę. 


2. Sušvelnytasis racijonalizmas. Jis moko, kad 
negalima abejoti faktu, kad Kristus save laikė Mesiju!. Tačiau 
tas faktas išaiškinamas evoliucijos keliu. Mesijaniškumas Kristuje 
evoliucijonavęs pamažu. Jame palengva stiprėjusi mintis, kad jis 
esąs Dievo sūnus, Kristus, Mesijas. Taigi mesijaniškumo įdėja 
jame esanti grynai žmogiškos, psichologinės evoliucijos padaras. 
Aukščiausio laipsnio ji pasiekusi paskutinėse Kristaus gyvenimo 
dienose. 

Tiek mesijaninės sąmonės kilimas, tiek ir jos prasmė ir 
turinys Kristuje tebuvęs naturalus dalykas. O koks tas mesijani- 
nės sąmonės turinys? Į tai šie racionalistai nevienodai atsako. 


a. Vieni, pav., A. Harnack?, tą mesijaniškumo idėją ima 
etine prasme: Kristus manęs esąs Apvaizdos pašauktas paaiš- 
kinti žmonėms, kad Dievas yra labai geras Tėvas, įkurti tautie- 
čiuose Dievo karalystę ir tokiu būdu sukilninti jų religiją. Jis ne- 
norėjęs to tikslo siekti įstatymais, kokiu nauju dogminiu mokslu, 
bet, svarbiausia, savo gyvenimo pavyzdžiu. Taigi krikščionybė 
pačioje pradžioje pagal Harnack'ą esanti adogminė. Religijos 
pagrindu Kristus padėjęs tą tiesą, kad Dievas — geras Tėvas. Jo 
religijos tikslas — mylėti Dievą kaip savo Tėvą. Kitokio, juo 
labiau antgamtinio, apreiškimo Dievas nedavęs. 

b. Kiti tą mesijaniškumo idėją ima eschatologine prasme. 

Pradžioje trumpa dėl žodžio eschatologija pastaba. 


! Taip, pav., A. Harnack, Wesen des Christentums, Leipzig 1927, 82 są. 
2 Das Wesen des Christentums, 81. 91 są. 


“7 


a) Eschatologija — tai paskutinieji žmogaus ar pasau- 
lio dalykai.  Eschatologija bus tada, kada pasibaigs įprastos da- 
bartinio gyvenimo sąlygos ir prasidės naujas gyvenimas. Atskiram 
žmogui tai įvyksta mirties valandą.. Visuotinis pasikeitimas bus 
paskutiniojo teismo dieną. Mes katalikai pripažįstame paskutiniuo- 
sius dalykus, įvykius, ir vartojame eschatologijos žodį, kai 
kalbame apie mirtį, Dievo teismą, dangų ir pragarą (De Novis- 
simis). Pripažįstame taip pat, kad Kristaus įkurtos karalystės pa- 
baigimas bus eschataloginė karalystė, t. y. dangaus karalystė 
po paskutiniojo teismo. 

b) Kai kas tikėjo, kad prieš pasaulio galą dar bus laikinis 
pasaulio pasikeitimas. Tokių nuomonių jau buvo Kristaus laikais. 
Tai apokaliptinis eschatologizmas. Jis Mesijo karalystę įsivaizduoja 
kaip pasaulinį triumfalinį žydų viešpatavimą. Tą medžiaginių gė- 
rybių ir malonumų karalystę įkursiąs ne šio pasaulio įstatymų 
gerbėjas Dovydo sūnus, bet po didžios žemės katastrofos atėjęs 
preegzistuojąs Žmogaus sūnus, kuris priversiąs visas tautas nusi- 
lenkti išrinktąjai žydų tautai. Tai būsianti naujoji Mesijo karalystė. 

Tos mintys chilijazmo vardu iš dalies perėjo ir į kai kuriuos 
krikščionis. Kai kurie jų manė, kad Kristaus karalystė čia žemėje 
truksianti tūkstantį metų. 

c) Klaidingasis eschatologizmas kalba apie būsimas pasaulio 
permainas, kitaip betariant, dabartinio pasaulio galą ir kartu sako, 
kad tas pasaulio galas, pagal Kristų, netrukus ateisiąs. 

Šis klaidingasis eschatologizmas dar skirstomas į kraštutinį 
ir moderuotąjį. 

Kraštutinis eschatologizmas sako, kad Kristus Dievo 
karalystę ir savo mesijaniškumą supratęs ne dabartinėse gyve- 
nimo sąlygose, bet po didelių permainų, pasauliui pasibaigus, 
o toji pabaiga būsianti netrukus (parousia). Pagal ji, pats 
Kristus buvęs įsitikinęs, kad netrukus busiąs šio pasaulio alas 
ir tada jis iškilmingai pasirodysiąs jau Kaip mė mesijas parousia). 
Bet, taip manydamas, Kristus suklydęs. Ir ta jo klaida suvai- 
dinusi didelį vaidmenį. Tikėdamasis greito pasaulio galo, Kristus 
nekūręs jokios religijos, Bažnyčios, o tereikalavęs atsižadėti turtų, 
kurie netrukus būsią nebereikalingi; draudęs rūpintis kūniškais 
dalykais ir k. Taigi klaidingasis eschatologizmas ir Kristaus me- 
sijaniškumą ir Kristaus kuriamą Dievo karalystę ėmė eschatolo- 
gine prasme (šiam pasauliui pasibaigus —eschatologija; ir tai ne- 
trukus pasibaigus —parousia). 

Paliudyti, kad Kristus tikrai manęs apie greitą (parousia): 
šio pasaulio galą (eschatologija), kraštutinysis eschatologizmas nori 
remtis kai kuriomis Šv. Rašto vietomis: Mat. 24, kur kalbama 
apie pasaulio galą, teismą, kur, be kitko, pasakyta: „Šita giminė 
nepraeis, iki visa tai įvyks“. Iš to kraštutinysis eschatologizmas 
daro išvadą, kad Kristus Jeruzalės išgriovimą jungęs su netru-- 
kus ateisiančiu pasaulio galu ir su savo antruoju atėjimu. 


—" 5 — 


Mat. 16, 28, kur Kristus, kalbėdamas apie savo antrąjį atė- 
jimą, priduria, kad yra kai kurie čia stovintieji, kurie „neragaus 
mirties, kolei neišvys žmogaus Sūnaus ateinančio savo karalystėje“. 

O kitoje vietoje Kristus vėl kalba: „Jūs nebūsite pabaigę 
Izraelio miestų, kolei žmogaus Sūnus ateis“. 

Kad ir apaštalai buvę Kristaus suklaidinti, esą, matyti iš šių 
vietų: 1 Tes. 4, 14 ir 5. 1 są., kur šv. Paulius sako, esą, nerei- 
kalinga minėti Kristaus atėjimo laiko, nes laiško adresatai patys 
žiną „Viešpaties dieną“; iš 1 Jon. 2, 18, kur apaštalas pasirodąs 
jau jaučiąs tą žadėtąjį laiką; taip pat iš Apr. 1, 1; 2 Petr. 3, 10 
są; Jok. 5, 8 są. ir iš kitų vietų. 

O ką skelbia moderuotasis eschatologizmas? Jis sako, 
kad Kristus ir apaštalai manę, kad Dievo karalystė prasidedan- 
ti žemėje; bet vis dėlto jie manę, kad pagal Kristų pasaulio 
galas arti. 

Šioje tezėje turime galvoje kraštutinį eschatologizmą. 

Jei tos teorijos būtų teisingos, suprantama, jos iš pamatų 
griautų katalikybės mokslą: jei Kristus suklydo, jis nėra Dievas, 
ir šiandieninė Katalikų Bažnyčia nebeturėtų pagrindo. Iš to tada 
sektų visų visokiausios išvados. 


c. Trečioji šiuo atveju racijonalistų grupė Kristaus mesija- 
ninės sąmonės turinį aiškina šiaip: pradžioje ji buvusi etinė, 
0 paskui pasidariusi grynai eschatologinė. 


d. O ketvirtoji racijonalistų grupė mano, kad toji Kristaus 
mesianinė sąvoka pradžioje buvusi politinė, o tik vėliau — 
religiniai universali. 


e. Modernistai čia kalba apie religinį Kristaus pergyvenimą. 
O savo pažiūromis į Kristaus mesijaniškumą jie artimi eschatolo- 
„gistams. 

Taigi iš sakyto matome, kad visi tezės priešai neigia 
Kristaus misijos dieviškąjį charakterį; be to, jie dėsto, kad 
Kristaus mokslas nebuvęs jokia nauja, dogminė religija. Bet 
kuo tad aiškinti toji dogminė krikščionybė su Bažnyčia, su visa Joj 
hierarchine santvarka? Krikščionybę jie laiko evoliucijos ir sinkrę- 
tizmo padaru. Jos mokslas esąs kitų religijų kompiliacija. O kurių? 
Į tai jie nevienodai atsako. Vieni tvirtina, kad čia esanti babilo- 
niečių įtaka, antri — kad helenizmo, treti — kad budizmo ir kitaip. 

Pagal šiuos visus krikščionybės skelbiamos dogmos, idėjos 
jau buvusios prieš Kristų. Čia buvo tezės neigėjai. 

Tezės Įrodymas. Įrodysime skyrium keturis dalykus: 1. 
Kristus save laiko Dievo siųstuoju. 2 Jis save laiko Mesiju. 3. Jis 
save laiko Mesiju S. Įstatymo pranašų prasme ir 4. Jis savo 
mokslui priskiria dievišką autoritetą. Iš čia keturios tezės dalys. 


1 Mat. 10, 23. 


E a 


1 dalis. Kristus save laiko „Diego siųstuoiks. 


a. Krisus sakosi pranešąs visus S. Įstatymo vyrus: Jis di- 
desnis už Abraomą!, už Mozę?, už Saliamoną3, už Dovydą*. Kad 
Kristus save laiko didesnį už visus prieš Jį buvusius S. Įstatymo 
vyrus, matyti iš Jo palyginimo apie vynininkus5. Vynuogyno sa- 
vininkas siunčia pas nedorus vynuogyno nuomininkus vienus po 
kitų savo tarnus, kuriuos jie išžudo. Pagaliau jis siunčia pas juos 
savo sūnų, manydamas, kad su juo jie nedrįs piktadariškai pa- 
sielgti. Tačiau šie ir jo sūnų nužudo. 

Pas žydus subatos diena buvo skirta Dievui. Bet Kristus 
sakosi esąs ir subatos Viešpats (Dominus sabbati)“. 

Apie Dievo dalykus Jis kalba autoritetingai: S. Įstatymo pra- 
našai „sakydavo: „Viešpats sako...“, tuo tarpu Kristus: „o aš jums 
sakau...“ 


b. Kristus sakosi esąs Dievo siųstasis. Jis į šį pasaulį 
atėjęs nuo Dievo“. Tėvas, kuris Jį siuntęs, Jam nurodęs, ką Jis 
turįs skelbti?. Jis gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudytų apie tie- 
są'?, Atsikėlęs iš numirusių, Jis kalbėjo: „Man duota visa valdžia 
danguje ir žemėje“. Ir todėl Jis siunčia savo mokinius skelbti 
Evangelijos visam pasauliuil?. 


c. Kristus sakosi iš Tėvo gavęs visa. Tik Jis vienas ge- 
riausiai pažįstąs Tėvą, 


d. Kristus daro tai, ką ir Jo Tėvas: „Iš tikrųjų, iš tikrų- 
jų sakau jums, Sūnus nieko negali padaryti iš savęs, kaip tik tai, 
ką mato darant Tėvą, nes ką tas daro, tai taip pat daro ir Sūnus14“, 


2 dalis. Kristus save laiko Mesiju, 


Pradžioje keli žodžiai dėl Mesijo sąvokos. Kristaus laikais 
mesijaniškumo idėja keleriopai suprantama. 


1. S. Įstatymo mesijaniškumo sąvoka (pranašų turėtoji 
Mesijo sąvoka). Čia į S. Įstat. Šv. Rašto žiūrime kaip į istorinį 
dokumentą, nieko nesakydami, kad jis yra kartu ir Dievo žodis. 
Kalbame apie S. Įstatymo mesijaniškumo sąvoką dėl to, kad, kaip 
vėliau pamatysime, Kristus tos sąvokos prasme ir vadino save 
Mesiju. 


! Jon. 8, 52 są. 10 Jon. 18, 37. 

2 Mat. 5, 21 są. Mat. 28, 18. 

3 Mat. 12, 41 są. 12 Mork. 16, 15. 

4 Mat. 22, 43 są. 15 Mat. 11, 27. 

5 Mat. 21, 33 są. 1 Jon: 10,19, 

6 Mat. 12, 8. 15 Atk. 18, 18; Iz. 11, 2. 

7 Mat. 5; 7, 29 są; Mork. 3, 28; 16 2 Sam. 7, 11 są.; Ezek. 34, 23 
Luk. 6, 20 są. są.; Jer. 23, 5 są.; 30, 9; Am. 


8 Jon. 8, 42. 9.11 
9 Jon. 12, 49 są. > 


2 25 = 


Mesijas S. Įstat. pranašų supratimu yra nepaprastas Dievo 
siųstasis!5, kuris kilsiąs iš Dovydo giminės'9, savo mirtimi atpirk- 
siąs žmoniją!, įkursiąs universalią, visuotinę (ne nacijonalinę)? 
religinę, regimą ir dvasinęš draugiją su nauju įstatymu*, kultus, 
su nauja kunigyste“. Toji karalystė žemėje truksianti iki pasau- 
lio galo, o paskui danguje" — per amžius. Tokia tad yra tikroji 
Mesijo sąvoka, S. Įstatymo pranašų skelbta. Ši tikroji sąvoka bu- 
vo žinoma ir Kristaus laikais. Ir tuomet kai kurie žydai laukė 
šitokio Dievo pasiuntinio, pranašo, Mesijo. Tai rodo N. Įstatymo 
tekstai. Erodui klausiant, kur gims Kristus, atsakoma, kad Bet- 
liejuje. Senelis Simeonas laukia Mesijo ir jam pažadama, kad 
prieš mirtį jis pamatysiąs Viešpaties Siųstąjį?. Šv. Jonas Krikšty- 
tojas siunčia savo mokinius pas Kristų su klausimu: „Ar tu esi, 
kurs turi ateiti, ar kito laukiame“!". Būsimasis apaštalas Andriejus, 
pažinęs Kristų, pasako: „Radome Mesiją“!!, Ypač tai aiškiai rodo 
Kristaus pasikalbėjimas su samariete prie šulinio: „Žinau, kad 
ateis Mesijas“!2, Kada Kristus padaugina duonos, žmonės kalba: 
„Tas tikrai... pranašas, kuris turi ateit į pasaulį“8. Žydai spiria 
Kristų: „Jei tu Kristus, pasisakyk mums atvirai“!4, 

Galima čia dar paminėti Zakarijo giesmę Benedictus!5, Bet- 
liejaus piemenis!ė, Simeoną“, Oną!8, šv. Joną Krikštytoją!?, Niko- 
demą??, šv. Juozapą?!, 


2. Fariziejinė Mesijo sąvoka arba politinio Mesijo są- 
voka**. Pagal ją Dievo karalystė jau atėjusi. Tai įvykę tuomet, 


1 Zak. 12, 10; Iz. 53, 4 są. 1! Jon. 1, 41, 

2 Mich. 4, 2; Iz. 66, 19 są; Ps. 12 Jon. 4, 25. 42, 
21, 28. 15 Jon, 6, 14. 

3 Zak. 13, 1; Iz. 1, 18; 4, 4 są; 11 Jon. 10, 24. 
25, 4 są.; 44, 22. 15 Luk. 1, 68 są. 

4 Jer. 33, 31 są. 16 Luk. 2, 8. 

5 Mal. 1, 11. 17 Luk. 2, 26 są. 

6 Iz. 66, 21, 18 Luk. 2, 38. 

? Dan. 2, 34 są; 17, 14. 19 Mat. 3, 2 są.; Jon. 1, 29. 

S Mat. 2, 4. Jon. 8, 1. 

9 Luk. 2, 25 są. "1 Mat. I, 20. 

10 Mat. 11, 3. 


2! Šio rabiniškojo mesijanizmo šalininkai ypač brangino Thorą — Penta- 
teuchą; prie Thoros jie pridėjo Mišną —Tėvų tradicijas su įvairiais įsakymais; o 
Mišnai rabinai pridėjo jos egzegezę — Gemarą. 

Pranaitis J. B., Krikščionys žydų Talmude arba slaptingas rabinų 
mokslas apie krikščionystę, Seinai 1912, 8: 

„Tuodu veikalai, Mišna ir Gemara, visame Talmude yra taip sugretinti, 
jog pirmiausia dedama Mišnos dalis, kaip įstatymų tekstas, o paskui jau eina 
Gemaros dalis, kaip moksliškas iš visų pusių Mišnos aiškinimas... 

Kiekviena Palestinos ar Babilonijos akademija, aiškindama Mišną, ėjo 
savo keliu. Dėl to nesutikdamos tarp savęs, jos davė pradžią dvejopai Gemarai: 
ieruzolimiškajai ir babiloniškajai. Jeruzolimiškosios Gemaros autorius yra R. 
Iochanan's, kurs aštuoniasdešimt metų buvo vyriausiuoju Palestinos Sinagogos 
valdytoju. Jisai parašė paaiškinimą 39-ių Mišnos knygų, pabaigtų 200 metais 
Kristui gimus. 


90 


kai Sinajaus kalne buvęs duotas Įstatymas — Lex. Šia sandara 
žydų tauta jau ir esanti atpirkta, o kitos tautos esančios pavestos 
jai. Tačiau ši Dievo karalystė dėl veršio garbinimo žlugusi ir 
sugrįšianti, kai būsią tobulai laikomasi Įstatymo. Ji įau buvo 
besugrįžtanti Dovydo laikais. Bet Dovydo ir Saliamono nuodėmės 
ją sulaikiusios. Taigi, kai žydai tobulai laikysis Įstatymo, tai tą 
pačią dieną pasirodysiąs ir Mesijas, atnaujinsiąs Dovydo sostą, 
sutrempsiąs romėnų ir kitų tautų valdžias ir priversiąs kitus mo- 
kėti žydų tautai mokesčius. Fariziejų supratimu, Mesijo karalystė 
būsianti žemiška, nacijonalinė, politinė!. 

3. Apokaliptinė arba eschatologinė? Mesijo sąvoka. Ši 
sąvoka nuo ką tik minėtosios skiriasi tuo, kad Kristaus karalystę 
jungia su dideliu pasaulio perversmu. Kai kurie žydai, nusi- 
minę dėl romėnų įsigalėjimo ir remdamiesi Danieliaus pranašyste, 
(7, 17 są.) ėmė galvoti, kad netrukus būsiąs šio pasaulio galas 
ir naujo pasaulio pradžia; iš dangaus nusileisiąs Mesijas, įkursiąs 
savo karalystę, kuri tačiau būsianti labiau materijalinė, politinė, 
negu dvasinė. 

4. O kaip su žydų liaudimi? Didžioji liaudies dalis lau- 
kė karaliaus, kuris sugrąžins žydams laisvę, atstatys Dovydo sostą. 
O kad Kristus paskelbs universalią religiją, jie dažniausiai apie 
tai nė nepagalvodavos, 

Šiose įvairiose Mesijo sąvokose vienas dalykas yra bendras, 
būtent, visi Mesiją laikė nepaprastu Dievo Siųstuoju. 


Kristus save laiko Mesija. 
Argumentai: 


1. Bendro pobūdžio argumentas. Kristus nuo pat 
savo viešojo gyvenimo pradžios nurodo atėjus Mesijo laiką: 


a. Atėjęs laikas įvykti S. Įstatymo pranašystėms*. 
b. Jis skelbia Dievo karalystę“. 


O babiloniškoji Gemara buvo darbas ne vieno žmogaus ir ne vienos ga- 
dynės. Pradėjo ją R. Aši's 327 metais Kristui gimus ir darbavosi su ja 60 metų. 
Jo darbą toliau varė R. Maremar'as apie 427 m.; pabaigė jį R. Abinah apie 
500 m. Babiloniškoji Gemara turi 36-ių Mišnos knygu aiškinimą. 

Iš tos dvejopos Gemaros, sujungtos su Mišna, pasidarė taip pat dvejo- 
pas Talmudas: jeruzolimiškasis (/erušalėmi), maža teskaitomas dėl savo trum- 
pumo ir tamsumo, ir didysis babiloniškasis (BabA/i), kurį žydai per visus am- 
žius laikė didžiausioje pagarboje ir dar šiandien tebelaiko“. 

1 Pig. H. Felder, Theologia fundamentalis, I 124—126. 

2 Apokaliptinė, nes turi pradžią iš kai kurių apokaliptinių knygų, 
atsiradusių maždaug apie Kristaus laikus (Liber Henoch, Assumptio Moysis, 
liber IV Ezdrae ir k.); eschatologinė, nes Mesijas ir jo karalystė būsią kartu 
su šio pasaulio pabaiga. 31 Dan 7, 17 są. 

š Pig. Mat. 16, 21; 17, 23; 20, 20 są; Mork. 8,33; 11, 10; Luk. 19, 38; 
Jon. 6, 15 ir k. 

4 Mat. 12, 39. 

5 Mat. 4, 17. 


= 


c. Atėjęs laikas pasirodyti tobulesniam įstatymuil. 
d. Pasirodęs Jo pirmatakas?. 
e. Sudaroma nauja sandaraš. 


2. Specialus argumentas. Kristus pareiškia esąs 
Mesijas: 

1) Mesijaninis titulas: a. Dovydo sūnus. Mesijas, 
turįs gimti Betliejuje iš Dovydo giminės, "vadinamas Dovydo 
sūnumi. Tas vardas ir S. Įstatymo ir žmonių supratimu buvo 
mesijaninis. 

Pagal S. Įstatymą pasakojimus, Mesijas gimsiąs iš Dovydo 
giminės ir paveldėsiąs Dovydo sostą. Nors Dovydo namai ir ne- 
teksią pasaulinės galybės, vis dėlto Dovydo namams pažadamas 
karalius, kurio karalystė truksianti amžius*. 

Taip ir žmonės suprato Dovydo sūnųč. 

Pats Kristus savęs tuo vardu nevadina, bet kitiems leidžia 
tai daryti. Pats juo nesivadina dėl to, kad tas vardas žydams 
priminė žemišką, nacijonalinį Mesiją. Kad kiti Jį taip vadino, 
o Jis leido taip vadinti, matyti iš Evangelijų. 

a) Aklam, šaukiančiam: „Dovydo sūnau, pasigailėk manęs“, 
Jis grąžina regėjimą“. 

b) Kananietei, kuri kaip tas aklasis į Jį kreipiasi, Jis išgydo 
dukterį". 

c) Kristus gina prieš fariziejus minios elgesį, kuri šaukė: 
„Hosana Dovydo Sūnuiš“. 


b. Mesijas. Kad šis vardas remiasi S. Įstatymu, tuo niekas 
neabejoja. Jėzus šį žodį taip pat atsargiai vartoja, nes jis tų lai- 
kų žydams turėjo irgi politinį pobūdį. Bet kai kur Jėzus ir pats 
aiškiai juo pasivadina arba leidžia, kad kiti Jį tuo vardu vadintų. 

a) Kalbėdamasis su samariete ir paminėjus jai Mesiją, 
Kristus sako: „Aš esu.. 

b) Į šv. Jono Iakštytojo mokinių klausimą apie savo 
mesijaniškumą Jis duoda teigiamą atsakymą!“, 

c) Už atvirą savo mesijaniškumo išpažinimą Jis šv. Petrui 
pažada didelių pažadėjimų V. 


1 Mat. 5—7. 

2 Mat. 11, 9 są. 

3 Mat. 26, 28. 

4 2 Sam. 7, 11 są; Ezek. 34, 23 są.; Jer. 23, 5 są; Oz. 3,5; Am. 9, 11, 

5 Mat. 2, 5; 12, 23; 22, 41. 

5 Mat. 5, 27. 

" Mat. 15, 22 są. 

S Mat. 21, 8 są.; žiūr. dar Mat. 22, 42 są.; 9, 27; 20, 30; Mork. 10, 47 
są.; Lik. 18, 38 są. 

9 Jon. 4, 25 są. 
10 Mat. 11, 3 są. 
11 Mat. 16, 16. 


ai 


d) Žydai reikalauja Kristų prisipažinti, ar Jis esąs Mesijas, 
ir Kristus aiškiai atsako: „Sakiau jums“ (eimoy dpiv)t. 

e) Morta išpažįsta Jėzų kaip Mesiją Lozoriaus prikėlimo- 
metu: „Aš tikiu, kad tu Kristus, gyvojo Dievo Sūnus...2“ 

t) Kristus savo mesijaniškumą aiškiai išpažįsta ir prieš si- 
nedrijonąš. 

g) Atsikėlęs iš numirusių, mokiniams, keliaujantiems į Emaus. 
miestelį, Jis primena, taikydamas sau, S. Įst. pranašystes: „Argi 
nereikėjo, kad Kristus kentėtų...*“ 


c. Žmogaus Sūnus. Tai taip pat mesijaninis vardas. Kristus. 
save tuo vardu vadina, ir tai labai dažnai. Tai mėgiamiausias Jo- 
titulasš, Per visus keturis evangelistus tas vardas Kristaus lūpo- 
mis suminėtas apie 82 kartus. Jis jį vartoja trečiajame asmenyje,. 
bet supranta juo save“. 

Pasakymą Žmogaus Sūnus Kristus suprato mesijanine 
prasme: bi) 

a) Šį vardą Jis identifikuoja su kitais mesijaniniais 
vardais, kaip, pav., Dievo Sūnus, Izraelio Karalius.  Natanaeliui, 
išpažinusiams Jį Dievo Sūnumi ir Izraelio Karaliumi, Jis pridu- 
ria, kad Natanaelis matysiąs didesnių dalykų, net „angelus už-- 
žengečius ir nužengiančius ant žmogaus Sūnaus“?. 

b) Tą pavadinimą Kristus ima iš Danieliaus pranašystėsš. 
Tai galima išvesti iš tų Kristaus žodžių Evangelijose, kur kalba 
apie paskutinį teismą ir paskutinį savo atėjimą?. O Dan. 7, 13 
vieta pačių žydų buvo laikoma mesijanine. 

c) Žmogaus Sūnui Kristus priskyrė veiksmus ir garbę, 
kurie priklauso tik laukiamam Mesijui. Žmogaus Sūnus esąs 
atėjęs iš dangaus!“ Jis subatos viešpats!!, turįs galios atleisti 
nuodėmėms!?, kenčiąs tarnas!3, gelbstįs pražuvusius“4, visų teisė- 
jas", kuris ateisiąs dangaus debesyse“, Jame įvyksią visa, kas 
pranašų pranašauta apie Žmogaus Sūnų!“, ypač apie Jo kančią'?. 

d) Niekas neklausė Kristaus, ką tas titulas reiškia. Tas 
faktas parodo, kad visi suprato Kristų tą pasakymą ėmus mesija- 
nine prasme. Kalbėdamas apie savo mirtį, Kristus pasakė, kad 
turįs būti pakeltas aukštyn. Minia, nesuprasdama šio pasakymo: 
prasmės, tiktai stebėjosi, kaip tad gali būti, nes Žmogaus Su- 


9 Mat. 24, 30, 25, 31; 26, 24. 


1 Jon. 10, 24 są. 
on są 10 Jon. 3, 18; 6, 62. 


2 Jon. 11, 27 są. 

š Mat. 26, 63 są. 

4 Luk. 24, 25—27. 

5 Žiūr. kad ir šias vietas: Mat. 
17, 9; 18, 11; 20,28; 24, 80; 
25, 31; 26, 64. 

6 Pig. Mat. 16, 13 są. su Luk. 9, 
18; Mat. 16, 21—23 su Mat. 
17, 22 są. 

? Jon. 1, 49 są. 

8 Dan. 7, 13 są. 


11 Mork. 2, 28. 

12 Luk. 7, 47. 

13 Mat. 17, 21 s4:4 20, 17. 

1 Mat. 18, 11, 

15 Mat. 16, 27; 19, 28. 

15 Mat. 26, 64. 

17 Luk. 18, 31 są. 

18 Mat: 17, 12, 22: 20, 17. 28; 
Luk. 18, 32. 


„nus turįs pasilikti per amžius!. Ir šv. Steponas, mušamas akme- 
nimis, sakėsi matąs atvirą dangų ir Tėvo dešinėje sėdiniį Žmo- 
gaus Sūnų? 

Kyla klausimas: dėl ko Kristus sau pasirinko šį, o ne 
kitą vardą? Priežastys, galima manyti, buvo šios: 

a) Kristus, iš vienos pusės, norėjo pasirodyti esąs Mesijas, 
o iš antros, —nenorėjo pagirti klaidingos žydų Mesijo sąvokos. To- 
dėl Jis pasirenka vardą, kuris, tiesa, nę toks papuliarus, bet me- 
sijaninis ir tolimesnis materijalinei ir politinei Mesijo sąvokai. 

b) Tas vardas pabrėžia žmogišką elementą Kristuje, įsikū- 
nijusiame Dievo Žodyje. 

c) Siuo vardu Kristus pabrėžia savo mesijaniškumą. Juo da- 
roma aliuziją į Dan. 73. 

ydų liaudis, kaip matyti iš Evangelijų, žinojo mesijaninę 

šio vardo reikšmę. Evangelijoje skaitome: „Minia jam atsakė: 
„Mes girdėjome iš įstatymo, kad Kristus pasilieka per amžius; 
kaip gi tu sakai: Reikia, kad žmogaus Sūnus būtų pakeltas aukš- 
tyn? Kas tas žmogaus Sūnus4?“ 

2) Kristus Mesijo sąmonę pareiškia tuo, kad sau priskyrė 
Mesijo garbę, privilegijas, kad dirbo Mesijo darbą. 


a. Priskyrė sau Mesijo garbę, ypatingas privilegijas. 

a) Jis— Dievo pateptasis paskelbti vargšams linksmą naujie- 
ną, teikti prispaustiems laisvę, akliems regėjimą?. 

b) Visus išgano“. 

c) Dievišku autoritetu moko“. 

d) Savo autoritetu papildo Senąjį, Dievo duotąjį, Įstatymą“. 

e) Atleidžia nuodėmes". 

i) Pasaulio pabaigoje ateis teisti visų Žmonių??. 


b. Kristus savo mesijaninę pasiuntinybę įrodo mesijaniš- 
kais darbais. ij 

a) Pranašas Izaijas sakė, kad Mesijas darys stebuklų!!. Žy- 
dai tai žinojo'2. Kristus, kalbėdamas apie savo misijaninę pasiun- 
tinybę, ir nurodo į savo daromus stebuklus?š, 


1 Jon. 12, 32 są. 

* Apd. 7, 55 są. 

3 Žiūr, Mat. 13, 41; 16, 27; 24, 27; 25, 31; 26, 64. 

4 Jon. 12, 34. 

> Luk. 4, 18 są. 

Š Mat. 9, 13; 15, 24; Mork. 2, 17; Luk. 5, 32, 

7 Mat. 5, 22. 28. 32. 39. 44: 7, 29; Mork. 1, 22; Luk. 4, 32. 

8 Mat. 5; 12, 8; Mork. 2, 28; Luk. 6, 5. 20 są. 

9 Mat. 9, 2; Luk. 7, 48. 

10 Mat. 13, 37. 41; 25, 31. 34. 40. 

2 Iz. 29, 18 544 82, 2 s4+ 85, 5; 61, IL 

12 Jon. 7, 31. 

13 Mat. 11, 2 są.; Jon. 5, 36; 10, 25-38: 11, 42; Mork. 8, 14 są.; Luk. 11, 
20; Jon. 6, 28 są.; 9, 3 są.; 14, 10 są.; 15, 24 są. 


212 
b) Kristus kuria amžiną „Dievo karalystę!. Jis moko žmones 


naujų, religinių tiesųž; apaštalus moko skyrium3, ir tai tuo tikslu, 
kad jie vėliau kitus galėtų  mokyti*. Kristus moko Dievo vardu?. 
Šią savo teisę įrodo stebuklais“. Tam tikslui nurodo savo stebuk- 
lus, kurie paliudija Jo žodžių teisingumą. Jis save vadina pra- 
našu, nes kalba Dievo vardu“. 

3) Savo mesijaniškumą Kristus išpažino per visą 
viešąjį gyvenimą. 

Tai matyti iš Evangelijų. Jokia tos mesijaninės sąmonės, to 
mesijaninio jautimosi, evoliucija Kristuje negalėjo būti. Tiesa, rei- 
kia pripažinti, kad ji pareiškiama palaipsniui. Todėl, iš vie- 
nos pusės, negalima reikalauti, kad Kristus pačioje pradžioje būtų 
tą savo mesijaninę sąmonę pareiškęs aiškiai ir absoliu- 
čiai. To Jam neleido pedagoginė išmintis, nes Jis tada būtų 
buvęs klaidingai suprastas. Bet, iš antros pusės, yra ir aiškių liu- 
dijimų, kad Kristus ir viešojo savo gyvenimo pradžioje turėjo tą 
mesijaninę sąmonę. 


a. Šv. Jonas Krikštytojas skelbia prisiartinus Mesijo ir Jo 
karalystės metą. Jis pats esąs nevertas būti Jo pirmatakuš. O 
paklaustas, ar jis esąs tas Mesijas, Jonas aiškiai pasisako, kad 
ne; Mesijas esąs kitas, ir tai čia pat, jų tarpe?. Pamatęs Kristų, 
jis sako: „Štai Dievo avinėlis“'9. Iš savo pusės Kristus nepanei- 


gia šv. Jono skelbiamosios minties“, 


b. Kristaus krikšto metu iš dangaus girdimas balsas: „Štai 
mano mylimasis sūnus...“!? Kristus tą įvykį laiko savo patepimu 
ir pasiuntinybės savo mesijaniniam darbui pareiškimu?š, 


c. Kuomet kiti Kristų kaip Mesiją išpažįsta, Kristus jų išpa- 
žinimo nepaneigia: 

a) Pilypas sutinka Natanaelį ir jam pasako: „Mes radome 
tą, apie kurį rašė Mozė įstatyme ir pranašai, Juozapo sūnų Jėzų 
iš Nazareto“. Tada Natanaelis įam taria: „Ar gali būti kas gero 
iš Nazareto?“ Pilypas jam atsako: „Eik ir pasižiūrėk“. O Jėzus, 
pamatęs ateinantį pas save Natanaelį, girdimai ištaria apie jį: 
„Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos“, Nustebęs Natanaelis 


1 Mat. 5; 16, 16 są. 

Žž Mat. 5—7; 13; 23. 

3 Mat. 10; 18; Jon. 13—16. 

* Mat 28, 18; Mork. 16, 15 są.; Jon. 17, 18. 
5-Mat. 11, 9 są4 11,27; 28, 18; Jon. 14, 24. 
5 Mat. 8, 4; Jon. 5, 31 są; 10, 28; 11, 42. 

7 Mat. 12, 40 są; 13, 57. 

8 Mat. 3, 1—12; Mork. 1, 1—8; Luk. 3, 2 są. 
9 Jon. 1, 19 są. 

10 Jon 1, 29—36; Mat. 3, 13 są. 

11 Mat. 3, 15. 

12 Mat. 3, 15 są. 

13 Luk. 4, 18 su Iz. 61, 1 są.; Mat. 12, 18 są. su Iz. 42, 1—4. 


1 = 


paklausia Jėzų: „Iš kur mane pažįsti?“ Atsakydamas Jėzus jam 
sako: „Pirma, nekaip Pilypas pavadino tave, kai buvai po iygų 
medžiu, aš mačiau tave“. Tada Natanaelis nebesusilaiko ir su- 
šunka: „Rabi, tu Dievo Sūnus, tu Izraelio Karalius“. O atsiliep- 
damas Jėzus jam taria:... „išvysi dar didesnių už tuos dalykus“!. 
Čia dar tenka prisiminti: 

b) Kristaus pasikalbėjimas su Nikodemu?, 

c) Kristaus pasikalbėjimas su samarietes, 

d) Kad Kristus patvirtina liudijimą, kurį šv. Jonas Krikšty- 
tojas teikė apie Jį kitiems*, 

d. Įvairiomis kitomis progomis Kristus jau net viešojo savo 
gyvenimo pradžioje išpažįsta savo mesijaniškumą: 

a) Nazareto sinagogoje, perskaitęs Izaijo (61, 1—2) žodžius 
apie būsimą Mesiją, 

b) Jeruzalėje subatos dieną, išgydęs paralitiką“, 

c) Kalno pamokslo metu“, 

d) Atsakydamas šv. Jono Krikštytojo pasiųstiems mokiniams“, 

e) Siųsdamas mokinius skelbti prisiartinusią Dievo karalystę“, 

i) Kristus pareiškia savo mesijaniškumą vadindamas save 
Žmogaus Sūnumi. Tuo vardu Jis save vadino nuo pat viešojo sa- 
vo gyvenimo pradžios!?, 

Klausimas, kodėl Kristus pačioje viešojo gyvenimo pra- 
džioje ne tokiais aiškiais žodžiais pabrėžia savo mesija- 
ninę pasiuntinybę? 

Žydai, kaip jau anksčiau kalbėta, turėjo iškraipytą Mesijo 
sąvoką. Daugelis jų tuo metu manė, kad Mesijas turįs būti naci- 
jonališkas, politiškas. Ir jei dabar Kristus būtų aiškiai pasisakęs 
esąs Mesijas, žydų tauta būtų galėjusi sukilti prieš romėnus. O 
jei Jis būtų aiškiai pabrėžęs tesąs tik toks Mesijas, kurio karalystė 
ne iš šio pasaulio, tuomet iš pat karto būtų susilaukęs priešingo 
žydų nusistatymo, užsispyrimo. Todėl Kristus pasirinktu Zmogaus 
Sūnaus vardu, o ypač darbais ir pamokslais“, iš palengvo vertė 
žydus įsitikrinti, kad S. Įstatyme skelbtasis Mesijas yra kitoks, ne- 
gu jie mano, ir kad tuo Mesiju esąs Jis pats!?. Todėl ir supran- 
tama, kodėl Kristus kai kada neleisdavo skelbti savo mesijaniš-- 
kumo arba savo daromų stebuklų 'š, 


2 Jon. 1, 40 są. 8 Jon. 5. 

Jon. 3, 1 są. 7 Mat. 5—7. 

3 Jon. 4, 25 są. 8 Mat Tl, 4; plg, p so 5, 
* Jon. 5, 33 54. 9 Mat. 10, 1 


5 Luk. 4, 17 są.; plg. Mork. 6, 1—4. 10 Jon. 1, 51. 


1 Mat. i 10, 5; 15, 24; 76, 24 są.; Mork. 1, 15; Luk. 15, 1 są.; 20, 16 
Jon. 3, 5; 10, 
"a "Plg L. La sidi Institutiones theologiae dogmaticae, Oeniponte 1927, 
13 Mat. 8, 4; 8, 29; 9, 30; 16, 20; 17, 9; Mork. 1, 25 (Luk. 4, 34); 3, 12: 
(Mat. 12, 16); 5, 43; 7, 36; 8, 26. 


Agia 


Tokio Kristaus elgesio negalima taip aiškinti, esą, čia pasi- 
reiškianti Kristaus mesijaninio įsitikinimo (sąmonės, jautimosi) 
evoliucija. Kristus čia nepaneigia, kad Jis Mesijas, bet tik parodo 
nenorįs paleisti plačių kalbų neparengtose masėse. Taigi čia 
pasireiškia pedagoginė Kristaus išmintis. 

3 dalis. Kristus save laikė Mesiju S. Įst. pranašų prasme, 
kitaip betariant, Kristus savo mesijaniškumą suprato religinį, 
antgamtinį, universalų, ne grynai eschatologinį. 

Kristaus mesijaninė sąmonė sutinka su S. Įstatymo prana- 
šysčių mesijaninėmis sąvokomis. Vadinasi, Kristus savo mesi- 
janiškumo nesuprato ir neėmė nei fariziejine, nei etine ir nei 
grynai eschatologine mesijanizmo prasme, bet S. Įstatymo mesi- 
janizmo prasme, būtent, religinį, universalų, ne grynai eschato- 
loginį... mesijanizmą. 

1) Kristus ir savo mesijaniškumą ir savo kuriamąją Dievo 
karalystę suprato religinę. Pagal S. Įstatymo pranašystes Mesijo 
pašaukimas yra skelbti ir kurti religinę Dievo karalystę. Kristus 
savo mesijaninį darbą ir pradeda tos Dievo karalystės skelbimu!, 
O Jo skelbiamasis mokslas eina iš betarpiškai pažįstamos Dievo 
esmės?. Tai Dievo apreiškimasš. Todėl jis turi būti priimtas tikė- 
jimu. Tikėjimas yra būtina sąlyga įeiti į Dievo karalystę“. Atsisa- 
kyti tikėti reiškia laukti teismo“. 


a. Kristus pareiškia esąs Tėvo siųstas pamokyti žmones 
dieviškųjų tiesų. 

a) Pamokyti žmonių: „Aš tam gimiau ir tam atėjau į pa- 
saulį, kad liudyčiau tiesą““. 

„Nė vienas nepažįsta Sūnaus, kaip tik Tėvas; taip pat ir 
Tėvo niekas nepažįsta, kaip tik Sūnus, ir kam Sūnus panorės 
apreikšti“?, 

b) Pamokyti dieviškųjų, religinių tiesų: „Mano moks- 
las ne mano, bet to, kuris yra mane siuntęs“?. 

„Kas tiki mane, ne mane tiki, bet tą, kuris yra mane 
siuntęs“?. 

„Žodžiai gi, kuriuos girdėjote, ne mano, bet to, kuris yra 
mane siuntęs, Tėvo“!?, 

Kristus skelbė, kad Dievas yra vienas!!, Dievo Apvaizda yra 
realus dalykas!?, Jėzus yra tikrasis Dievo Sūnus!š, Šventoji 


1 Mat. 4, 23. Mat. 5, 27; 22, 8. 
2 Mat. 11, 27. S Jon. 7, 16. 
š Mat. 5, 21—48; Jon. 5, 38; 7, 16. 3 Jon. 12, 44, 
4 Mork. 1, 15; 16, 16; Jon, 3, 10 Jon. 14, 24, 
15 są. M Mork. 12, 29.32; Mat. 6, 4. 6. 
5 Luk. 9, 26; Jon. 3, 18. 18; 19 


K 
Š Jon. 18, 37. 12 Mat. 6, 26. 30. 32; 20, 1—15. 
"7 Mat. 11, 27. Be to, žiūr. dar 13 Mat, 11, 27; Jon. 3, 16; 10, 30. 


2 


Dvasia yra Šv. Trejybės tretysis asmuo!, kad žmoniją išvaduoja 
Jis pats (Jėzus)?, kad yra septyni Sakramentai?, kad tiek angelai“, 
tiek paskutinysis teismas?, tiek ir amžinasis gyvenimas“ taip pat 
yra realūs dalykai ir k. 

Šias tiesas Kristus liepia priimti tikėjimu. 

„Kiekvienas, kuris jį tiki, nėra teisiamas“". 

„Kas tikės ir bus pakrikštytas, tas bus išganytas; kas gi 
netikės, bus pasmerktas“. 

Kristus nori, kad tas mokslas būtų ir vėliau skelbiamas. 

Tuomet jis jiems tarė: „Eidami į visą pasaulį, skelbkite 
Evangeliją visam sutvėrimui“?, 

Ir dar priduria: „Kas jūsų klauso, manęs klauso“??, 


b. Kristus kuria naują, dvasišką, religinę, universalią, 
šiame pasaulyje egzistuojančią Dievo karalystę. 

Dangaus karalystė yra vidinė, religinė. Dievas viešpatauja 
žmogaus sieloje ir valioje; iš čia žmogus vienybėje su Dievu!!, 
Tai karalystei priklausyti nereikia gimti iš tam tikros giminės, 
nereikia apipjaustymo, bet dorinio atgimimo, tikėjimo, krikšto. Į 
šią karalystę negali įeiti tik piktosios dvasios karalystės sūnūs! 

Taigi didelė protestantų teologų liberalų'? klaida manyti, 
kad Kristus neskelbęs jokių determinuotų ir nekintamų dogmų, 
nekūręs jokios regimos Dievo karalystės, o tik mokęs (pa- 
mokslais ir savo pavyzdžiu) mylėti Dievą kaip gerą Tėvą... Vadi- 
nasi, Kristus teskelbęs tik etinę adogminę religiją. 

2) Kristus tiek savo mesijaniškumo, tiek ir savo steigiamo- 
sios Dievo karalystės (Bažnyčios) neima bei nesupranta grynai 
eschatologine prasme. Vadinasi, į savo mesijaniškumą ir į 
savo steigiamąją Bažnyčią Kristus žiūri kaip Dievo karalystę 
(Bažnyčią), kuri prasideda jau čia žemėje kartu su Kristumi. 


a. Kristus jau dabar, čia žemėje, steigia Dievo karalystę 
(Bažnyčią): 


2 Tak 42, 12, 

2 Mat. 18, 11—14; 20, 17 są.; 26, 28; fon. 12, 24—33. 

3 Luk. 22, 19; Jon. 3, 3—5; 6, 50—55; 20, 22 są. 

4 Mat. 18, 10; Mork. 12, 25, 

5 Mat. 12, 36 są. 

6 Mat. 5, 8. 12; 25, 46; Luk. 20, 36; Jon. 6, 55 są. 

7 Jon. 3, 16 są. 

S Mork. 16, 15 są. 

9 Mork, 16, 15 są.; Mat. 28, 18 są. 

10 Luk. 10, 16. 

M Mork. 1, 14 są; Mat. 5—7; Luk. 17, 20 są; Jon. 3, 3. 5. 36; 10, 10. 

i Ši Jon. 3; 4, 21; 4, 42; 10, 16; Mat. 13, 31 są; 21, 33 są.; 27, 51; Luk. 
3 są. 
13 Pav., A. Harnack, Das Wesen das Christentums, 44. 


keep 


a) Kristus skelbia, kad ši karalystė jau prisiartino!, kad ji jau 


yra žmonėse. Jis ragina tik ieškoti jos3; renka jai apaštalų“, 0 


Petrui suteikia aukščiausią valdžą (primatą)?; išrinktiesiems moki- 
niams įsako dabar skelbti naujos karalystės tiesas“; Kristus taip 
pat skelbia, kad ši karalystė jau dabar bus atimta iš žydų ir ati- 
duota kitiems“, kad dabar Jis sėjąs Dangaus karalystės sėklą, 
o pasaulio gale pjausiąs (tai paskutinis teismas)". 

b) Šioje karalystėje Dievas jau dabar duoda jėgų, kad 
žmogus joje gerėtų“; šių dovanų čia, žemėje, žmogus turi ir 
melsti!?: dėl tos karalystės jau dabar reikia aukotis!: bet šią ka- 
ralystę galima ir prarasti per negerumus!?, 


c) Kristus šią savo karalystę lygina su grūdu, kuris gerose 
širdyse tarps iki pjūties!s. Šioje karalystėje už darbą, lyg tame 
vyndaržyje, atlyginama'4: joje naudojimui duoti talentai tol, kol 
sugrįš Viešpats!?. 


b. Pats Kristus, tos karalystės kūrėjas, sakosi jau dabar 
esąs Mesijas: 

a) „Aš esu karalius. Aš tam gimiau.ir atėjau į pasaulį, 
kad liudyčiau tiesą“ 19. 

b) I Kailio klausimą, ar jis esąs Mesijas, Kristus atsako: 
„Aš esu“!", 

c) Pilotui, klaususiam, ar jis esąs žydų karalius, Kristus taip 
pat kategoriškai atsako: „Tu tai sakai“18, 

d) Samarietei prie šulinio užsiminus apie Mesiją, Jis taria: 
„Aš esu“ (suprask, tas Mesijas). 

e) O išklausęs Petro išpažinimo, Jis suteikia jam jurisdik- 
cijos primatą?“. 

i) Savo misiją ir karalystę Kristus stato kaip priešpriešą pik- 
tosios dvasios karalystei, kuri jau dabar yra?! 

Iš to viso, kas suminėta, galima daryti išvada, kad eschato- 
logisių manymas, esą, Kristus tegalvojęs tik apie eschatologinį 
savo mesijanizmą ir tokią pati karalystę, yra be reikiamo pagrindo. 

Tiesa, ši karalystė visiško tobulumo susilauks tik kitame 
pasaulyje, amžinajame gyvenime**. Taigi per šios žemės Dievo 
karalystę visi turi rengtis anai atbaigtajai karalystei, kuri atskiram 


1 Mark. 1, 14. 12 Mat. 21, 43. 

2 Ik 17,21 !1š Mat. 13, 23 są. 
3 Mat. 5, 29, 4 Mat 20, 1—16. 
4 Luk: 6, 12. 5 Luk 19, 11 są. 


5 Mat 16, 16 są. 

S Mork. 16, 15; Mat. 28, 18 są. 

7 Mat. 8, 12; 21, 43. 

8 Mat. 13, 37 są. 

9 Mat, 13, 33. 

*0 Mat. 6, 10. 

11 Mat. 5. 28 są.; 6, 33; 13, 44 są.; 
16, 24 są. 


16 Jon. 18, 37. 

17 Mat. 26, 63 są. 

18 Mat. 27, 11. 

19 Jon. 4, 25 są. 

20 Mat. 16, 13—20. 

2! Mat. 12, 21—30; 16, 18. 
22 Mat. 25, 46. 


+ 


“482 


žmogui ateina su mirtimi!, o visiems — su paskutiniuoju teismu?. 
Ano pasaulio karalystė stiprina Žmones šioje žemėje, šios žemės 
karalystėješ. 

Tuo būdu Kristaus skelbiamoji karalystė yra dvasinė, reli- 
ginė, apimanti šį gyvenimą ir atbaigiama aname gyvenime. 

4 dalis. Savo mokslui Kristus priskiria dievišką autoritetą. 

a. „Mano mokslas ne mano, bet to, kurs yra mane siuntęs“*. 

b. „Kas tiki, ne mane tiki, bet tą, kurs mane yra siuntęs“?. 

c. „Kas gi mane priima, tas priima tą, kurs mane yra 
siuntęs“Š, 

d. „Žodžiai gi, kuriuos jūs girdėjote, yra ne mano, bet to, 
kuris yra mane siuntęs““. 

e. „Eidami tad į visą pasaulį, skelbkite Evangeliją visam 
sutvėrimui. Kas tikės ir bus apkrikštytas, tas bus išganytas; kas 
gi netikės, bus pasmerktas“?. 


Il. Skirsnis. Kristaus liudijimai arba 
pasisakymai apie savo pasiuntinybės 
universalų charakterį. 


(Tezė).. Kristus savo pasiuntinybę laiko 
universalią. 


Paaiškinimas. Pabrėžiame, 1) kad Kristus sakosi esąs 
siųstas skelbti Dievo karalystės visiems ir kurti ją iš visų, 
2) nors, iš antros pusės, savo mokinius su tos karalystės univer- 
salumu Jis supažindina iš palengvo ir 3) savo veikimui pasi- 
renka tik žydų tautą. Tokiu būdu universalumas čia tam 
tikru laipsniu susiduria ir su partikuliarizmu. 

Tad čia reikia skirti Kristaus mintis, intencija /7 būdas, 
kuriuo Jis tą mintį vykdo. Kristaus mintis ir intencija buvo su- 
kurti universalią karalystę, universalią ne tik ta prasme, kad 
skelbiamasis mokslas tiktų visiems žmonėms, bet ir ta, 
kad šiai karalystei priklausytų visos tautos. Tokia jau Jo 
intencija, noras ir įsakymas. Tačiau pats Kristus, kurdamas šią 
karalystę, apsiriboja žydais. O apaštalams ir mokiniams Jis įsa- 
kė skelbti ją visam pasauliui. 

Tezę neigia: 1. Kraštutinysis universalizmas,. 
tvirtindamas, kad Kristus visai neatsižvelgęs į žydų tautą. 2. Kraš- 
tutinysis partikuliarizmas, tvirtinąs, kad istoriškasis 
Kristus nesiekęs toliau už Palestinos ribų ir jokių misijų pagonyse 


1 Mat. 24, 42 są; 25, 13. 5 Jon, 12, 44 są. 
2 Mat. 25, 31—46. 6 Jon. 13, 20. 
3 Mat, 5, 10 są. 7 Jon. 14, 24. 


* Jon. 7, 16. 8 Mork. 16, 15 są. 


+1391— 


nenorėjęs. Tačiau jo mokslo dvasia su savo religiniu charakteriu 
savaime turėjusi pereiti Izraėlio tautos ribas. Tokiu būdu Kristus, 
net nejausdamas, sudaręs intensyvų universalizmą. 3) Evoliu- 
cijos iš partikuliarizmo į universalizmą teorija. 
Pradžioje Kristus tenorėjęs apsiriboti tik žydų tauta. Bet vėliau, 
ar savo mokslo charakterio, ar savo tautiečių nedėkingumo ver- 
čiamas, Kristus nukrypęs į universalizmą!. 4) Modernistai, 
remią partikuliarizmą. Kristus neskelbęs naujos, juo labiau iš 
dangaus atneštos, religinės sistemos. Jis tik stipriau pergyvenęs 
Dievą kaip gerą Tėvą ir tuo pačiu labiau atitikęs žmogaus reli- 
gines aspiracijas. Tad tik šia prasme, pasak jų, Kristaus pergy- 
venimas tegalįs būti vadinamas universaliu, nes toks jis galįs 
būti visais laikais taikomas visiems Žžmonėms?. 

Įrodymas. 1. Kristus pats jautė savo pasiunti- 
nybę esant universalią: 

1) Kristaus mokslas universalus. Tai pripažįsta ir 
tezės priešai. Jis universalus, nes nesusijęs su viena kuria nors 
tauta, bet skirtas visai žmonijai. Dievo karalystė, tas svarbiausias 
Kristaus pamokslų taškas“, iš savo esmės yra vidinė4, religinė. 
Tai parodo ir reikalaujamos sąlygos į ten įeiti: atsinaujinti“, tikė- 
ti...6 Šios karalystės svarbiausias įstatymas — Dievo ir artimo 
meilė'. Dievo karalystė lyginama su sėjamais grūdaisš. 

2) Kristus nekartą kalba, ar bent duoda suprasti, kad į šią 
karalystę turinčios įeiti visos tautos, kad ši karalystė bū- 
sianti skelbiama visam pasauliui, kad ji būsianti didelė: 

a. Šusitikęs su nuolankiu Kaparnaumo šimtininku, Kristus 
pranašauja didelę Dievo karalystę“. 

b. Tai Jis pareiškia ir kalbėdamas apie Mariją Magdaleną, 
kuri būsianti žinoma visame pasaulyje!“ 

c. Apie didelę Dievo karalystę Kristus kalba ir pranašauda- 
mas Jeruzalės išgriovimą. „Evangelija turi būti pirma apskelbta 
visoms tautoms“!!, 

d. Kitoje vietoje Jis sako, kad apaštalai liudysią Jį visoms 
tautoms!2, 

e. O savo palyginime apie vyndaržį Kristus pasako, kad 
vyndaržis būsiąs atiduotas kitiems?3, 

f. Daug ką apie Jo mokslo universalumą pasako ir gailes- 
tingojo samariečio'4, o taip pat ir sūnaus vėjavaikio palyginimas!?. 


1 Plg. B. Goebel, Katholische 8 Mat. 13, 1—52. 
Apologetik, 151. 9 Mat. 8, 5 są. 

2 Žiūr. Dz. 2059, 2077, 2088, 2094, 10 Mat. 26, 13. 

3 Mat. 4, 17 są. 11 Mork, 13, 10. 

4 Luk. 17, 21. 12 Mat. 10, 18. 

5 Mat. 4, 17; 18, 3. 13 Mat. 21, 33 są. 

5 Mork. 1, 15; 16, 15 są. 14 Luk. 10, 25. 


" Mat. 5—7. 15 Luk, 15, 11 są. 


402 


3) Kristui rūpėjo misijos pagonių kraštuose: 

a. Tam Jis išrenka dvylika apaštalų!. Kalno pamoksle Jis 
pavadina juos žemės druska, pasaulio šviesa, kuri turinti žmo- 
nėms šviesti? O karaliaus puotos palyginime nurodoma plati 
apaštalų pasiuntinybės. 


b. Atsikėlęs Kristus baigia atpirkimo darbą*. Bet Jis dar pa- 
kartodamas nurodo apaštalams tikrąją savo karalystės sąvoką", 
iškilmingai įsako apaštalauti visose tautose: „Man duota visa val- 
džia danguje ir žemėje. Eikite tat ir mokykitę visas tautas, 
krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus ir Šv. Dvasios, ir mo- 
kydami juos laikyti visa, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš su 
jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigai“?. Kitoje vietoje: 
„Eidami į visą pasaulį, skelbkite Evangeliją visam sutvėri- 
mui“". Arba vėl: „Reikia skelbti Jo (Kristaus) vardu atgaila ir 
nuodėmių atleidimas tarp visų tautų“?. 


4) Kristus nori ir įsako, kad Jo skelbiamą mokslą pri- 
imtų visi. 

a. Jis grąso tiems, kurie atstums Jo karalystės skelbėjus?. 

b. Kas Jį tiki, tas laimės išganymą“", 

c. Jis teis visus iš to, ko buvo įsakęs laikytis!!. 


Pastabos. 1) Kristaus religija nėra privatus dalykas. 
Tai aiškiai matyti, kad ir iš šių Kristaus pasakytų apaštalams žo- 
džių, mūsų jau minėtų: „Eidami į visą pasaulį, skelbkite Evan- 
geliją visam sutvėrimui“!2. Arba: „Jūs žemės druska... Jūs pasau- 
lio šviesa“!3. Argi šviesa, kuri turi šviesti visam pasauliui, gali 
būti privatus dalykas? O dar prisiminkime Kristaus pasakymą, 
kad Bažnyčia turi būti kaip miestas ant kalno: „Negali būti pa- 
slėptas miestas, pastatytas ant kalno“!*. Arba dar: „Ką aš jums 
sakau tamsoje, sakykite šviesoje, ir ką girdite į ausį, skelbkite 
ant stogų“ 15. 

Apaštalai suprato Kristaus mintį ir todėl ėjo į viešumą, net 
į pačią Romą. 

Be abejojimo, kiekvienas Kristaus sekėjas pirma pats privalo 
savo širdyje garbinti Dievą dvasioje ir tiesoje, pats save atnau- 
jinti Kristuje, o paskiau pridėti savo ranką, kad Dievo karalystę ir 
visuomenėje statytų. Taigi religija negali būti vien išorinis daly- 
kas. Nevalia jos laikyti iškaba bei reklama geresniam pasau- 


1 Luk. 6, 12 są. 9 Mat. 10, 14. 
2 Mat. 5, 13 są. 10 Jon. 3, 15—18; Mork. 16, 16.. 
3 Mat, 22, 1 są. 11 Mat. 25, 35 są. 
4 Jon. 12, 32. 12 Mk. 16, 15. 
2 Luk. 24, 44 są. 1š Mt. 5, 13 są. 
Mat. 28, 18 są. 1 Mt. 5, 14 są. 
7 Mork. 16, 15. 15 Mt. 10, 27. 


S Luk. 24, 46. 


k = 


linių reikalų pasisekimui. Šiandien religiją daugelis traktuoja iš- 
imtinai kaip centralinį politikos ir socijalinės tvarkos šulą. Bet re- 
ligijos autoritetas turi žlugti ten, kur per maža kalbama apie dva- 
sinę religijos pusę. Taigi kas nori, kad žmonės vidiniai taptų re- 
ligingesni, tas būtinai turi kovoti su (klerikalizmu, t. y.) su religi- 
jos išnaudojimu pasauliniams tikslams, turi kovoti su noru ją 
supasaulinti, nureliginti. Tad šia prasme Kristus ir yra pasakęs, 
smerkdamas fariziejus: „Tu gi, kada meldies, įeik į savo kambarį 
ir, užsidaręs savo duris, melsk savo Tėvą slapčia“!. 


2) Kristaus karalystės universalumui nekliudo ir tas faktas, 
kad pats Kristus dirbo tik žydu tautoje ir kad savo apaš- 
talams liepė iš pradžių taip pat dirbti tik žydų tautoje. 

a. Tuo Dievas parodo, kad žydų tauta buvo išrinktoji 
tauta. Be to, žydai savo monoteistine religija ir savo kultu 
buvo artimesnė Jo skelbiamoms tiesoms. Pagaliau, pas juos 
buvo S. Įstatymas, kuris rengė kelią Mesijui. 


b. Pats Kristus buvo iš žydų tautos. Todėl ir visai žmogiš- 
kai žiūrint, suprantama, kodėl Kristus pradeda nuo savo tau- 
tiečių. 

c. Kaip matyti iš Evangelijų, Kristus nebuvo griežtai apsi- 
ribojęs tik žydais. 

Skaitome, kad pas Jį nešta ligoniai ir apsėstieji net iš Siri- 
jos*. Jis išgydo pagonies šimtininko tarną?, kananietės dukterį“. 
Jis pasilieka pas samariečius“, 

d. Kristui dirbant, apaštalai išeina Jo mokyklą. Tai buvo 
jiems lyg misijų praktika. Kristus pasiunčia į darbą apaštalus ir 
72 mokinius, aiškiai nurodydamas jiems žydų tautą kaip darbo 
vietą“. Apaštalai tą mokyklą eina savo krašte. Veliau, kaip matė- 
me, apaštalai gauna aiškų įsakymą skelbti Evangeliją jau visoms 
iautoms'. 

Remiantis tuo, kas pasakyta, galima išaiškinti ir Kristaus 
pasakymą kananietei, kad nederą mesti vaikų duoną šunimsš. Pa- 
našiai suprantama ir Kristaus pažadas apaštalams, kad jie sėdė- 
sią dvylikoje sostų ir teisią dvylika žydų giminių“. 

Tiek universalumo klausimu. 

Čia prikišama, kad, esą, Kristus manęs, netrukus būsiant 
pasaulio galą. Todėl Jis negalėjęs galvoti ir apie misijas visame: 
pasaulyje ir, konsekventiškai, nemanęs taip pat ir apie universa- 
lią Dievo karalystę čia žemėje. 


Atsakome: 

1 Mat. 6, 6. 6 Luk. 10, 1—12, 

2 Mat. 4, 24, ? Mork. 13, 19 są; 16, 15; Mat.. 
Mat. 8, 5. 28, 18. 

4 Mat. 15, 28. S Mat. 15, 23 są.; Mork. 7, 27. 


5 Jon. 4, 40 są. 2 Mat. 19, 28. 


Laimai 


1) Jei čia turim galvoje, kad Kristus Mesijo pašaukimą 
suprantąs apokaliptine eschotalogine prasme, tuomet reiktų pa- 
kartoti, kas buvo sakyta ankstybesnės tezės 3-čioje dalyje. 

2) Jei priekaištas operuoja kai kuriais Kristaus pasakymais 
.apie pasaulio galą ir antrąjį savo atėjimą, tuomet atsakytina: 

a. Kristus aiškiai pabrėžia antrąjį savo atėjimą kaip tikrai 
būsimą iaktą!. Bet Kristus aiškiai nepasako, kada tai įvyks“. 

b. Nevienoje vietoje Kristus duoda suprasti, kad pasaulio 
galas esąs dar toli: 

a) Liepdamas skelbti Evangeliją visa m pasauliuiš. 

b) Įvairiuose Dievo karalystės palyginimuose, pav., palygi- 
nime apie gerą sėklą ir piktžoles, kurios bus paliktos iki pjūties*; 
apie garstyčio grūdą, kuris iš palengvo užauga toks, kad net 
dangaus paukščiai gali ilsėtis jo šakose; apie raugą, kuris pa- 
lengva apima visą tešlą“; apie vynuogyno darbininkus, kurie kvie- 
čiami 3, 6, 9 ir 11 val.“ apie tarną, ilgai laukiantį begrįžiant 
savo pono“ apie merginas, laukiančias savo sužadėtinio“; apie 
poną, išdalinusį tarnams talentus ir negreit sugrįžusį??. 

Tiesa, Kristus ragina visad budėti. Paskutinį Kristaus atė- 
jimą žmonės anticipuoja savo mirtimi ir partikuliariniu teismu??, 
Taigi raginimais budėti Kristus nori įkvėpti mokiniams tvirtą savo 
atėjimo viltį, kuri yra stiprus akstinas dorai, religingai gyventi. 


2. Apaštalų darbuotė taip pat liudija Kristaus 
karalystę esant universalią. 

Apaštalų Darbų knyga toliau pasakoja Evangelijos įvykių 
eigą. Tai pirmoji misijų įstorija. 

a. Apd. patvirtina apaštalams duotą įsakyma: „Būsite mano 
liudytojai visiems ligi žemės pakraščių“!3, 

b. Šį Kristaus įsakymą apaštalai pažymi savo kalbose, pav., 
šv. Petras savo pamoksle Sekminių dieną!4 arba dar tas pats šv. 
Petras kalbėdamas Jeruzalės bažnyčioje“. Kiek plačiai apaštalų 
veikimas sieks, suprantama, ir patys apaštalai to aiškiai nežinojo; 
to jiems nepasakė nė pats gautasis įsakymas skelbti Evangeliją, 
to jie nesužinojo nė iš padarytojo Sekminėse stebuklo. 


c. Šv. Stepono užmušimas ir iš viso krikščionių persekioji- 
mas Judejoje verčia apaštalus eiti į kitas tautas, pirmiausia, į 


1 Mat. 24, 30 są; 25, 31—46. 9 Mat. 25, 5. 

2 Mat. 24, 36; Apd. 1, 7 są. 10 Mat. 25, 19; Luk. 19, 11. 
3 Mork. 16, 15 są; Mat. 28, 18 są. 11 Mat. 24, 37 są. 

$ Mat. 13, 24 są. 12 Jon. 14, 3. 

5 Mat. 13, 31 są. 18 Apd. I, 8. 

6 Mat. 13, 33. “4 Apd. 2, 18. 39. 

7 Mat. 20, 1—16. 15 Apd. 3, 25 są. 


S Mat. 24, 48 są. 


LPL 


pusiau žydiškus samariečius!. Pakrikštijamas ir vienas etijopietis?, 

Dievo apvaizda duoda šv. Paulių, kuris labai daug dirba ir 
iš tikrųjų daug padaro pagonims atversti, 

Šv. Petras antgamtišku būdu pamokomas, kad ir neapipjaus- 
tytieji galį būti betarpiškai priimti į Bažnyčią*. Šis faktas plačiai 
atidaro kelią misijoms ir į pagonis?. Bet tarp krikščionių kyla 
nepasitenkinimas dėl neapipjaustymo“. Tad šis klausimas svars- 
tomas apaštalų taryboje; sustiprinamos misijos“. 


d. Apaštalų laiškuose, kaip ir Ap. Darbuose, taip pat ryški 
apašialavimo dvasia. Patys laiškai yra misijų laiškai. 

Taigi ir apaštalų misijos parodo Kristaus turėtą intenciją 
apaštalauti visose tautose. Tas Jo noras ir įsakymas apaš- 
talams buvo aiškus net pačioje darbo pradžioje; evoliucija 
čia tėra tiktai apaštalavimo būde ir priemonėse“. 

Tuo kaip ir baigiame pirmąjį skyrių — ką Kristus kalbėjo 
apie save. 

Tezei iškelia vieną kitą sunkybę. 

1. Sako, jei krikščionybė dieviško kilimo ir jei ji visiems 
skiriama, dėl ko tad krikščioniškas apreiškimas duotas taip vėlai? 

Ats. a. Čia prisiminkime sūnaus palaidūno istoriją. Šis tuo- 
met įvertino tėvo namus ir turtus, kuomet pamatė vargą. Jis pe- 
rėjo gyvenimo mokyklą; čia daug išmoko. Panašiai elgėsi ir 
žmonija; ji per vargus patyrė, kaip jai reikalingas apreiškimas, 
Žmonija laukė Išganytojo. 


b. Ir čia Dievas prisilaiko esamų gamtoje dėsnių — naudotis 
ir naturalėmis priežastimis. 


c. O svarbiausia — geros valios žmogus, t. y. elgęsis pagal 
savo sąžinę, neliko Dievo atmestas, nors jis bus gyvenęs ir prieš 
Kristų. Visų buvo pasigailima atsižvelgiant į Kristaus būsimus 
nuopelnus (propter praevisa Christi merita). Taigi Dievas teikė 
reikalingas išganymui malones visiems ir prieš Kristaus laikus 
gyvenusiems žmonėms, kaip kad teikia jas ir šiandien tiems, ku- 
rie nieko negirdi apie Kristaus apreiškimą. Tokiems tenka pasi- 
naudoti teikiamomis malonėmis ir parodyti gerą valią, besi- 
elgiant pagal savo sąžinę“. 


1 Apd. 8, 4 są. : Apd. 11, 19 są. 
2 Apd 8, 26 są. Apd. 15, 1—5, 
3 Apd. 9, 1—30. 7 Apd. 15, 4 są. 


4 Apd. 10—11, 18. 

S Plg. B. Goebel, Katholische Apologetik, 151—158. 

9 Kodėl Dievas negelbėjo nupuolusių angelų, o tik nupuolusią Žmoniją, 
„Der Fels“, 6 nr. (1931—1932) 237 rašo šitaip: „Gott konnte die gefallenen 
Engel nicht reten, weil sie als reine Geister sich mit der Totalitat ihres Intellekts 
und ihres Willens dem Bosen, und zwar dem letzten Bosen Zzuwandten. Ihre 
Erlosung hatte somit einen Eingriff in ihr Wesen bedingt, was einer Wesens- 


IA kas 


2. Sako, jei krikščionybė dieviško kilimo ir jei ji vi- 
siems skiriama kaip išganymo kelias, kodėl tad Kristus ar už jo 
stovįs dangus geriau nepasirūpino, kad ta krikščionybė būtų 
greičiau prasiplatinusi, mažiau kliūčių sutikusi 
ir šiandien jau visus kraštus apėmusi. 


Ats. a. Kristus tikrai nori, kad visi žmonės per Jo įsteigtą 
Bažnyčią siektų dangaus. Bei Jis nenori, kad čia būtų panai- 
kinama laisva žmonių valia arba nuolai aplenkiami gamtos 
dėsniai, pakeičiama jos esama tvarka. 

Dievas davė žmogui laisvą valią kaip vieną didžiausių 
vertybių. Taigi nors Dievas savo malone veikia visus, net 
Bažnyčios priešus, bet laisvos valios Jis neatima. 

Ir dabar kai kas pyksta, kad apreiškimas darąs žmones 
mechaniškus. 


b. Dievas teikia reikalingas išganymui malones visiems, net 
pagonims. Jei kas tomis malonėmis nepasinaudoja, tai čia kalias 
tik jis pats. O kas naudojasi jomis ir elgiasi pagal savo 
sąžinę, tas gali būti išganytas, nes toks jei aktualiai ir nepri- 
klauso Bažnyčios kūnui, vis dėlto aktualiai jis priklauso Baž- 
nyčios sielai. 

Geros valios žmonėms Dievo gailestingumas ir gerumas yra 
labai didelis. Taigi nors Kristus ir įsako priklausyti Bažnyčios 
kūnui ne tik in voto, bet ir aktualiai, vis dėlto, žiūrėdamas 
ir to, kad Jo įsteigtoji Bažnyčia yra šioje žemėje, šiuose žmonė- 
se, Jis padarė ir nuolaidą, kad visi ger0s valios žmonės, 
nors be savo kaltės aktualiai ir nepriklausą Bažnyčios 
kūnui, būtų laikomi aktualiai priklausą Bažnyčios sielai (o 
in voto ir Jos kūnui) ir tuo pačiu rastų sau išganymą. Bažnyčiai 
tačiau įsakyta skelbti Kristaus karalystė ir kovoti už ją čia 
žemėje, kad tuo būdu vis daugiau ir daugiau būtų aktualiai 
priklausančių Bažnyčios kūnui narių. Iš kia ir kovojančios 
Bažnyčios pavadinimas! 


anderung gleichgekommen ware. Die Erlėsten wūren keine Engel, sondern 
Wesen irgendeiner andern Gattung geworden. Die innere Unmoglichkeit lag 
beim Menschen nicht vor, weil der Mensch infolge seiner korperlichen Hem- 
mungen nie die Totalitat seiner geistigen Fahigkeiten (Intellekt und Wille) 
aut das letzie bose oder auch aut das letzte gute Ziel einstellen kann. Er 
ist deshalb rettbar, solange er korperlich lebt“, 

1 Tuo klausimu plačiau žiūr. „Soter“ 2 nr. (1932) 33—42: Venckus Pr., 
Be Bažnyčios nėra išganymo. 


Il. SKYRIUS. 


Kristaus liudijimų apie save ir 
savo Mokslą tikrumas. 


Krisius sakėsi esąs Dievo Siųstasis, S. Įst. pranašautasis 
Mesijas, naujos religijos kūrėjas... Ta pasiuntinybė betarpiš- 
kai aiški tėra tik ją gavusiam; kitiems ji betarpiškai neaiški. 
Taigi reikalingi kurie nors ženklai, kriterijai, kurie parodytų tos 
pasiuntinybės tikrumą. Kristus kalba apie pasiuntinybę gautą iš 
Dievo. Todėl jai įrodyti turi būti ir dieviškų ženklų, kitaip tariant, 
stebuklų. Tokie stebuklai gali būti a7 Jo paties asmens nuosta- 
bus šventumas ir nuostabi išmintis, a7 pačios Jo doktrinos ste- 
buklingas kilnumas, a7 Jo padaryti stebuklai fizinėje gamtoje, ar 
Jo proto stebuklai ir pranašystės, a7, pagaliau, Jo paskelbtojo 
mokslo ir Jo padarytųjų darbų stebuklingas plėtimasis ir vaisiai. 

Kalbėdami apie Kristaus liudijimo tikrumą, teisingumą, pa- 
minėsime šešius argumentus, kuriuose, daugiau ar mažiau, reiš- 
kiasi ralio miraculi. Kiekvienas jų sudarys atskirą skirsnį. Vieni 
tų argumentų (1. Kristaus žmogiškoji išmintis ir šventumas, 2. 
Kristaus padarytieji stebuklai, 3. Kristaus pranašystės, 4. Kristaus 
iš mirties atsikėlimas) betarpiškai įrodo Kristaus dievišką pasiun- 
tinybę, o tarpiškai — "pačios krikščionybės ir Bažnyčios dievišką 
kilimą, kiti (1. Kristaus doktrinos pranašumas, kilnumas, 2. nuo- 
stabus Bažnyčios pasireiškimas gyvenime, krikščionybės gyveni- 
mas istorijos šviesoje — mirabilis vita Ecclesiae, divinitas operis 
Christi) betarpiškai teįrodo krikščionybės dievišką kilimą, o tarpiš- 
kai — Kristaus dievišką pasiuntinybę. 


I. Skirsnis. Kristaus išmintis ir šventumas. 


(Tezė) Kristaus liudijimai apie save pati- 
kimi ir dėl Jo asmens žmogiškojo autori- 
teto: išminties ir šventumo. 


Paaiškinimai. Šioje tezėje norima įrodyti, kad Kristaus 
mesijaninio apie save; liudijimo negalima priskirti nei Jo paties 
apsirikimui, klaidai, nei Jo norui tyčia kitus suklaidinti. Tai ne- 
gatyvioji šios tezės pusė. Priešingai, Kristaus šventumas ir iš- 
mintis, kurie tokie dideli, kad įie atrodo ne tik nuostabūs, bet ir 
stebuklingi, verčia tikėti Kristų galėjus ir norėjus tiesą pasakyti. 
Tai pozityvioji šios tezės pusė. Jos abi tezėje imamos kartu. 


Kalbant negatyviai, žinoma, neįrodoma tezės pozityviai. Ta- 
čiau tai daroma čia tiktai tuo tikslu, kad būtų atviras kelias toli- 
mesniam argumentavimui. Tuo būdu sugriaunamas kai kurių 
tvirtinimas, kad, esą, Kristus savo pašaukimo klausimu ar nesą- 
moningai pats klydęs, ar sąmoningai kitus klaidinęs. Yra tokių, 
kurie sako, kad Kristus, dėdamasis Mesiju, tyčia klaidinęs žmo- 
nes. Taip manančių, tiesa, nėra daug, bet vis dėlto vienas kitas 
pasitaiko. Kiti pripažįsta, kad Kristus buvęs nuoširdžiai įsitikinęs 
savo iš Dievo gautąja pasiuntinybe. Bet tą Kristaus įsitikinimą jie 
bando aiškinti naturaliai, pav., kad Jis buvęs psichiniai nenor- 
malus, mistikas. 

Pozityviojoje tezės pusėje parodysime, kad Kristaus išmintis 
ir šventumas verčia manyti, kad čia yra stebuklas (intelektualinis 
— proto /7 moralinis — valios, nuostabaus šventumo). Tiesa, ne- 
lengva moksliškai įrodyti, kad Kristaus išmintis ir šventumas turi 
stebuklingą charakterį (čia dar nieko nesakome apie Kristaus 
dievybę). Bet vis dėlto šis argumentas reikšmingas (valde pro- 
babile). Šį argumentą labiausiai mėgsta tie, kurie, bijodami ste- 
buklų ir pranašysčių, nenori jų pripažinti ir apreiškimo kriterijais. 
Šis argumentas veikia ne tik protą, bet ir širdį, ypač kada il- 
giau ties juo sustojama, skaitant ir medituojant Evangelijos tie- 
sas apie Kristų. Čia mes, žinoma, kalbėsime tik trumpai. Todėl 
pats argumentas visos savo šilumos čia parodyti negalės. 

Tezėje yra dvi dalys: 

1. Kristus, skelbdamasis esąs Mesijas, nenori klaidinti kitų; 
priešingai, Jis nori pasakyti tiesą: to reikalauja Jo šventumas, 

2. Kristus, skelbdamasis esąs Mesijas, nesuklysta; Jis gali 
ir turi pasakyti tiesą: to reikalauja Jo išmintis. 

Kaip matyti, abiejose dalyse kartu imamos negatyvioji ir 
pozityvioji pusė. 

Įrodinėdami pabrėžiame ne tiek, kad Kristaus išmintis ir 
šventumas reikalingi ypatingos Dievo intervencijos, kiek, kad 
Kristus, būdamas toks išmintingas ir šventas, gali, nori ir turi 
pasakyti tiesą. Tas galėjimas ir noras, aišku, eina iš proto (iš- 
mintis) ir iš valios (šventumas). 

Tezę neigia: 1. Tie, kurie sako, kad Kristus tyčia klai- 
dinęs Žmones. 

2. Tie liberalai, kurie, neneigdami Kristaus nuoširdumo, 
tvirtina, Jį klydus savo mesijaninio pašaukimo atžvilgiu, bet kly- 
dus nesąmoningai 

a. Vieni šių sako, kad šią jo klaidą reikią aiškinti pato- 
logiškai, vadinasi, patį Kristaus asmenį, jo žodžius ir darbus 
reikią aiškinti pasinaudojant psichijatrija ar patologija. 

b. Kiti siūlo tai aiškinti psichopatiškai. Esą, Kristuje 
buvę per daug egzaltacijos, religinio fanatizmo, haliucinacijos. 
(aifectiones animi abnormes). 


= 27 E 


c. Dar kiti aiškina tai, skirdami čia du Kristus: istorišką. 
ir suidealizuotąjį. Evangelijų Kristus -- suidealizuotasis 
asmuo, tai jo mokinių padaras. O istoriškasis Kristus buvęs pa- 
prastas žmogus, turėjęs Mesijo sąvoką etine prasme ir kaip me. 
sijas pasireiškęs tik paskutinėmis savo gyvenimo dienomis. 

1 dalis. Kristus nori pasakyti tiesą — to reikalauja Jo: 
šventumas. i 

Dėtis Dievo Siųstuoju, sakyti esąs visiems kelias, tiesa ir gy- 
venimas, reikalauti iš kitų visiško sau tikėjimo, atsidavimo, palie- 
kant net savo artimuosius, — yra didelis dalykas. Viso to sąmo- 
ningai reikalauti, o neturėti tam jokio pagrindo, reiškia įžeisti 
Dievą, apgauti žmones, reiškia būti labai piktam žmogui. O esant 
šventam ir kartu reikalaujant sekti savimi kaip tikru Dievo siystuo- 
ju, reiškia turėti savo elgesio pagrindą ir tuo pačiu pasakyti tiesą. 

Kristus tikrai nori pasakyti tiesą; Jis nenori suklaidinti ki- 
tų, nes Jis — tikrai šventas. 

1) Kristus yra be nuodėmės. Tai liudija: 


a. Nepalankūs Kristui asmens: 

a) Kristus reikalauja savo priešų nurodyti Jam Jo nuodė- 
mes. Anie tylil, 

b) Vyriausieji kunigai neranda kaltės Kristui nuteisti. Fari- 
ziejai Jam teranda tik tiek prikišti, kad Jis subatoje gydąs, nuo- 
dėmes atleidžiąs, piktąsias dvasias išvarąs, kad neplautomis ran-- 
komis valgąs?. 

c) Judas taip pat skundžiasi „išdavęs nekaltą kraują“š. 

d) Pilotas pripažįsta Kristų nekaltą*. 

e) O piktadarys ant kryžiaus irgi tą patį kartoja“. 


b. Kristaus sekėjai. Jų liudijimai tuo svarbesni, kad jie, 
gyvendami kartu su Kristumi, geriau Jį pažino. 

a) Petras pamoksle atvirai pasako žydams: „Jūs išsigy- 
nėte šventojo ir teisiojo““. O kitoje vietoje jis sako, kad Kristus, 
būdamas pats nekaltas, kitų kaltes prisiėmė“. 

b) Šv. Jokūbas žydams prikiša: „Jūs pasmerkėte ir už- 
mušėte leisųjį“š. 

c) Šv. Jonas pabrėžia, kad Kristuje nėra nuodėmės". 

d) Šv. Paulius rašo, kad Kristus nežino nuodėmės??, kad 
buvo šventas, nekaltas, nesuteptas, išskirtas iš nusidėjėlių ir aukš- 
tesnis už dangų!!. 


c. Pats Kristus apie savo nenuodėmingumą: 


" Jon. 8, 46. 7 1 Petr. 18 84,; 2, 22, 
2 Mat. 26, 59 są. 8 Jok. 5, 6. 

š Mat, 27, 4. iki 3 ka 3,/5:1229, 

* Luk, 23, 4. 14, 22. 10 2 Kor:-5;.2lL 

5 Luk. 23, 41. 11 Žyd. 7, 26. 


6 Apd. 3, 14. 


Jaž 


a) Jis klausia fariziejus, kuris jų galėtų prikišti Jam nuo- 
dėmę!, 

b) Jis niekuomet neišpažįsta ir nesigaili savo nuodėmių, 
nors kitus stipriai ragina į atgailą. 

c) Jis neparodo nuodėmės baimės?. 

d) Jis iškiria save iš nusidėjėliųs. 

e) Jis sakosi esąs atpirkėjas, vaduotojas iš nuodėmių“, esąs 
nusidėjėlių teisėjas“. 

2) Įvairios Kristaus dorybės. 


a. Santykiai su dangiškuoju Tėvu: a) Meilė Dievui. 
Dievą Kristus vadina savo Tėvu. Šv. Jono Evangelijoje tas var- 
das Kristaus lūpomis ištartas 114 kartų, šv. Mato Evangelijoje — 
44 kartus; taip pat kartojamas ir kitose Evangelijose. Visa Tėvui: 
visi turi būti į jį panašūs“, visi geri darbai turi būti Jam paau- 
koti?, visų širdys Tėvui turi būti atiduotos. Kristus pats myli sa- 
vo Tėvą, 

b) Klusnumas Tėvui. Kristus nuo pradžios iki galo pa- 
siduoda Tėvo valiai; Jo valgis — vykdyti Tėvo valią?; ir skausmo 
valandoje Jis ieško Tėvo valios: „Ne mano, bet tavo valia tebūnie!?, 

c) Malda į Tėvą. Kristus dažnai meldžiasi į Tėvą. Kiek- 
vieną didesnį darbą Jis pradeda malda. Jis meldžiasi krikšto 
metu!!, meldžiasi per 40 dienų tyruose!?, ištisą naktį meldžiasi ir 
prieš išrinkdamas apaštalus!s, prieš prižadėdamas Petrui primatą!“, 
prieš stebuklingai padaugindamas duoną“, prieš prikeldamas iš 
numirusių lozorių!9, prieš įsteigdamas Šv. Sakramentą!"; pagaliau, 
Kristus meldžiasi kentėdamas ir net mirdamas“. Jo maldą lydi 
kūdikiškas atsidavimas Tėvui, Juo pasitikėjimas ir paprastumas“. 


b. Kristaus santykiai su žmonėmis. 

a) Meilė žmonėms: ligoniams, nelaimių slėgiamiems, 
vargšams??, net nusidėjėliams*!. Jo meilė pasiaukojanti?2. Ji apima 
visus žmones: draugus ir priešus, tautiečius ir kitataučius?3. Ir Jo 


1 Jon. 8, 46. 8, 29; 9, 4. 
2 Mat. 4, 1-—11. 10 Luk, 22, 42. 
š Mat. G; 19-84 6, 9; 12. 14; Z, 1 Lauk; 3, 21. 
11; 26, 45. 12 Mat, 4, 1 są. 
4 Mat. 20, 28; 26, 28. 43 Luk, 6, 12: » 
5 Mat. 7, 23; 16, 27. 14 Luk. 9, 18. 
6 Mat. 5, 48. 15 Mat. 14, 19; 15. 36. 
7 Mat. 6, 4 są. 16 Jon. 11, 41 są. 
8 Mat. 6, 26; 7, 11; Jon. 3, 16; 16, 17 Mat. 26, 27. 
17: 17,4 1 13 18 Lu . 22, 34. 46, 
9 Mat. 26, 39; Jon. 4, 34; 6, 38; 19 Mat. 6, 4—13; 11, 25 są. 


20 Mat. 5, 3; 8, 16 są; 9, 35 są.; 11, 5. 28; 14, 14; 15, 32; 20, 34; 25, 34 
są; Luk. 7, 13 są; 10, 30 są; Jon. 11, 38 są. 

1 Mat. 9, 9 są; 12, 20; Luk. 7, 36 są.: 19, 1 są. 23, 43. 

22 Mat. 20, 28; Luk. 22, 27; Jon. 15, 13, 

28 Mat. 5, 43 są; 15, 1 są; Luk. 6, 27 są; 10, 30 są. 


= 40 a 


mokslo svarbiausias dėsnis: mylėsi Dievą iš visos širdies, o arti- 
mą — kaip pats save. „Mylėkit vienas kitą, kaip aš jus mylėjau“! 

b) Iš meilės plaukia kantrumas, švelnumas žmonėms. 
Kristus kantrus ir švelnus su apaštalais ir taisydamas jų klaidas“, 
skiepydamas jiems naujas tiesas?, ugdydamas jų ištvermę. Ypač 
pasirodo Jo kantrumas santykiuose su Judu“, su nedėkingais tau- 
tiečiais, su Šv. Rašto mokytojais ir teisėjais“. 

c) Kristus ir gailisi žmonių“. Jo stebuklai yra ne tik ap- 
reiškimo kriterijai, bet ir gailestingumo darbai. 


c. Kitos Kristaus dorybės. a) Tiesos ir teisybės meilė, . 
Kristus brangina tiesą ir teisybę?; to Jis reikalauja ir iš kitų?, dėl 
to kovoja!?, 

b) Nusižeminimas. Kristus smerkia puikybę, pats nusi- 
žemindamas. Pradedant neturtingu Jo gymimu ir baigiant kry- 
žiaus mirtimi, visas Jo gyvenimas yra vienas nusižeminimo pa- 
vyzdys!!, Todėl Jis teisingai galėjo pasakyti: „Mokykitės iš manęs, 
nes aš nuolankus ir nužemintos širdies!?, 

c) Skaistybė. Kristus brangina šeimą: joje gimė ir augo??, 
„Jis dalyvauja vestuvėse ir ten padaro stebuklą!*. Jis iškelia mote- 
rystės vienumą, nesuardomybę, skaistumą)“. Jis laimina vaikus!9, 
Tačiau Kristus pats duoda nepaprastos skaistybės pavyzdį. Jis 
visur kuklus, atsargus: susitikdamas su Magdalena!", su samariete!?, 
su svetimotere!?“, prikeldamas Jairo dukterį?“ Kristus draudžia 
neskaisčiai mąstyti?!, geidulingai pažvelgti, žiūrėti??. Skaistybei iš- 
laikyti „Jis reikalauja aukų?š. Mergystę Jis laiko kilnesnę už mo- 
terystę?*. 

d) Vyriškumas. Kristus nugali pasitaikančias kliūtis?“, 
Tačiau Kristaus vyriškumas nėra šaltas stojicizmas, bet nuoširdus 
atsidavimas Dievo valiai?ė, 


3) Nuostabi Kristaus dorybių harmonija. 


a. Kristaus dorybėse nematyti žmonėms įprasto vienašališ- 
kumo. Jame dorybių pilnatis. 


1 Jon. 15, 12; plg. 1 Jon. 3, 23. 14 Jon. 2, 1—11. 

2 Mat. 16, 27; 17, 4; 20, 20 są. 15 Mat. 5, 27 są.; 19, 1—9. 
Luk. 9, 54 są. 15 Mat. 19, 13 są. 

3 Mat. 15, 15 są.; 16, 5 są. 17 Luk. 7, 36—50. 

* Mat. 26, 56.; Jon. 6, 60 są. 18 Jon. 4, 1—27. 

5 Mat. 26, 49 są.; Jon. 13, 21 są. 29 Jon. 8, 1—11. 

5 Mat. 27, 20 są.; Luk. 17, 17 są. 20 Mork. 5, 40 są. 

ŽMaLS5, 28, 1 Mat. 15, 19 są. 

S Jon. 8, 31 są.; 14, 6; 18, 37. 22 Mat. 5, 28. 

9 Mat. 5, 21—37; 6, 1—18. 8 Mat. 5, 29 są. 

20 Mat. 7, 3; 15, 1 44 16, 6. 24 Mat. 19, 11 są. 

11 Mat 8, 20; 9, 10; 10, 29; 19, 13. 25 Luk. 18, 31—33; Jon. 9, 4. 
są.; 20, 26 są; 23, 11; Luk. 7, 26 Mat. 26, 38; 27, 46; Mork. 10, 
806 są; 22,21. 88; Luk, 12, 50; 22, 39—46; 

12 Mat. Il, 29, 23, 46. 


13 Mat. 1, 16. 


== 


b. Jame nėra mėtymosi, svyravimo. Jis visuomet ramus. 

c. Jo nevaržo laikas, vieta. Jis nėra atsidavęs vienai kuriai 
žmonių klasei. 

d. Jis neatbaido net silpno žmogaus; priešingai, Jis jam ma- 
lonus, simpatingas; Jis priduoda jam jėgų!. 3 

Tokiu būdu mums prieš akis atsistoja Kristaus asmenybės 
vaizdas kaip visų dorybių idealas. Turint tai galvoje, darosi su- 
prantama ir nuostabi Kristaus įtaka visiems amžiams, įvairiems 
žmonėms; suprantama taip pat, kodėl daugelis tame nepaprasta- 
me Kristaus šventume mato moralinį stebuklą. Be stebuklo, sako, 
toks harmoningas šventumas žmogui neįmanomas. 

Kristaus šventumui kai kas prikiša: 

1. Kristus krikštijosi. Vadinasi, Jis norėjęs gauti nuodėmių 
atleidimo. 

Į tai tenka atsakyti: a. Jis ne šiuo tikslu krikštijosi — Jis. 
pats kitiems atleidžia nuodėmes. Todėl šv. Jonas ir sakė: „Štai 
Dievo avinėlis, štai, kurs naikina pasaulio nuodėmes?. 

b. Krikštu Kristus pradeda savo misiją, žmonijos atpirkimą?. 


2. Kristus buvo ir gundomas. Taip. Tačiau tas gundymas 
nebuvo vidinė kova su nuodėme, bet išorinis pasiprieši- 
nimas piktajai dvasiai“. 


2 dalis. Kristus gali ir turi pasakyti tiesą apie savo pasiun- 
tinybę — to reikalauja Jo išmintis it būdo savumai. 

Jei Jis norėjo pasakyti tiesą, o nepasakė, tad Jis be piktos 
valios būt klydęs, ir klydęs ar todėl, kad prie to Jį privedė kurie 
nors Jo būdo savumai (apakinanti puikybė, neribotas garbės. 
troškimas), ar nevykęs proto veikimas. 


1) Būdo savumai negalėjo nesąmoningai įstumti 
Kristaus į klaidą, pasisavinant sau Dievo Siųstojo titulą. 


a. Kristus netroško garbės. Jam terūpėjo vykdyti Tėvo 
valia. Savo mokslą Jis skelbė visiems, dažniausiai neturtingiems". 
Kristus nenorėjo nacijonalinio karaliaus sosto“. 


b. Kristaus nepastūmėjo į klaidą nė akla puikybė. Jis 
mokė nusižeminimo ir darbais ir žodžias“. 


c. Kristus turėjo įvairių dorybių; jos sudarė nepaprastą 
proporciją ir harmoniją. Toks šventumas nesuderinamas su 
stambiomis valios ydomis, galinčiomis privesti iki to, kad kas ne- 


1 Plg. B. Goebel, Kaiholische Apologetik, 163—168. 
2 Jon. 1, 29, 

3 Mat. 3, 11—15. 

4 Mat. 4, 1—11. 

5 Luk. 4, 18; 7, 22. 

5 Jon. 6, 15; Luk. 19, 41 są. 

? Mat. 11, 29; 20, 28; Luk. 22, 25 są.; Jon. 13, 4 są. 


= 


sąmoningai imtų vadintis Dievo siųstuoju, toks iš tikrųjų nebū- 
damas. 

d. Čia ypač pabrėžtinas vienodas Kristaus valios patvaru- 
mas, pastovumas, pasireiškiąs vienodu šventumu, pastoviu savęs 
atsižadėjimu, patvariu savęs valdymu. Liguistoje, egzaltuotoje sie- 
loje tokio nuolatinio, ramaus vienodumo nesti. 

2) Kristus galėjo ir turėjo pasakyti tiesą ir dėl savo išmin- 
ties. Tą Kristaus išmintį, nuostabią išmintį, matome Jo moksle, 
dėstymo būde, Jo elgsenoje įvairiausiomis progomis. Pamačius 
Kristaus išmintį, atkrinta kalbos ir apie tariamas nesveikas Kris- 
taus sielos būsenas, nenormalumus. 


a. Kristaus didelę išmintį parodo Jo mokslo turinys. 


a) Kristaus doktrinos mes čia nedėstysime. Sistemingai su 
ja supažindina dogmatinė teologija. Čia teprisiminkime „Tėve 
mūsų“, aštuonis palaiminimus, tikėjimo paslaptis. 

„Tėve mūsu“ maldoje turime Kristaus Evangelijos santrau- 
ką (žinoma, ne Harnack'o supratimu). „Tėve mūsų“ — Dievas 
mūsų Tėvas, o mes Jo vaikai. Pirmieji trys tos maldos prašymai — 
svarbiausi Dievo vaikų uždaviniai. Kiti keturi prašymai — antrą- 
eiliai!. 

Aštuoni palaiminimai? — Kristaus kuriamosios karalystės 
konstitucija ir tobuliausia gyvenimo programa. 

Kristus apreiškia paslaptis, kurių iki tol nežinojo nei kitos 
religijos, nei bet kuri buvusių ar esamų tilosofijos mokyklų. 

Visas Kristaus mokslas religinio dorinio charakterio. Jo 
mokslo tikslas suteikti žmogui, kas yra būtiniausiaš, būtent, at- 
pirkti žmogaus sielą, ją išganyti*. 

Tuo Kristus padeda pagrindus ne tik naujai, tikrai religijai, 
bet kartu ir tikrai kultūrai. 

b) Visas Kristaus mokšlas pasižymi grynumu, gilumu, pilnu 
mu, harmonija. Plačiau apie tai— vėliau. 

c) Tas Kristaus mokslas juo labiau parodo didelę Jo išmintį, 
kada prisimename, kad Jis pats niekur nieko nesimokė. Tai pa- 
rodo Jo gyvenimas. Kad Kristus nesimokė, pripažįsta ir kiti Jo 
amžininkai, kurie stebėjosi Jo žinojimu“.  Evangelistai nieko ne- 
kalba apie Kristaus vizijas, kurių turėdavo S. Ist. pranašai. 

Kristus visas žinias turi pats iš savęs. Jis sako: „Aš esu 
tiesa“, pasaulio šviesa““. 


b. Didelė Kristaus išmintis pasireiškia ir pačiu Jo mok y- 
mo būdu. 


* Plačiau žiūr. J. P. von Kasteren — J. Spendel, Was Jesus pre- 
digte? Eine Erklirung des Vaterunser, Freiburg 1920. 

2 Mat. 5, 1 są. 5 Luk. 2, 47; 22; Mork. 6, 2 są. 

3 Luk. 10, 42; Mork. 8, 36 są. Š Jon. 14, 6. 

4 Luk. 19, 10; Jon. 10, 10. 7 Jon. 9, 5. 


ao L 


a) Kai kiti veikia kardu, jėga, apgavimu, Kristus sako tiesą 
ir tą tiesą paliudija stebuklais. Taip Jis liepia ir apaštalams 
elgtis!. Jis nenori žmonių veikti ugnimi?, gintis kardus. Jis veikia 
su malonumu, meile, nusižeminimu“, 

b) Savo mokslą su giliausiomis tiesomis Jis dėsto paprastai, 
aiškiais sakiniais, pasinaudodamas palyginimais, kuriuos supranta 
ir menko išsilavinimo Žmonės. 

Jo palyginimais, parabolėmis, trumpais, bet aiškiais gilių bei 

gražių minčių pareiškimais? gėrisi visų amžių žmonės, nors kartu 
su laiku ir kitėja jų įpročiai, išsilavinimas, skonis. 
Kiekvienas, kad ir genijus, yra susijęs su savo laiko dvasia. 
: Homeras yra tikras pelasgas, Izaijas — didis žydas, Dantė — didis 
italas, Mohamedas — tikras arabas; o Kristus nei vien žydas, nei 
graikas, nei senoviškas, nei dabartinis niekam — nei laikams, 
nei tautoms Jis nėra svetimas. 

c) Mes nematome Kristaus studijuojant, tyrinėjant, painiuose 
klausimuose abejojant, kaip tai išminčiai kad daro. 

Kristus kalba ramiai, drąsiai, lengvai suprantamai, savaran- 
kiškai, griežtai, sistemingai. Kartą pasakyto Jis nebetaiso“. Kristus 
lengvai sprendžia ir sunkiausias problemas, atsakinėja ir į sun- 
kiausius klausimus". Jis supranta ir aiškina S. Įstatymą, nurodi- 
nėja žydų klaidas“. 

Kristus vienodas ir patvarus. Nei priešų puolimai, nei mo- 
kinių dvejojimai, nei tautos entuzijazmas nepakreipia Jo kitur? 

d) Savo mokslą Kristus skelbia tokiu autoritetu, kuriam len- 
kiasi net priešai!?. Veikdamas Jis atsižvelgia ir aplinkybių, dirba 
pedagogiškai, atsidėjęs!!. 

c. Kristus įvairiais klausimais parodo lakų ir gilų protą. 

a) Atmeta iariziejų softizmus, atsako sąmojingai, gudriai, 
pamoko paprastai!*. „Niekas nėra taip kalbėjęs, kaip šis žmogus“?8. 

b) Kristaus proto gilumą parodo ir Jo, dar kaip dvylikmečio, 
pasikalbėjimas su rabinais!*, o taip pat ir pirmą kartą Nazareto sina- 


1 Mat. 10, 7 są.; Luk. 9, 2 są. 7 

2 Luk. 9, 52 są. 

3 Mat. 26, 52. 

* Mat. 12, 29. 

5 Mat. 6, 3. 21. 24. 34; 7, 3. 6. 9. 15. 20; 8, 22; 10, 16; 12, 34; 13, 12; 
25, 29; 26, 41; Luk. 9, 55; 10, 42; 15, 18. 21. 

6 Mat. 5, 20 są. 
iš Ši Mat. 5-7; 9, 14 są; 12, 1—14; 15, 1—20; 17, 24—27; 21, 23 są.; 22, 

8 Mat. 22, 29; 23; Luk. 24, 27 są.; 11. Mat, 23. 

9 Mork. 12, 1—14; Luk. 13, 10—17; 14, 1—6; Jon. 5, 1—16; 9, 1—41. 

10 Mat. 7, 28 są.; Mork, 1, 22 są.; Jon. 7, 46. 

11 Luk, 4, 22. 

1* Mat. 22, 23 są; 22, 34—46; Luk. 20, 26; 

13 Jon. 7, 46. 

4 Luk. 2, 46 są. 


K 5. 


gogoje Izaijo pranašystės aiškinimas. „Ar jis ne Juozapo sūnus?“! 
klausė nustebę žydai. Visi stebėjosi Jo išmintimi? 


Išvada. Ką pasako didelė Kristaus išmintis ir šventumas? 

1. Jo nuostabi išmintis ir šventumas parodo didelį Jo žmo- 
gišką autoritetą ir, konsekventiškai, Jo apie save pasisakymų tik- 
rumą. Jei čia Kristus būtų klydęs, tuomet Jam trūktų ne tik žinių, 
bet ir dvasios pusiausvyros, Jis ne tik neapkęstų tiesos, bet ir 
demoniškai piktas būtų. Negalima Kristaus laikyti idealiu asmeniu, 
nepripažįstant Jo žodžių tikrumo?. Taigi Kristus prieš mus atsi- 
stoja kaip šventumo, dorybių idealas. Jeigu galima netikėti Kris- 
taus, to švento ir išmintingo asmens, liudijimu, tuomet nebėra 
jokio pagrindo tikėti bet kurio žmogaus liudijimu. O griaunant 
pasitikėjimą, griūva ir visuomenės bendro darbo ir gyvenimo 
pagrindai*. 

2. Be didelės baimės suklysti galima manyti, kad Kristaus 
šventumas ir išmintis be ypatingos Dievo intervencijos — neišaiški- 
namas dalykas. Taigi čia yra moralinis stebuklas. O stebuklas — 
tai Dievo ženklas. 

Baigiant šią tezę, reikia suminėti viena kita čia keliama 
sunkybė, prikišamas priekaištas. Ir krikščionybės priešai, su ma- 
žomis išimtimis, pripažįsta, kad Kristus moraliniu atžvilgiu — ne- 
paprasta asmenybė. Retas kuris jų drįsta manyti, kad Kristus 
tyčia apgaudinėjęs žmones, dėdamasis Dievo siųstuoju. Tačiau 
daugelis Kristaus priešų mato Jame dvasios ligos apraiškas. Šie 
dvasios nenormalumai ir privedę Kristų prie ekscesyviškumo. Sa- 
vo nuomonei paremti jie nurodo ir daugiau asmenų, pav., kad 
ir šv. Paulių, Mohamedą, Napoleoną, kurie taip pat nebuvę visai 
normalūs. Aiškinant taramąsias Kristaus dvasios ligas susidarė 
kelios kryptys ar mokyklos. 

Psichijatrinė mokykla? (schola psichiatrica). Šios 
mokyklos atstovai sako, kad Kristus buvęs paranojikas, epileptikas. 
Jie savo tvirtinimus remia tuo, esą, Kristuje pasireiškę kažin ko- 
kia egzaltacija, idėe fixe, nepastovumas, nepaprasta baimė ir t. t. 
Šitokia būklė, pasak jų, Kristui galėjusi būti ir paveldėta. 

Psichopatinė mokykla“ (schola psichopatica). Šios 
mokyklos šalininkai tariamai nenormalią Kristaus dvasios būklę 
aiškina nervų pakrikimu, iškrypusia vaizduotę, haliucinacijomis. 


1 Luk. 4, 22; Mork. 6, 1 są.; Mat. 7, 29. 

2. Jon. 7, 15, 

3 B. Goebel, Katholiche Apologetik, 170. 

* Brunsmann J., Lehrbuch der Apologetik, I? 315. 

5 Šiai mokyklai artimas De Loosten, Jesus vom Standpunkte des Psi- 
chiaters, Bamberg 1905. 

6 O šiai krypčiai artimi O. Holtzmann, War Jesus Extatiker? Tūbin- 
gen u. Leipzig 1903; E. Rasmussen, Jesus. Eine vergleichende psichopatolo- 
gische Studie (Deutsch von A. Rothenburg), Leipzig 1905; J. Baumann, Die 
Gamiitsart Jesu, Leipzig 1908. 


2 D 


Visa tai Kristui buvę paveldėta, nes ir jo motina buvusi nesvei- 
kos dvasios. Tas pats, esą, pasakytina ir apie šv. Juozapą. 

Visi šie tariamojo Kristaus dvasios liguistumo aiškintojai 
savo tvirtinimams ieško ir argumentų. 

1. Kristaus amžininkai fariziejai ir nei Jo giminės 
laikę Kristų nenormaliu. Tam nurodoma Evangelijos tekstas Mork. 
3, 20 54... 

Į tai reikia atsakyti: 

a. Iš šio teksto neaišku, ar šie žodžiai yra Kristaus giminių 
ar Jo priešų; čia teparašyta: „jie sakė“. Kas tie „jie“, neaišku. 
Bet tegul tai bus ir giminių pasakyta, tai ir tuomet negalima iš 
to daryti tokių išvadų. Nenuostabu, jei Kristaus giminėms siaigus 
Jo gyvenimo pakeitimas būtų atrodęs ir keistas ir nuostabus. Vė- 
liau, kaip žinome, daugelis Jo artimųjų liko Jo mokiniai. 


6. Nepalankūs iariziejų apie Kristų pasakymai yra visai su- 
prantamas dalykas. Fariziejai laukė Mesijo galingo, politinio. O 
Kristus pabrėžia nusižeminimą, kalba apie dvasišką karalystę... 
Išvada aiški. 


2. Kristus buvęs liguistai jautrus, karštuolis, pav., įsikarščia- 
vęs ir išvaikęs iš bažnyčios pirklius!, prakeikęs ligos medį?, smar- 
kiai bardavęs fariziejus...3 


Atsakoma: 2. Kalbant apie šiuos įvykius, reikia prisiminti 
Kristaus laikai. Žydai, ypač fariziejai, buvo tuomet įpratę religiją 
traktuoti labai paviršutiniškai. O Kristaus religija ne vien išorinis, 
bet, svarbiausia, vidinis su Dievu jungimasis, garbinimas Dievo 
„dvasia ir tiesa“. Tad suprantama, kodėl Kristus taip stipriai rea- 
guodavo į tokį fariziejų religijos supratimą. Paprasti žydai po 
šitokių Kristaus reagavimų turėdavo progos rimčiau pagalvoti dėl 
savo religijos ir dėl jos praktikavimo būdo. 


b. Kristus, išvarydamas iš bažnyčios prekiaujančius, nepasi- 
elgė nei neišmintingai, nei karštakošiškai. Tuo Jis parodė tik 
ypatingą uolumą Dievo garbei. 2 

Tas pats tenka pasakyti ir dėl fakto, kad Kristus nekartą 
aštriai pabara fariziejus. 


c. Figos medį Kristus nudžiovino, norėdamas parodyti, pa- 
vaizduoti, kaip bus su žmonėmis, nedarančiais gerų darbų. Va- 
dinasi, Jis čia simboliškai pasielgė. Žmogaus gyvenimą Kristus 
nekartą lygina su medžiu ir jo vaisiais. O simbolio juk negalima 
tiesioginiai aiškintis, bet reikia Žiūrėti jo reikšmės (pav., degan- 
čios žvakės dieną pamaldų metu bažnyčioje). Pagaliau, vien žo- 


1 Mork. 11, 12 są. 
2 Mat. 21, 19. 
3 Mat. 12, 34; 23, 13 są.; Mork. 7, 6 są. 


džiu, panorėjimu nudžiovinti žalią medį šį tą reiškia — tai nėra 
paprastas dalykas! 


3. O kad Kristus šalinęsis moterystės, visuomeninių 
ir politinių darbų, reikia pasakyti, kad Kristaus uždavinys buvo 
kitoks. Didinti žmonių skaičių, valdininkauti — ne Jo pašauki- 
mas. Be to, moterystę Kristus gerbė (kaip jau esame nurodę). 


4. Esą, Kristus neturėjęs reikiamo jausmo savo artimiesiems. 
Taip, be vyresniųjų žinios, turėdamas 12 metų, pasilieka Jeru- 
zalėje tarp žydų mokytojų — daktarų!; kietai atsakąs savo moti- 
nai per vestuves Galiliejos Kanoje?; nekreipiąs dėmesio, kad Jo 
laukia motina ir giminiečiaiš; apaštalą Petrą pavadinęs šėtonu* ir 
k. Į tai štai kas atsakytina: 


a. Apskritai: Kristaus vyriausias uždavinys laimėti dangui 
sielas, kurti Dievo karalystę. To Jis siekė, neleisdamas sau truk- 
dyti pašaliniams veiksniams. Čia jau ir vykdomas Jo skelbiama- 
sis principas pirma ieškoti Dievo karalystės“. Kartais stiprus šito 
principo pareiškimas padėdavo dvasiškumui pergalėti materijališ- 
kumą žmonėse. Tai turėjo parodyti, kad sielos reikalai reikia lai- 
kyti pirmoje vietoje?. Taigi šitokiu savo elgesiu Kristus kaip tik 
daugiau parodė žmogui meilės. 

b. O kaip su tuo posakiu motinai Kanoje? Iš viso sakinio, 
tiesa, mes lyg jaučiame kietumą. Bet motinos pavadinimas „mo- 
teriške“ aramajų kalba neatrodo nenuoširdus ir šiurkštus. Tai ma- 
tyti ir iš Jon. 19, 26, kur tuo pačiu žodžiu Kristus kreipiasi nuo 
kryžiaus į mylimą savo motiną. Be to, šitoks Kristaus atsaky- 
mas Jo motinos buvo suprastas gerai, nes po to ji liepia tarnams 
parengti, kas bus įsakyta. O Kristus išklauso motinos — padaro 
stebuklą. Pagaliau, kur prasideda mesijaninis darbas, ten žemiš- 
koji motina nebeturi vadovauti. Kristus klausia, ar Jo valanda 
dar neatėjusi. 

c. Dėl nepaisymo laukiančios motinos ir giminių, Kristus 
pats atsako: „Kas myli tėvą ar motiną labiau ne kaip mane, tas 
nėra manęs vertas““. 

d. O Petrą Kristus subarė visai teisingai, nes šis norėjo Jį 
atitraukti nuo atpirkimo kančios“. 


5. Kai kas mano Kristų sirgus haliucinacijomis. Tai rodą 
faktai: krikšto metu jis regėjęs karvelį?, Taboro kalne turėjęs vi- 
zijų!?, Alyvų daržely matęs angelą...!! 

Tačiau čia nėra jokių haliucinacijų. 


1 Luk. 2, 41 są. 7 Mat, 10, 37. 

2 Jon. 2, 4. S Ziūr. Knabenbauer, Com. in 
3 Mat. 12, 48 są. š Evang. sec. Matth, 

4 Mork. 8, 33. Mat. 3, 16 są. 

5 Mat. 6, 33. 10 Luk. 9, 28 są. 


5 Mat, 10, 37. 11 Luk 22, 43 są. 


aaa 


a. Tiesa, suminėti regėjimai gali kilti ir iš haliucinacijos. 
Bet tai dar nereiškia, kad tokie reiškiniai visad ir visi reiktų 
priskirti haliucinacijoms. Čia tenka neužmiršti antgamntiško vei- 
kimo galimumo. Taigi visa pareina nuo to, kokie iš tikrųjų buvo 
tie reiškiniai. Čia reikia remtis liu dytojais. 

Priekaište minimi faktai — Evangelijų aprašymai. Jų rašy- 
tojai pasitikėjo Kristaus liudijimu, o iš dalies ir šv. Jonu Krikšt., 
šv. Petru, šv. Jokūbu ir šv. Jonu. O kuo remiantis galima sakyti, 
kad taip nebuvo ir visa suvesti į haliucinacijas? Tam nėra jokio 
pagrindo, nebent kad kas nepripažįsta antgamtiškojo pasaulio ir 
neigia dieviškąją Kristaus pasiuntinybę. 

Dar sako, kad Kristus buvęs labai egzaltuotas, tiesiog 
ekstazingas. Bet kuo ir čia remiamasi? Ar tuo, kad Kristus save 
vadina Mesiju, Dievo Sūnumi, o ne paprastu žmogumi? Jei kas 
šitokiais titulais save vadintų, 0 neįrodytų toks esąs, turėtume 
teisės tokį palaikyti nesveiką. Bet argi negali būti Dievo Siųstojo? 
Gali. O jei toks gali būti, tai jis ir tikru, tinkamu vardu gali 
pasivadinti; čia nebūtų jokios kontradikcijos. Tad pasivadinimas 
Dievo siųstuoju dar nebūtinai reiškia beprotybę. Jei kuris vyras 
sakytųsi esąs Lietuvos prezidentas, nebūtinai reikia manyti, kad 
jis egzaltuotos vaizduotės. Čia pirma reikia pažiūrėti, kas kalba 
ir kaip savo tvirtinimą įrodo. 


b. Jei Kristus sirgo haliucinacijomis, tai jis ta liga sirgo 
visuomet, nuolat, nes Jis visuomet sakėsi esąs Mesijas. Bet 
nuolatinės haliucinacijos neprileidžia ankščiau minėtas Kris- 
taus šventumas ir išmintis. 


c. Kaip galima įžiūrėti haliucinacijas tokiame žmoguje, ku- 
riame visą laiką matyti puiki valios (laisvumas nuo nuodėmės, 
nuolatinis marinimasis ir savivalda) ir proto (ramus ir vienodas 
proto veikimas bei sprendimas, pasireiškiąs tiek kasdieniniuose 
darbuose, tiek ir mokslo harmonijoj) pusiausvyra. 


d. Kaip Kristus, pats būdamas ligonis, būtų galėjęs teikti 
ramybės kitiems, gydyti ligonius, mokyti tokių gilių tiesų? 


II. Skirsnis. Kristaus mokslo pranašumas, 
kilnumas. 


(Tezė). Kristaus mokslo gilumas, harmo- 
ningumas, šventumas, atitikimas žmonijos 
troškimų stipriai verčia manyti (suadet), 
kad tas jo mokslas yra iš Dievo. 


Paaiškinimai. 1. Pirmoje fundamentalinės teologijos 
paskaitų dalyje svarstėme apreiškimo kriterijus (subjektyvius, 
objektyvius, vidinius, išorinius, pirmos eilės, antros eilės ir k.). 


BT 


Tezėje minimas mokslo pranašumas priklauso objgktyviems. 
vidiniams kriterijams. O šio mokslo atitikimas žmonijos troški- 
mų jau priklauso subjektyviai objektyviems kriterijams. 
Ten pat minėjome, kas manyti apie šios rūšies kriterijus apreiš- 
kimo faktui paliudyti. 

Taigi ši tezė labiau dispozityvi, negu probatyvi. Joje trak- 
tuojamasis kriterijus labiau patiks kantizmo apimtam žmogui ir 
tuo padarys jį lankstesnį kitiems (pirmos eilės) kriterijams. Prak- 
tikinės apologetikos šis kriterijus nekartą laiko (ne vertės): 
atžvilgiu statomas pirmoje vietoje. Jis geras tuo, kad veikia ne 
vien protą, bet dar ir valią, širdį. 

2. Mes čia pabrėžiame ne tiktai Kristaus mokslo pranašumą, 
bet dar daugiau — jo nuostabų pranašumą. Paprastas pranašt- 
mas gali tik parodyti Kristų mokius tobulos naturalinės religijos, 
bet gali nieko nepasakyti apie antgamtinį tos religijos kili- 
mą. Pabrėžiant nuostabų pranašumą, daugiau ar mažiau nurodo- 
ma, kad čia gali būti stebuklas. Stebuklo racija čia būtų toje 
disproporcijoje, kuri yra tarp priežasties (žmogaus proto) ir 
padarinio (nuostabios doktrinos). Tik, žinoma, čia glūdi keblumas 
moraliniame sprendime, kada nustatoma, koks tas tobulumo 
laipsnis turi būti šioje doktrinoje, kad būtų galima aiškiai įžiū-- 
rėti specijalią Dievo intervenciją, stebuklą. 


Tezę neigia: 1. Tie, kurie nepripažįsta N. Įstatymo kny- 
gų istoriškumo. Bet tezė ne jiems ir taikoma. 

2. Tie, kurie krikščionybei nepripažįsta jokio pranašumo. 

3. Tie, kurie krikščionybei pripažįsta ne absoliutų pranašumą. 
(kad krikšč. mokslas tobulas savyje), bet reliatyvų, vadinasi, 
krikščionybę tepripažįsta tik tobulesnę už kitas religijas. 


Įrodymas. Kalbėdami apie Kristaus mokslo pranašumą, 
trumpai parodysime skyrius: 

1) kad Kristaus tikėjmo tiesos nuostabiai pranašios, 

2) kad Kristaus doros mokslas nuostabiai pranašus, 

3) kad Kristaus mokslas nuostabiai atitinka žmogaus troš- 
kimus, 

4) ir, pagaliau, kad Kristaus mokslas nuostabiai atitinka. 
visuomeninius reikalus. 

„Visuose šiuose skirsneliuose beveik nėkiek neliesime tariamų: 
Kris.1us moksle prieštaravimų, nes čia, kaip ir patys tezės priešai 
pripažista, esminiais klausimais prieštaravimų nėra. Taigi dalyką. 
imame iš pozityviosios pusės. Kalbėsime trumpai, nes čia sueina. 
dogmatinės, moralinės, asketinės ir kitų teologijos šakų medžiaga. 
Geras visos teologijos pažinimas tuo pačiu yra ir labai platus. 
šios tezės išrutuliojimas. 

Kalbėdami apie Kristaus mokslo nuostabų pranašumą, kaip 
matyti, prieš akis turime vien tik mokslą (absolute, doctrinam in 
se spectatam). Pilnumo dėliai reiktų svarstyti ir jo reliatyvų. 


55 4 


pranašumą, t. y. lyginti jį su kitomis religinėmis doktrinomis. 
Bet čia suponuojama, kad kitos religijos bei tilosofiškos sistemos 
yra žinomos. Be to, loks lyginimas būtų ilgas, reikalaująs daug 
laiko. Todėl čia mes ji ir praleidžiame, nors, antra vertus, tą ly- 
„ginimą ir labai vertiname. 

1) Kristaus Zikėjimo tiesos nuostabiai gilios, plačios, 
harmoningos. 

a. Vienas Dievas, be galo šventas, nesimainąs, visa žinąs, 
visa matąs (Dozmatinis traktatas De Deo Uno). 

b. Vienas Dievas, bet trijuose asmenyse, vadinasi, unus 
Deus, bet ne Deus unus solitarius (Traktatas De Deo Trino). 

c. Dievas iš meilės sukuria pasaulį, kurio galutinis objek- 
tyvus tikslas — pats Dievas, Jo garbė. Kūrinių tarpe angelai ir 
Žmonės turi pirmas vietas. Jie sukurti panašūs į Dievą, su protu, 
nemirštama siela, laisva valia. Būdami laisvi, jie turi garbinti 
Dievą ne tik materijaliai, vadinasi, kaip kūrinys, kaip Dievo pa- 
veikslas, bet taip pat ir formaliai, kitaip betariant, laisva valia 
pripažinti Dievą ir Jam nusilenkti. Garbindamas Dievą, žmogus 
pasiekia ir savo subjektyvų tikslą — amžiną laimę danguje 
(Traktatas De Deo Creante). 

d. Iš didelės meilės tuos išmintinguosius kūrinius Dievas 
skiria dieviškos prigimties dalininkais: laimingai baigus žemės 
„gyvenimą, Dievas žmogui leidžia amžinai save regėti. Nau- 
jąsias dovanas Dievas sutekia pirmiesiems tėvams. Tačiau 
Jis šias dovanas (pašvenčiamąją malone, laisvumą nuo pagundų, 
mirties ir k.) suteikia ne tik pirmųjų tėvų asmenims, bet kar- 
tu ir žmogaus prigimčiai, vadinasi, visiems žmonėms. Tuo 
būdu šiomis malonėmis jau pačioje pradžioje buvo papuošta pati 
:žmogaus prigimtis, apdovanotas pats šaltinis, iš kurio visos pali- 
kuonių kartos kartu su gyvybe turėjo gauti ir tas antgamtiškąsias 
„dovanas (Traktatas De Deo Elevante). 

e. Nusideda pirmieji tėvai. Užnuodijamas žmogaus prigim- 
ties šaltinis ir žmogus lyg iš gražių rūbų išvelkamas. Po to visa 
Žmonija, lyg tas Evangelijoje minimas pakeleivis (Luk. 10, 30 są.), 
lieka antgamtiškam gyvenimui sužeista. Žmonija nebeturi teisės 
reikalauti, kad tas rūbas, ta dovana, būtų jai grąžinta. Ji lieka 
kalta. Pati viena ji negali pagal visą teisingumą atsiteisti Dievui, 
"Čia per maža žmogaus (Traktatas De Aominis lapsu). 

J. Įsikūnija antrasis Dievo asmuo. Atsiranda tarp Dievo ir 
Žmonių tarpininkas. Kristus, lyg tas Evangelijoje minimas gerasis 
samarietis (Luk. 10, 33 są.), per savo kančią pakelia sužeistą 
žmogų, įpilia į žaizdas vaisto, nuneša jį į namus (savo paties 
įsteigtą Bažnyčią) ir liepia namų užvaizdai, kad prižiūrėtų ligonį. 
Tuo būdu per atpirkimą atlyginama teisingumui, grąžinama ramybė; 
— justitia et pax esculatae sunt. Žmonija atgauna pašvenčiamąją 
malonę (Traktatas De Verbo Incarnato). 


09, 


2. Bet ir po atpirkimo žmogui dar lieka pagundos, kova su pik- 
tu. Kristus įsteigia sakramentus, ypač Švč. Sakramentą. Švč. Sakra- 
mentas yra kaip auka ir kaip sakramentas. Šiame Švč. Sakramente 
Kristus pasilieka tarp žmonių (Traktatas De Gratia et Sacramentis). 


h. Savo mokslui žmonėse išlaikyti, malonėms teikti Dievas 
įkuria Bažnyčią su trejopa valdžia. Čia Kristus pasilieka vyriausia 
Bažnyčios galva. Jo regimas vietininkas yra popiežius (Traktatas 
De Ecclesia). 

i. Kiekvieną žmogų jo gyvenimo pabaigoje laukia Dievo 
teismas ir pomirtinis gyvenimas. Pasaulio pabaigoje bus antras, 
visiems kartu, teismas ir amžinasis gyvenimas (Traktatas De 10- 
vissimis). 

Taigi Kristaus mokslas viską su Dievu pradeda, su Dievu 
per pasaulį eina ir su Dievu baigia. 4 


2) Kristaus doros mokslas nuostabiai pranašus. 


Doros mokslas glaudžiai susijęs su tikėjimo tiesų mokslu, 
Tikėjimo tiesos yra dorovės pagrindas. 


a. Malonės įstatymas. Viso antgamtinio gyvenimo tiks- 
las — regėti Dievą! Malonė — mūsų antgamtinio gyveni- 
mo pradas, šaltinis. Ji gaunama per Kristų ir vienybėje su 
Kristumi*, 


b. Meilės įstatymas — svarbiausias kelias į Dievą, svar- 
biausias veikimo motyvas. Dievas mylėjo ir tebemyli žmones, 
todėl ir žmonės turi Dievą mylėtis. Žmogus privalo viską Dievo 
garbei daryti. Kilnesnio motyvo nėra ir negali būti. Tai didžiau- 
sia dorybė. Be to, Dievo akyse visi žmonės lygūs. Dievas visų 
Tėvas4. Žmonės savo tarpe broliai. Todėl jie privalo vieni ki- 
tus mylėti“. Iš čia aišku, kad išganymo atžvilgiu, dangaus at- 
žvilgiu, Kristus neskyrė nei žydo, nei graiko, nei suaugusio žmo- 
gaus, nei vaiko; tuo būdu liko pakeltas belaisvis vergas, nuplyšęs 
vargdienis, liguistas senelis ar vaikas. Tai yra kilnus žmonijos 
pakėlimas. 

c. Kiti įsakymai ir evangeliški patarimai“. Jie liečia, 
svarbiausia, vidinę veiksmų pusę. 

d. Priemonės šventumui siekti: sakramentai, malda, geri 
darbai. 

e. Šventumo motyvai ir sankcija: Dievo gerumas, Kris- 
taus darbai, Kristaus, Marijos ir kiiy pavyzdžiai, svarbiausia — 
Dievo garbė ir paties žmogaus išganymas; šie du motyvai eina 
kartu: jie arba abu pasiekiami, arba abu kartu aplenkiami. 


1 Jon. 17, 3. 5 Mat. 5, 44 są.; Jon. 13, 34 są.; 
ž Jon. 15, 4—8, Mat. 22, 36 są. 
3 Mat. 22, 36 są. 6 Jon. 13, 34 są.; Mat. 5, 44. 


4 1 Jon. 3, 1 są.; Mat. 6, 9. 7 Mat. 19, 21; Luk. 9, 23, 


— 


Reikšminga čia krikščionybės katalikybės atpasakojamoji Kris- 
taus kančia už sielos laisvę nuo nuodėmės ir sielos gerovę; ši 
Kristaus kančia stipriai verčia žmogų pagalvoti apie save, savo vidų. 

Kristaus kryžius ir padarytas atpirkimas pamokė su- 
stiprint tikėjimą, viltį ir meilę, pagerbti žmogų, vengti nuodėmių, 
bijoti Dievo teisingumo, pamylėti savo kryželius, pasiduoti Dievo 
valiai, atgailauti už padarytas nuodėmes. Tad krikščionybės kata- 
likybės iškeltasis kryžius daug pamoko ir daug padaro. Todėl 
ne be reikalo krikščionys kryžių padarė savo tikėjimo ženklu, taip 
dažnai vartojamu. 

Kristaus pavyzdys. Savo kasdieniniu gyvenimu Krisius 
paliko žmonijai nuostabų, patraukiantį pavyzdį. Niekas, tiesa, ne- 
susilygino ir nesusilygins su Kristaus pavyzdžiu, bet daugelis vis 
dėlto nenustojo to siekę. Tos pastangos pasaulį kaip tik pakėlė, 
išaukštino. 


3) Kristaus mokslas nuostabiai atitinka žmo- 
gaus troškimus. 

Čia pabrėžiame ne tik patį vieną žmogaus naturalių troški- 
my atitikimą, bet ir kad tas atitikimas yra nepaprastas, nuosta- 
bus. Paprastas atitikimas, kurį mato modernistai, parodytų tik 
tai, kad Kristus mokė tobulos naturalinės religijos tiesų. 


a. Kiekvienas suaugęs ir sveikai galvojąs Žmogus iškelia 
gyvenimo tikslo klausimus, įvairias problemas (pikto, var- 
go, mirties ir k.). Kristaus mokslas tuos klausimus išsprendžia 
taip, kad žmogaus siela po to gali nurimti. Kaip tas Kristaus 
mokslo sprendimas atrodo, mes jau matėme šios tezės pradžioje, 
kalbėdami apie Kristaus religijos tiesų gilumą, harmoniją. 

b. Žmogus turi įvairių troškimų: mylėti, būti arčiau 
Dievo, tobulėti, išsivaduoti iš pikto, būti amžinai laimingam 
ir k. Kristaus mokslas parodo Dievą, kaip gerą Tėvą, Kuris myli 
žmones ir Kurį žmonės taip pat turi mylėti; tarp žmonių ir Dievo 
yra tokie santykiai, kokie yra tarp vaikų ir tėvų. 

Krikščionybėje yra įvairių šventumui siekti priemonių (sak- 
ramentai ir k.), kurios padeda žmogui kovoti su piktu, padeda 
tobulėti ir po mirties amžinai pasilikti su Dievu. 


c. Žmogus, darydamas ką nors iš širdies, į savo darbą įdeda 
ne tik sielą, bet ir visą save (jausmus, kūną). Krikščionybėje kul- 
tas, kuris ypač gražiai išreiškiamas šv. Mišių aukoje. Iš viso, išori- 
niu kultu pasireiškia ir žmogaus materijalinė pusė; jis ir veikia ją. 

d. Krikščioniškas gyvenimas teikia sielai ramybės. Apie 
tą ramybę gražiai kalba šv. Paulius!. Ją pažadėjo pats Kristus: 
„Ramybę palieku jums“?. 


1 Gal. 5, 22; Pil. 4, 4 są; Rom. 8, 16. 
2 Jon. 14, 27. 


== Š1 — 


Tą ramybę pajaučia tie, kurie šventai gyvena. Iš dalies ją 
pajautia ir nuoširdūs Evangelijų skaitytojai, nors dar ir netikį. 
ia atsiliepia žmonijos balsas, kurį gražiai išreiškia šv. Augusti- 
nas: „Tu (Dieve) budini, kad būtų malonu Tave garbinti, kadangi 
padarei mus, lemdamas linkti Tavip, ir nerami yra mūsų širdis, 
kol atsilsės Tavyje“! 


e. Kristaus mokslas atitinka visus laikus ir visokio 
išsilavinimo žmonių troškimus. 

Jis yra paprastas, todėl visiems, net nemokytiems, yra 
artimas, suprantamas. Ir mokyti teologai ir paprastos kaimo mo- 
terėlės vienodu maldingumu artinasi į Kristų, į Dievo stalą. 

Tačiau tas mokslas yra ir gilus. Todėl mokytiesiems visais 
amžiais duoda jis pakankamai medžiagos mąstyti, galvoti. 

Tas mokslas universalus. Todėl tinka visų tautų ir vals- 
tybių žmonėms. Jis neiškelia vienos kurios nors tautos ar 
vienos kurios nors valdymo formos; jam čia svarbu, kad nebū- 
tų paminamas teisingumas ir meilė. 

Nuostabų to mokslo žmonių troškimų atitikimą gražiai nu- 
sako ir himnas Jesu, dulcis memoria: „Ouam bonus te 
guaerentibus! sed guid invenientibus“? 


Pastabos. a. Šį argumentą (kad Kristaus mokslas atitinka 
žmogaus troškimus) reikia nušviesti taip, kad jis apimtų visus 
žmogaus troškimus, troškimų kompleksą. 


b. Pats argumentas gali būti papildomas tuo, kad parodo- 
ma, kas pasidaro su žmogumi, kuris atsitraukia nuo turėto krikš- 
čioniškojo tikėjimo ir jo doros gyvenimo. 

c. Argumentas naudingai papildomas ir parodant, kad žmo- 
gaus protas nepatenkina žmogaus troškimų grynai tilosotiškomis 
sistemomis, kad pilnai jų nepatenkina nė kitos religijos. 


4) Kristaus mokslas 2wostabiai atitinka visuo- 
meninius žmonių reikalus. 


a. Nuodėmė kenkia ne tik pačiam nusidedančiam, bet ir 
visuomenei. Kiek tautos sveikatos žūva dėl nedorybių, piktų įpro- 
čių? Kiek kenčia tauta dėl piktų visuomenės ligų, neteisingumo, 
nepareigingumo, nesąžiningumo? Drąsiai galima sakyti: kas ko- 
voja su nuodėme, tas kovoja už tautos gerovę, kas kelia piliečių 
dorovę, tas stiprina ir pačią tautą, valstybę. Tuo tarpu Kristaus 
mokslas kovoja su nuodėme. Jo skelbiamoji dora per žmones 
krikščionis it kraujas venomis įeina į visą visuomenės organizmą. 
Krikščionybė — katalikybė nenori, kad jos išpažintojai tik bijotų 
pasaulio ir jam prakeikimus siųstų; ji nori, kad pasaulis per tuos 
pačius krikščionis būtų į gerą patrauktas. 


1 Coniessiones, 1. I, c I. 


b. Valstybės gyvenime reikšmingas dalykas yra šeima. 
Kas ją griauna, griauna pačią valstybę. Krikščionybė katalikybė 
iškėlė moterystę, pabrėždama jos nesuardomybę, šventumą. . 

Ji iškelia vaiko vertybę. Jos mokslu: pakrikštytas vaikas yra 
Dievo vaikas, daugaus paveldėtojas; todėl reikia jis auginti, auk- 
lėti, apsaugoti nuo netikusios aplinkumos (netikusių kinų, nedorų 
knygų ir k.), kuri daug daugiau išžudo vaikų negu Erodas. 

O šeimoms Šv. Mergelė su Kūdikėliu, šventoji šeima —gra- 
žiausias pavyzdys. Ir šitokios šeimos idealo meilė ir jos pavyz- 
dys — stipriausias vaistas nuo šių dienų nuodėmių, pasitaikančių 
šeimų gyvenime. Toji Šv. Mergelei su Kūdikėliu meilė katalikiš- 
kajame pasaulyje šeimų gyvenime yra padariusi labai daug gera. 


c. Viešasis gyvenimas. Jo pagrindas — autoritetas, 
tvarka, ramybė, pagarba kitiems. Kristus moko gerbti teisėtus vir- 
šininkus, moko paklusti, nusižeminti, mylėti... Ir šitokio elgesio 
motyvas — pats Dievas. 

d. Socijalinių problemų sprendimas. Socijalinis klau- 
simas įmanomas išspręsti tik meile ir teisingumu. O tikrasis mei- 
lės ir teisingumo pagrindas—religija, krikščionybė „Kristus, Dievas. 
Krikščionybė katalikybė seniai žino 7 gailestingus darbus sielai, 
7 — kūnui. Ji nepamiršo jų visais laikais. Ji mokė ir tebemoko 
jų kiekvieną vaiką kataliką, besirengiantį pirmos šv. Komunijos. 


e. Tarptautiniai santykiai. Krikščionybė ugdo tarp 
tautų taiką, vienybę. Niekas negali būti pats sau teisėjas. O vie- 
nintelis savarankiškas teisėjas tėra Bažnyčia. 


J. Kristaus mokslas nekenkia laikinajai žmonių gerovei; 
priešingai, jis nori ir reikalauja, kad laikinosios gerovės objektas 
tektų visiems teisingu proporcingumu, kad kiekvienas turėtų žmo- 
nišką pragyvenimą. Juk laikinoji gerovė padeda ir dvasios reika- 
lams. Kristaus mokslas tereikalauja, kad laikinomis gėrybėmis bū- 
tų naudojamasi tvarkingai, neįžeidžiant dvasios reikalų. 

Tiesa, krikščionybė directeir ex protesso nesirūpina materijali- 
ne kultūra. Tai ne jos tikslas. Bet indirecte ji remia ir ekonominę 
žmonijos pažangą. Remia tuo, kad liepia kiekvienam tinkamai eiti 
savo pareigas, laikytis teisingumo, taupumo, lygybės, meilės, kad 
draudžia gobšumą, skriaudas... Krikščionybei rūpi ne žmonijos 
dalies, bet visos žmonijos laimė, ir tai pirmoje vietoje dvasinė. 
Valstybei svarbu turėti materijalinių gėrybių, bet ypač jai svarbu 
turėti gerus piliečius. 

Tiesa, krikščionybė giria neturtą, bet ne visuomenės, o at- 
skiro individo, laisva valia dėl visuomeninės gerovės i7 iš Dievo 
ir artimo meilės pasirinktą, neturtą. Taip esti vienuolynuose! 


1 Tačiau nereikia manyti, kad čia pripažįstama dvejopa šventumo norma: 
vienuoliams ir šiaipjau kitiems. Krikščioniškas tobulumas yra Dievo ir artimo 
meilė, Ši meilė visiems privaloma. Vienuoliškieji įžadai yra tam tik priemonė. 


g. Būtų galima plačiai kalbėti skyrium apie socijalinę krikš-- 
čionybės katalikybės sakramentų reikšmę. Mes čia tik trumpai. 
Krikščionybė katalikybė įsako naudotis atgailos sakramentu. Nie-- 
kas tikrai nežino, kiek pasitarnauja visuomenei katalikų bažnyčiose 
esančios pasieniais kuklios medinės klausyklos, nes niekas čia 
neveda statistinių žinių. Bet viena čia žinoma, kad čia (klausyklose): 
gydomos ligos, kurių dažnai nesužino gydytojas, sprendžiamos 
bylos, kurių savo kameroje negirdi teismo atstovas. Juk patys 
žmonės viešai sako: klausykla ne vieną sulaikė nuo savižudybės, 
ne vienai šeimai grąžino jos vyrą, ne vienam jaunuoliui apsau- 
gojo jo skaistybę, ne vienam grąžino jo žuvusius daiktus ir t. t. 

Kol nebuvo Kalvarijos kalno kryžiaus, Švč. Sakramento, gai- 
lestingumo darbai, labdarybė gyveno ištrėmimą. Kur atsiranda 
meilė kryžiui, Švč. Sakramentui, ten atsiranda ir didieji gailestin- 
gumo darbai; kas priima Švč. Sakramentą, tas turi ryžtis pasiaukoti: 
žmonėms, kaip kad Kristus aukojosi už žmones Kalvarijos kalne 
ir pasiliko su žmonėmis Švč. Sakramente. 


Mokslas ir menas, patys vieni, nedaug labdarybę teiškėlė; jie: 
vieni neįstengia nustumt egoizmą nuo pedestalo. 

Panašiai galima kalbėti ir apie kitų sakramentų (moterystės, 
kunigystės ir k.) socijalinę reikšmę. Taigi nors krikščionybei katali- 
kybei duotieji sakramentai ir turi svarbiu tikslu atskirų narių šven-- 
tumą, tačiau klystų tas, kas tvirtintų, kad šie sakramentai neturi 
taip pat ir didelės socijalinės reikšmės. 


Pastaba. Baigiant tezę rutulioti, dar būtų naudinga paly-- 
ginti krikščionybę su kitomis religinėmis doktrinomis. Tuomet tu- 
rėtume Kristaus mokslo reliatyvų pranašumą. Bet mes čia to, kaip: 
aukščiau pastebėjome, nedarysime. | 


Išvada. Kristaus mokslas, pasižymįs tokiu gilumu, harmo-- 
ningumu, visos žmonijos troškimų ir visuomenės reikalų atitikimu,. 
stipriai verčia manyti (suadet) Kristaus mokslą esant dieviško kilimo. 


Ši priemonė yra labai tinkama siekti tobulumui, Bet klystų, kas manytų, kad“ 
ji yra kiekvienam tinkamiausia. 

Kad Bažnyčia giria pasaulio ir jo gėrybių atsižadėjimą (vienuolynuose), iš- 
to dar neseka, kad Bažnyčia niekintų civilizacijos laimėjimus. Pr. Kuraitis, 
„Vadovo“ 1—2 nr. (1914): str. „Bažnyčia ir pasaulinė kultūra“ rašo: „Pasaulio 
išsižadėjėlių pašaukimo aukštesnis vertinimas krikščionystei nepaeina iš to, kad 
Bažnyčia niekintų arba mažai vertintų pasaulinę kultūrą; tuo išaukštinimu tik: 
parodoma, kad ši kultūra nėra krikščionims aukščiausiu daiktu, kad pasauliečio 
darbavimasis turi daugiau pavojų dorinei ir religinei pažangai. Šiame vertinime 
vytiausią rolę lošia ne negatyvūs, bet pozityvūs motyvai (ne žemesniųjų: nieki- 
nimas, bet tik aukštesniųjų didesnis pagerbimas). Atsižadėjimas pasaulio duoda 
progos tam pasauliui daugiau patarnauti“. 

Jeigu kuris nors atskiras Žmogus panorės atsižadėti šio pasaulio gėrybių, 
negalima jam to užginti. Nebijokim, kad tokių žmonių per daug atsirastų. Tuo 
būdu nepaniekinama kultūros pažanga, tik dvasios gyvenimas pastatomas aukš- 
čiau už materiją. Pagaliau kiekvienam Žmogui reikalingas tam tikras. pasaulio“ 
atsižadėjimas. Kitaip neįvykdoma Dievo ir artimo meilė. 


= 0 


Taigi konsekvencija reikalauja, kiek tai žmogui galima, ty- 
"inėti dar ir kitus, ypač išorinius, argumentus, kurie dar labiau 
įrodo krikščionybės dieviškumą. 


Tezei iškeliamos sunkybės. 


1. Kristaus mokslas esąs naturali judaizmo 
evoliucija. 

Kalbant šiuo reikalu, reikia skirti S. Įstatymo mokslą ir 
tą, kurį skelbė žydai Kristaus laikais. 


1) Kristaus mokslas nėra naturali S. Įstatymo mokslo 
evoliucija. 

Tiesa, Kristaus mokslas, kitaip betariant, N. Įstatymas, yra 
S. Įstatymo atbaigimas (Novum in Vetere latet, Vetus in Novo 
patet). Bet iš to neseka, kad Naujasis Įstatymas yra naturali S. 
Įstatymo evoliucija, ir štai kodėl. 


a. Kristaus moksle yra tokių dalykų, kurių visai nėra S. 
Įstatymo knygose. (Evangeliški patarimai, vis ų meilė, mcterystės 
nesuardomybė ir sakramentalumas, mokslo universalizmas, sakra- 
mentai ir k.). 

b. Kristaus moksle yra aiškiai nusakytų dalykų, kurie S. 
Įstatyme tik labai neaiškiai paminėti (Švč. Trejybės tiesa, Dievo 
Žodžio įsikūnijimas, Bažnyčios įsteigimas, eschatologija, adominė 
nuodėmė ir k.). 

c. Nevienas S. Įstaiymo dalykas Kristaus mokslo panaikina- 
mas ir jų vietoje įvedami nauji dalykai (įsakymai, liečią apeigas, 
bausmes — praecepta et instituta caeremonialia et judicialia). 


2) Juo labiau Kristaus mokslas nėra naturali evoliucija 
to judaizmo, kuris buvo Kristaus laikais, kurį skelbė to meto 
žydų mokytojai. 

a. Kristaus laikais daugelis žydų laukė politinio, naci- 
joualinio mesijo, kuris išvaduosiąs žydų tautą iš svetimos 
valdžios, o kitas tautas atiduosiąs į žydų valdžią. 

Kristus gi kalbėjo apie save kaip Mesiją, kuris čia žemėje 
steigia religinę, universalią Dievo karalystę!. Tos kara- 
lystės pagrindai, tarytum kokia konstitucija, yra 8 palaiminimai?. 

b. Didžiosios krikščionybės dogmos, k. a. švč. Trejybės, Įsi- 
kūnijimo, atpirkimo Mesijaus mirtimi ir k., Kristaus laikų žydams 
'buvo visai svetimas dalykas. 

c. S. Įstatymo mokslą žydų mokytojai apipynė įvairiomis 
pačių žmonių tradicijomis, klaidomis (ritualinius dalykus 


1 Plg. Mat. 21, 5; Jon. 18, 36. 

2 Mat. 5, 3 są. 

3 Plg. Mat. 12, 9 są; Mork, 3, 153. 
4 Plg. Mat. 15, 1 są.; Mork. 7, 1 są. 


jie akcentuoja su skriauda artimo meilei?, išviršinius — su skriau- 
da vidiniams*, smulkius dalykus stambesniųjų sąskaiton). 

Kristus tuo tarpu savo mokslu kovoja su iariziejais sakyda- 
mas, kad nepalyginti svarbiau yra laikytis Dievo įsakymų, negu 
laikytis žmonių tradicijų!, kad daug svarbiau rūpintis vidiniu žmo- 
gaus stiprumu, negu išoriniais veiksmais?. 


d. Kristaus laikais žydai ypač laikėsi religinio ekskliuziviz- 
mo, tuo tarpu kai Kristus stipriai iškėlė universalizmą. 


e. Iš viso, žinome, koks buvo savo mokslą skelbiančiojo 
Kristaus su žydų mokytojais, ypač lariziejais, sugyvenimas. 


3) Dar labiau Kristaus mokslas nėra naturali eseniz- 
mo evoliucija. Tarp esenizmo ir Kristaus mokslo yra dide- 
lis skirtumas. 

Didelis skirtumas yra pačioje doktrinoje. Esenai, tiesa, išpa- 
žindami vieną Dievą, taip pat garbino ir saulę, kaip Dievo sim- 
bolį; jie pripažino dvi sielas žmoguje, tikėjo sapnais, neigė laisvą 
žmogaus valią; peikdami žmogaus kūną, nepripažino kūnų prisi- 
kėlimo, nelaukė jokio Mesijo, o jei kuris ir laukė, tai visai skir- 
tingą nuo to, kokį skelbė krikščionybė; perdaug kėlė subatos 
šventimą, drausdami aptarnauti net būtinus žmogui naturalius rei- 
kalus; skirstė žmones laipsniais; jei, pav., žemesnis Žmogus pa- 
lietė aukštesnio laipsnio žmogų, tai šis buvo laikomas suteptas; 
esenai vengė santykių su pasauliu; moterystę leido tik tam tikrai 
žmonių rūšiai; jie skelbė dar ir kitokių dalykų. Tuo tarpu Kris- 
taus moksle šie visi dalykai nušviečiami visai kitaip. 

Esenai savo gyvenimu panašūs vienuoliams (išsižadėdavo 
mcterystės ir k.) Visuomenei įtakos nedarė. 


2. Sako: krikščionybė kilusi iš senovės Romos socija- 
linių faktorių. Tuo metu Romos imperijoje buvo daug var- 
guomenės. Ši troško išlaisvinama; todėl ji ir sukūrusi atpirkėjo ir, 
iš viso, krikščionybės idėją. Iš dangaus atėjęs Išganytojas turįs 
išgelbėti varguomenę. Žmonės savomis jėgomis nepasitikėjo ir 
laukė stebuklo. 

Ats. Šis nupasakojimas neturi nieko bendro su tikrąja isto- 
rija. Kaip Prokrusto mite žmonėms, pilnai neatitikusiems jo lovos, 
Prokrustas per ilgas kojas nupiaudavęs, 0 per mažus Žmones 
tempdavęs, taip ir šio priekaišto autoriai kapoja ir tampo istoriją 
savo pažiūrų prokrustinėje lovoje. Tiek apskritai. Specijaliai: 

a. Pats krikščionybės pradžios nukėlimas į Romą neati- 
tinka tikrenybės. Tiesa, tuomet Romoje buvo proletarų ir didelių 
didžponių, bet krikščionybės kūrėjas Kristus gyveno Palestinoje. 
Apaštalai buvo žydai. Kristus ir apaštalai krikščionytę pradėjo 


1 Pig. Mat. 15, 3. 
2 Plg. Mat. 6, 1 są; 19, 3 są. 


53 


= pe 


skelbti taip pat Palestinoje. Tai yra faktai. O perkelti krikščiony- 
bės pradžią į Romą, reikštų perkelti Romą į Jeruzalę. 


6. Proletarijatas turėjęs būti krikščionybės šaltiniu. Tačiau 
čia atsimintina, kad Poncijaus Piloto laikais tikrojo, kaip šiandien 
miestuose, proletarijato Palestinoje nė nebuvo. Apaštalų 
daugumas buvo žvejai ar kitoki amatininkai. Vadinasi, čia nebu- 
vo labai prislėgtų ir pesimizmui pasidavusių žmonių. 

c. Nebuvo Palestinoje ir nuo per didelių turtų ir gėry- 
bių pavargusių žmonių, ieškančių naujo atgajaus. Be to, šios rū- 
šies žmonės, kaip rodo patyrimas Romoje, nebuvo linkę tuojau 
priimti krikščionybę. Ši neatitiko jų pasaulėžiūros ir gyvenimo 
būdo. 

d. Romoje skelbiamasis Kristus nebuvo skelbiamas kaip toks, 
kuris dar tik turi ateiti, bet jau kaip dabar atėjęs ir net jau nukry- 
žiuotas. Vadinasi, ir priėmusieji krikščionybę tikėjo tokį, o ne 
kitokį Kristų. 

3. Nemažas racijonalistų skaičius sako krikščionybę ki- 
lūs iš religinio sinkretizmo. Kristaus laikais mažų valsty- 
bėlių sąskaiton buvo susikūrę viena kita didelių valstybių. Nuga- 
lėtos tautos galingoms valstybėms ne tik moka mokesčius, bet at- 
neša ir naujų religijų. Pradžioje romėnų ir graikų valdžios prie- 
šinosi naujoms idėjoms, religijoms, bet vėliau, matydamos, kad 
šių religijų jos neįveiks, pastatė jas greta savo senosios religijos. 
Iš čia sinkretizmo rūšis vadinama politiniu sinkretizmu. 

Tuo tarpu pačiuose Romos valstybės žmonėse iš rytų ir 
vakarų religinių idėjų mišinio kilo įvairių naujų religijų (syncre- 
tismus popularis). 

Pasinaudodami šiuo religiniu fenomenu, pasireiškusiu Kris- 
taus laikais, šių dienų daugelis racijonalistų ir tvirtina krikščio- 
nybę kilus iš religinio pirmųjų amžių sinkretizmo ir, svarbiausia, 
iš sinkretizmo vadinamo syncretismus popularis. Vadinasi, pasak 
jų, krikščionybė kilusi iš įvairių religijų, kurios ciesoriaus Augusto 
laikais buvusios žinomos Romos imperijoje. Kaip didelės upės 
vanduo susibėga iš mažų upelių, taip taip krikščionybės pažiūros, 
esą, susidarusios iš įvairių kitų religijų ar filosoliškų sistemų. 
Tą darbą, pasinaudodami filosotija, galėję atlikti, pav., šv. Pau- 
lius ir šv. Jonas. Tuo būdu ir pati krikščionybė esanti sin- 
kretistinė religija. 

Bet Nemune tikrai nemuniško vandens maža, todėl gali kilti 
klausimas, iš kurios, būtent, upės Nemune vandens daugiausia. 
Panašiai, esą, gali kilti klausimas, kurios pagoniškos pasaulėžiūros 
objektų yra daugiausia perėję į krikščionybę. Čia nevienodai at- 
sakoma: vieni sako, kad daugiausia graikiško romėniško pagoniz- 
mo, kiti — indų religijos, treti — persų, ketvirti — egiptiečių re- 
ligijos, pankti — budizmo ir k. 


S a 


Kalbėdami dėl šios hipotezės mes čia negalime plačiai 
nagrinėti ir atskirai svarstyti egiptiečių, persų budizmo, religijų 
ir žiūrėti ar ir kiek jos galėjusios turėti įtakos krikšcionybei. Mes 
čia tik pasakysime, kad iš viso religinis sinkretizmas 
jokiu būdu neišaiškina krikščionybės kilimo. Gale at- 
skirai panagrinėsime, nors ir trumpai, tai, kad krikščionybė nėra 
graikų romėnų filosofinių ar religinių idėjų evoliucija. Tad pra- 
džioj dėl tvirtinimo, esą, krikščionybė kilusi iš Kristaus lai- 
kais buvusio religinio sinkretizmo. 


1) Šis manymas ar teorija nesiremia istoriniais fak- 
tais. Jis plaukia iš racijonalizmo, kuris, iš anksto eliminuodamas 
Dievo antgamtinį veikimą žemėje, taip pat iš anksto nori ir krikš- 
čionybės kilimą aiškinti tik naturaliai. Tuo tikslu jis krikščiony- 
bėje ieško bet kurios kitų religijų bei filosofinių sistemų įtakos. 
Tą įtaką jis nori išvesti ypač iš tariamųjų panašumų tarp 
krikščionybės ir kitų tuometinių religijų (apie tariamuosius pana- 
šumus kalbėsime vėliau). 


2) Skolinantis ką nors iš kitų religijų, reikia jas žinoti, 
pažinti. Tuo tarpu apaštalai ir Kristus (imant Jį kaip žmogų), 
gyvenę Palestinoje, nežinojo ar bent maža tepažino svetimų ir 
tolimų religijų, taip pat ir graikų filosotijos. Nepasiskolino tų tiesų 
ir vėlyvesnieji krikščionys, nes kaip matyti iš N. Įstatymo knygų, 
o taip pat ir iš seniausių dokumentų, svarbiausios krikščionybės 
tiesos jau pirmojo amžiaus gale buvo: krikščionims žinomos. 


3) Sinkretizmas jokiu būdu neišaiškina, iš kur krikščiony- 
bės tiesose vieningumas, sistemingumas, jei prileisti, 
kad krikščionybės tiesos skolintos iš įvairių tūomnetinių religijų 
bei filosofinių sistemų. 

4) Sinkretizmas taip pat neaiškina, kodėl toji krikščionybė 
besiplatindama susilaukė tiek prieštaravimų, sunkybių, jei 
prileisti, kad ji buvo prisitaikiusi įvairioms tautoms, pasiskolinda- 
ma iš jų religijų tiesų. 

5) Priimant sinkretizmą, kyla dar ir kitas klausimas: kuo 
krikščionybė nugalėjo kitas religijas? Atsakant reikia prieiti iš- 
vados, kad krikščionybėje buvo kas nors nauja, nepaprastą, 
netradicinio, kas krikščionybei padėjo laimėti!. 


1 Vienas racijonalistas B. K. Holl, Urchristentum und Religionsgeschichte*, 
Giūtersloh 1927, 15 są. sako: „Indes — gerade, wenn man so das Christentum 
(als synkretistische Religion) in seine Bestandteile auflėst, springt eine Frage, 
wieich meine unbeweisbar heraus: wodurch hat denn dann eigentlich das Chris- 
ientum ūber die andern Religionen gesiegt?.. Gesiegt kann das Christentum nur 
haben durch etwas, was diese Religion schlechthin unterschied und zwar als Re- 
ligton untersdied, durch etwas ganz Besonderes was auch dem Ūbernommenen 
seinen eigentimlichen Stempel aufdrickte“. 

Panašiai galvoja ir E. Norden savo Die Geburt des Kindes, Leipzig u. 
Berlin 1924, 111: „Die jetzt viel gehorte Formel, das Christentum sei eine syn- 


58 


6) Taip pat neišaiškinama, kodėl visos kitos sinkretistinės 
religijos dėl savo sinkretistiškumo ilgainiui išnyko, o krikščio- 
nybė išliko. Similes causae debeni habere similes eifectus. 

7) Neišaiškinama, kodėl toks didelis skirtumas tarp pa- 
goniškos ir krikščioniškos askezės!. 


8) Neišaiškinama, kokiu būdu Kristus ir Jo Apaštalai, būda- 
mi žydai ir turėdami religiją kilnesnę už pagoniu, būtų iš pago- 
nių religijų pasirinkę sau įdėjų ir iš jų būtų sudarę naują, vie- 
ningą, ekskliuzyvią, gilią religiją. 

9) Neišaiškinama, kodėl kiek vėliau šv. Paulius taip griež- 
tai draudžia krikščionims dalyvauti pagonių pamaldose?, puola to 
meto pagonišką filosofiją?, kodėl Bažnyčios Tėvai taip puola pa- 
gonių misterijas. 

10) Neišaiškinama, kodėl jau pirmame amžiuje net apaštalai* 
kovojo prieš gnostikus; juk pirmųjų amžių gnosticizmas yra krikš- 
čionybės ir pagonių religijų sinkretizmas. 


11) Klausiant, ar galima esamas stabmeldžių religijoje vadi- 
namas misterijas? ir krikščionybės tiesas (svarbiausia paslaptis) 
priskirti vienai religijų rūšiai (genus), ir atsakant į šį klausimą, 
reikia lyginti ne paskirus stabmeldžių ir krikščionybės punktus, 
tik vieną kitą dalyką, lyginti ne dalines apeigas, šventes (kur 
gali būti ir yra bent tolimų panašumų,) bet čia reikia visą pa- 


kretistische Religion, ist geidhrlich, da sie Sekundares zum Range eines Wesen- 
flichen erhebt und den eigentlich entscheidenden Faktor, dass die neue Religion 
den Ring aller die Oikumene damals beherrschenden dltern wiemehr sprengte, 
ausser Betracht Idsst. Sie ward Siegerin gerade dadurch, dass das Antitraditio- 
nelle in ihr das Traditionelle ūiberwog“. 

1 Plg. Efez. 5, 6 są.; 1 Petr. 1, 7 są; 4, 3. 

2 Plg. 1 Kor. 10, 26 są,; 2 Kor. 6, 14 są. 

3 Plg. Kol. 2, 8 są.; 1 Kor. 2, 6; 1 Tim. 1, 4; 4, 7; 6, 20. 

* Pig, 1 Petr.; 2 Petr. 2; Jud. 2. 

5 Tromp S., De revelatione christiana, 283 — 284 šias stabmeldžių mis- 
terijas apibrėžia šiaip: 

„Ritus pagani, in guibus sub vestimento mythologico dramatico tradeban- 
tur doctrinae religiosae arcanae et per initiationes rituales constituebantur con- 
fraternitates religiosae cum gradibus variis et exercitiis communibus“. Toliau 
tęsdamas sako: „Elementa generatim sunt: 

a) Ritus initiationis per formulas, lavationes, investitiones, traditiones, 
symbolorum cet. 

b) Dramata religiosa solis initiatis visibilia, in guibus per ŠpdLeva 
Čemvdueva Asydueva tradebatur doctrina alicuius dei atgue promittebatur ini- 
tiatis salus atgue felicitas. 

c) Secretum de doctrina religiose servandum. 

d) Conventicula in guibus fratres sese uniebant cum divinitate, nonnum- 
tguam per enthusiasmum  effrenatum et orgia excessiva. 

e) Confraternitates: Niaoot et dpylovec Cum variis gradibus sacerdotum 
et mystarum. 

7) Naturalismus cradus magis minusve myžhologia velatus vel specula- 
ione idealizatus“. 


= 68 


gonišką religiją lyginti su visa krikščionybe. Ir tada čia tarp jų 
pasirodys didelis esmės skirtumas. Bent kelis stambesnius esmės 
skirtumus mes čia pastebėsime: 

a. Pagoniškose religijoje kyšote kyšo politeizmas, o 
krikščionybėje esminis dalykas yra monoteizmas!. 


b. Pagoniškose religijose matyti naturalizmas ir iata- 
lizmas, o krikščionybėje iškeliamas Dievas kaip geras Tėvas, 
kuris pagal savo paveikslą sukūrė žmogų, papuošė jį dvasinėmis 
malonėmis ir padarė savo prigimties dalyviu; Kristaus mokslu 
žmogus gerais darbais ir atsidavimu Dievui jau čia žemėje šven 
tumu jungiasi su Dievu (stabmeldžių šis jungimasis su dievais 
yra suprantamas arba kaip unio carnalis arba possessio orgiastica 
arba kitaip). 

c. Pati išganymo (salutis) sąvoka stabmeldžių religijose 
yra stipriai nudažyta žemiškumo, materijalumo spalvomis (sielos 
išganymas minimas paskutinėje vietoje). Tuo tarpu krikščionybėje 
labai stipriai pabrėžiama dangaus karalystė kaip visų kitų dalykų 
pagrindasir tikslas, 

d. Stabmeldžių religijose minimi kenčią ir gelbstį die- 
vai (dii salvatores) nėra istoriški amenys, — jie mitai. 

Krikščionybės Kristus, pasaulio išgelbėtojas, yra istorijos 
asmuo, gimęs Betliejuje imperatoriaus Augusto laikais, gyvenęs 
Nazarete, savo mokslą skelbęs Galilėjoje ir Judėjoje, miręs prie 
Pontijaus Piloto ir t. tt (apie Kristaus asmens istoriškumą jau 
ankščiau kalbėjome). 

e. Stabmeldžių religijose nematyti pastovios (nekintančios 
įvairiose aplinkybėse) ir griežtos doktrinos dorovės srityje. Rei- 
kalaujamasis skaistumas buvo ne tiek vidinis, kiek ritualinis. 

Krikščionybėje pastovūs ir giliai siekią dorovės dėsniai; visų 
jų tikslas — padaryti žmones vidiniai šventus. 

f. Stabmeldžių religijose nekartą matyti prietaringų, o taip 
pat net ir nepadorių ceremonijų. Tuo tarpu krikščionybė draudžia 
net nepadorias, negražias, neskaisčias mintis. 

2. Pagaliau, stabmeldžių religijose stipriai reiškiasi doktrininė 
tolerancija ir indiferentizmas. Tai atidaro plačius vartus religiniam 
sinkretizmui. Visai kas kita yra krikščionybėješ. 


12) Pasitaiką panašumai nebūtinai parodo vieną daiktą 
nuo kito pareinant. 

a. Čia pirma dar reikia pažiūrėti, ar vadinamieji panašumai 
iš tikrųjų yra. 


1 Plg. Mat. 19, 17; Jon. 10, 30; Rom. 1, 18; Efez. 4, 5; 1 Tim. 2,5; Apd. 
17, -22;.19, 26. 

2 Plg. Mat. 6, 33; Mork. 8, 36. 

3 Plg. Mork. 16, 15 są.; 1 Kor. 15, 11; Gal. 1, 8. 


= 70 


b. Gali būti ir tariamas panašumas. Sutemus nedidelis 
medis gali kam nors atrodyti ir žmogumi; bet arčiau priėjus, me- 
dis pasirodo medžiu, o ne žmogumi. Panašiai gali pasitaikyti ir 
kalbantiems apie religiją. Imkime pavyzdį. Kai kuriose pagonių 
religijose pabrėžiama gyvulių apsauga; neleidžiama užmušti tam 
tikros rūšies gyvulys. Šv. Raštas irgi liepia gailėtis gyvulių. At- 
rodytų, kad čia panašumas ir, konsekventiškai, kad Šv. Raštas 
tai yra pasiskolinęs iš pagonių religijos. Bet taip nėra. Krikščio- 
nybė liepia užjausti gyvulį iš gailestingumo, nes gyvulys irgi 
jaučia; taigi pagrindu čia eina žmoniškumas. Kitur — tikėjimas 
metampsichoze — suprantamas ta prasme, kad tikintysis tiki, kad 
jo tėvo ar senelio siela esanti šiame gyvulyje. Todėl jis ir negali 
to gyvulio mušti, dar labiau užmušti. Taigi žiūrėdami pagrindo, 
dėl kurio šitaip elgiamasi, mes matome didelį skirtumą. 


c. Tam tikri panašumai gali pasitaikyti, iš tikrųjų ir pasi- 
taiko. Šie gali kilti iš to, kad žmogaus prigimtis visuose žmo- 
nėse tokia pat. Visos tautos turi bendrų fundamentalių tiesų, s2- 
vaime priklausančių naturalinei religijai. Taip visose tautose 
matyti tikėjimas į Dievą; matyti aukos, atgaila, prašymai, tikėjimas 
pomirtinį gyvenimą ir kita. Vadinasi, yra tiesų, turinčių inter- 
nacijonalinį charakterį. Todėl, jei aukų yra ir krikščionybėje, tai 
dar neseka, kad tų aukų idėja paskolinta iš pagonijos. Krikščio- 
nybė tiesų, kylančių iš žmogaus prigimties, neatmeta, bet jas įima. 

Be to, su žmogaus prigimtimi yra susijusios ne tik paminėtos 
naturalinės religijos tiesos, bet ir išorinis kultas: vandens 
vartojimas kaip grynumo, apsivalymo simbolio; o dar giedojimai, 
žvakės, liturginiai rūbai, paveikslai... Krikščionybė ne pirmoji pa- 
žino ir ištyrė žmogaus prigimtį. Žmogaus prigimtis buvo ir seniau, 
todėl ir reiškėsi seniau. Iš antros vėl pusės, krikščionybė nėra 
tiek antgamtiška, kad būtinai jau nutrauktų visus ryšius su 
tuo, kas gamtiška. „In religionibus falsis non omnia falsa 
sunt, in religione vera set christiana non omnia supernatu- 
ralia sunt“!, 


4. Dabar dar keli žodžiai atskirai prie pasakymo, esą, 
krikščionybė esanti graikų romėnų tilosofinių ar religinių 
idėjų evoliucijos padaras. 

1) Tas manymas kyla iš to, kad 

a. Jo autoriai neigia visa, kas antgamtiška; konsekventiškai, 
jie neigia ir krikščionybės antgamtišką kilimą. 

b. Savo manymui paremti jie per daug tampo pasitaikiusius 
tariamuosius tarp krikščionybės ir helenizmo panašumus. 

c. Žiūrėdami apeigų, esančių romėnų graikų religijose, per 
maža įžiūri skirtumo tarp formalinių ir materijalinių jose elementų. 


1 G. van Noort, de vera religione3, 115. 


— 
EA 71 = ŽŽ N 
£ 2 

d. Jie nekarta naudojasi pagoniškais dokumentais, kiriems x 
krikščionybė jau yra padariusi įtakos. Ez p) 

e. Krikščioniškus dokumentus jie dažnai pakreipia savo 
naudai. 

J. Permaža pažįsta pačią krikščionybę. 

2) Didelis skirtumas doktrinose. 

a. Graikų romėnų filosofinėje ir religinėje doktrinoje neran- 
dame tų tiesų, kurios praneša žmogaus protą ir kurios vis dėlto 
yra iškeliamos Kristaus moksle. Pavyzdžiu čia gali būti kad ir Šv. 
Trejybės paslaptis. Tiesa, kai kas ir Platono tilosotijoje nori matyti 
Šv. Trejybės pėdsakus. Bet tas manymas be jokio pagrindo: Plato- 
no filosofijoje visai nėra trečiojo Šv. Trejybės asmens — Šv. Dva- 
sios!; nėra čia nei antrojo asmens — Dievo Žodžio. Tiesa, Platonas 
mini Žodis; bet čia Žodžiu jis nesupranta antrojo Dievo asmens, 
bet idealų daiktų pagrindą (rationem idealem rerum), kuris yra 
Dievuje ir kurį turėdamas Dievas visa sukūrė. 

b. Graikų romėnų filosofijoje ir religinėje doktrinoje per ma- 
ža akcentuojamas ir nušviečiamas būsimas pomirtinis gyvenimas, 
tuo tarpu kai Kristaus moksle amžinas gyvenimas danguje labai 
akcentuojamas. Todėl ir šios žemės gėrybės pagal Kristaus mokslą 
reikia subordinuoti amžinajam gyvenimui. 

c. Pasaulio išgelbėtojai (dii salvatores) čia mitologiški. 

d. Atpirkimo, išgelbėjimo, išganymo sąvoka imama labiau 
kaip išgelbėjimas nuo fatum'o ar kaip kitaip, bet ne kaip atpa- 
laidavimas nuo nuodėmės. Kenčią dievai neatiduoda gyvybės 
tam, kad išgelbėtų žmones nuo nuodėmės. 

e. Dievų prisikėlimas nesuprantamas tokia prasme, kokią 
turi krikščionys. 

3) Apeigos. 

a. Panašumas krikšte. Apsiplovimai vartojami daugelyje re- 
ligijų: visai naturalu pavartoti vandenį kaip apsivalymo, grynumo 
simbolį. Bet krikštas Šv. Treybės vardu ir su tikra verte bei reikš- 
me apvalyt Žmogų nuo pirmapradės nuodėmės — nėra tas pats 
dalykas, kaip apsiplovimas vartojamas stabmeldžiuose. 

b. Pasitaikančioji agape kitose religijose (in mysteriis Eleu- 
siniis, Dionysiacis etc.) savo esme nepanaši į krikščionių Eucha- 
ristiją. Anuose tikrai nėra įdėtos teoiagijos (theophagia) prasmės. 

4) Terminai. 

Graikų romėnų religinėje bei filosofinėje doktrinoje ir krikš- 
čionybėje pasitaiko bendrų terminų (mysterium, sophia, pistis, 
logos, charis, soteria ir k.). Bet 

a. Tie bendri terminai neturi vienodos reikšmės. 


1 Pig. šv. Tomas, 1, gu. 32, a. 1 ad 1. 


“ S AI 


= a L 


b. Tuos terminus galima užtikti ir kitokioje literatūroje. 

c. Nekartą ir terminų atžvilgiu krikščonybė yra betar- 
piškai ar tarpiškai padariusi romėnų ar graikų religijoms, filoso- 
fijai įtakos. 

5) Anksčiau minėjome Kristaus mokslo pranašumą, 
būtent, jo gilumą, harmoningumą, atitikimą žmonių troškimų, pri- 
taikymą visiems žmonėms be luomo, amžiaus skirtumo. Šis Kris- 
taus mokslę pastebimas faktas, kurio čia plačiau nebeminime, 
kaip tik ir neleidžia matyti graikų romėnų filosofinių ar religinių 
idėjų lemiamos įtakos krikščionybei. 

6) Sunkiai ar net ir visai negalimas dalykas, kad Kristus 
savo mokslą būtų kūręs, pasirėmęs graikų filosofija. 

Viena, Kristus, kaip liudija Šv. Raštas!, graikų filoso- 
tijos nesimokė. 

Antra, Kristus buvo iš žydų tautos; todėl, kalbant apie 
Kristų dar tik kaip apie žmogų, išaugusį žydų tautoje, buvusį jos 
įtakoje, reikia manyti ir sakyti, kad stiprūs tos žydiškosios įtakos 
pėdsakai turėjo jame likti. O žydai, kaip žinome, įsitikinę Mozės 
religijos tikrumu, nė nematė jokio reikalo gilintis į svetimas 
doktrinas. 

Bet jei vis dėlto matome kai kurių panašumų tarp Kristaus 
mokslo ir graikų romėnų filosofijos ar religinės doktrinos, tai iš- 
aiškinama arba tuo, kad šiuo atveju turima reikalo su tiesomis, 
kurios ir be apreiškimo prieinamos žmogaus protui, ir todėl ga- 
lėjo būti ir filosofų pažintos; arba tai išaiškinama tuo, kad kai 
kurios graikų romėnų lilosotijoje ar religinėje doktrinoje esamos 
tiesos pasiskolintos iš S. Įstatymo ar N. Įstatymo?. 


7) Pasiskolinimo hipotezė neprileistina dar ir todėl, kad ji 
viena viso dalyko jokiu būdu dar neišaiškina: neišaiškina 
paties Kristaus mokslo visokeriopo pranašumo (net didieji žmo- 
nijos tilosoiai neišvengė klaidų net stambesniosiose naturalinės 
religijos tiesose); neišaiškina ir to būdo, kuriuo Kristus paskelbė 
savo mokslą (Kristus didelį ir platų savo mokslą skelbia drąsiai, 
be baimės suklysti, autoritetingai, harmoningai; be ilgų galvojimų, 
be dvejojimų ir t. t.). 

8) Ir patys graikai romėnai pradžioje nemanė ir 
nesakė, kad krikščionybė esanti jų filosofijos ar re- 
ligijos evoliucijos padaras. Krikščionybę jie telaikė tik 
kažin kokiais burtais, dėl kurių reikią persekioti pačią krikščionybę 
ir jos išpažintojus?. 

R Tarpusavio graikų romėnų religijų ir krikščionybės 
įtaka. 


1 Pig. Mat. 13, 54; Jon. 7, 15, 
2 Plg. pav., Origenes, c. Celsum, 1. 6, n. 7. 
3 Plg. I. Mūler, De vera religione, 393—399. 


O 


a. Pagoniškosios Romos religijos, bekovodamos su krikščio-- 
nybe, tai savo kovai palengvinti ne vieną dalyką pasiėmė iš. 
krikščionybės (galima čia prisiminti iš vėlesnio meto kad ir Ju-- 
lijono Atpuolėlio veikimo būdą, kad palaikytų pagoniją). 

6. Iš antros pusės, čia galima pastebėti ir pagoniškųjų religijų 
įtaką krikščionybei, nors ta įtaka čia buvo daugiausia tik tarpiška;. 
krikščionybė, kovodama su pagoniškomis religijomis, rūpinosi ne 
vien vidine savo puse, bet ir išorine (iškilmingomis apeigomis ir 
k.); pirmieji krikščionybės skelbėjai, kalbėdami į pagonis, turėjo 
kalbėti jų kalba, vadinasi, perteikdami krikščioniškas tiesas, turėjo 
pasinaudoti žodžiais, suprantamais to meto žmonėms; čia teko į 
to meto išsireiškimus įdėti naujos idėjos; o neviena pagoniškų 
apeigų taip pat galėjo pereiti į krikščionybę, tik tai pačiai apeigai 
duodant naują, kitokią reikšmę; panašiai galėjo būti ir buvo įve- 
dant, tik iš viršaus panašią į pagonių, šventę, bet savo turiniu, 
prasme ir reikšme visai krikščionišką; pagaliau, ir pati tuometinė 
kultūra galėjo turėti įtakos mažesnės svarbos dalykams, pav., or- 
ganizacijiniams!, 


Il. Skirsnis. Kristaus stebuklai. 


(Tezė). Kristus savo mesijaninę pasiuntiny- 
bę ir savo mokslo dieviškumą įrodo fizi-- 
niais stebuklais*. 


Paaiškinimai. 1. Apie stebuklų sąvoką, padalą, jų ket-- 
veriopą tikrumą buvo kalbėta pirmoje fundamentalinės teologijos 
paskaitų dalyje. 

2. Kalbėdami apie stebuklus, čia išskiriame pranašystes (pro-.. 
to stebuklus) ir imame tik fizinius stebuklus. 

Kristaus prisikėlimas taip pat fizinis stebuklas. Tačiau dėl 
ypatingo jo svarbumo jį svarstysime skyrium. 

3. Kristus darė stebuklus betarpiškai įrodyti savo die- 
viškai pasiuntinybei?. Tačiau tuo pačiu, nors tarpiškai, įrodo- 
ma ir Jo mokslo dieviškumas. 

4, Kaip aukščiau minėjome, stebuklai yra absoliutūs. 
kriterijai Kristaus dieviškai pasiuntinybei ir apreiškimui pa- 
liudyti. Todėl 

a. Apaštalai tiki dėl Kristaus stebuklų“. 


1 Tromp Seb., De revelatione christianaž, Roma 1931, 310; „Ouoad 
multa accidentalia rituum, organizationis, artis, scientiae ecclesiasticae, aspectus 
Ecclesiae omnino a šiatu hodierno differret, si v. g. Ecclesia in China et non: 
in mundo hellenistico esset exorta“. 

2 Plg. Dz. 1790 (1813). 

3 Luk. 4, 43, 

* Mat. 14, 33: Jon. 2, 11:83, 2. 


TS: 


6. Kristus pats sakosi darąs stebuklus savo dieviškai pasiun- 
"tinybei įrodyti. 

c. Kristaus stebuklai kelia tariziejams neramumą?. 

d. Paties Kristaus mokiniai stebuklais įrodinėja Jo dieviškąją 
:pasiuntinybę. 

e. Kristaus stebuklais remiasi II amž. apologetai (šv. Justi- 
-nas, Kvadratas, šv. Irenėjus, Tertulijonas, Origenas, Euzebijus, 
-šv. Chrizostomas, šv. Augustinas ir k.). 

f. Ir Kristaus dieviškosios pasiuntinybės priešai pripažįsta: 
jei Kristus darė stebuklus, jis buvo Dievo siųstasis. Bet jie neigia 
Kristui priskiriamųjų stebuklų tikrumą. 


5. Kalbėdami apie Kristaus stebuklus, paliesime ketveriopą 
jų tikrumą: istorinį, filosofinį, teologinį ir reliatyvų. Cia imsime 
visus stebuklus kartu, ne paskirai, kaip daro Šv. Rašto mokslai. 

Argumentuodami maža naudosimės apsėstųjų išvadavimo 
„stebuklais, nes iš paties konstatuojamo fakto neaišku, ar čia tik- 
rai apsėsti, ar gal kartais nesveikos dvasios žmonės. Todėl, spręs- 
dami jų apsėdimo tikrumą ir, konsekventiškai, jų išgydymo stebuk- 
lingumą, eisime šiuo keliu: remsimės Kristaus teigimu, kad tie 
ligoniai apsėsti; o iš kitų stebuklų jau matysime, kad Kristus yra 
Dievo siųstasis, konsekventiškai, ir tiesakalbis; iš čia ir išvada: 
ligoniai buvo tikrai apsėsti. 


Tezę neigia: 1. Senovėje, pirmaisiai amžiais, žydai, 0 
taip palipsgčays Jie neneigė istorinio stebuklų tikrumo, bet 
tik teologinį. Kristaus stebuklus jie aiškino piktosios dvasios 
ar magijos pagalba. 

2. Vėlesniais laikais vad. istorinė ir tilosotinė kri- 
tika, kuri nepripažino arba istorinio, arba filosofinio bei teologi- 
nio, arba vieno ir antro stebukų tikrumo. Fundamentalinė jos ak- 
sijoma — stebuklų negalimumas; iš čia viena nuosekli jos išvada — 
neigti stebuklus. Ir liberalinės Evangelijų kritikos istorija yra ne 
kas kita, kaip racijonalinė stebuklų kritika. 

Tačiau neigiant, reikia dalykas kaip nors ir aiškinti. O kad 
Evengelijų aprašomieji įvykiai nuostabūs, tai faktas. Todėl, aiški- 
nant tai, ir sudaryta įvairių hipotezių: 

a. Apgaulės hipotezė. Kristaus atsikėlimą ir kitus jo ste- 
buklus sugalvoję apaštalai. Be kitų, šiai hipotezei pritaria tie, ku- 
rie neigia Kristaus asmens istoriškumą. Tačiau tokių dabar nebe- 
„daug. Daugiau jų buvo anksčiau. 


b. Naturalinio stebuklų aiškinimo hipotezė. Jos 
šalininkai sako, kad Evangelijų įvykiai turi pagrindo. Tačiau jie 


1 Jon. 5, 36; 10, 25. 38; 14, 10 są.; Mat. 11, 21. 
2 Mat. 12, 38; Jon, 11, 47. 


tiek pagražinti, išpūsti, kad atrodą tikri stebuklai. O iš tikrųjų 
tie nuostabieji Evangelijų taktai esą išaiškinami naturaliai. 


c. Mitų hipotezė. Evangelijose esą daug pasakų apie Kristų. 
Vienas tų pasakų sukūrę dar žydai apie busimą Mesiją, kitas — 
patys krikščionys. O evangelistai tas pasakas surašę, patys beveik 
nejausdami, kiek netiesos jie rašą. Taigi Evangelijos nesančios 
istoriniai šaltiniai. Vėliau šioms Evangelijų pasakoms duota ir 
simbolinės reikšmės, pav., Kristaus atsikėlimas ėmęs reikšti Kris- 
la dieviškumą, aklo išgydymas — kad Kristus esąs pasaulio 
viesa ir t. t. 


d. Apologetinės tendencijos hipotezė. Pagal ją 
krikščionybės pradžios istorija esanti visai kitokia. Pradžioje pa- 
sireiškęs petrinizmas ir paulinizmas.. Jie tarp savęs nesutikę. Tad 
Evengelijų tikslas buvęs juodu sutaikyti. Tuo pačiu tikslu, esą, 
sugalvoti ir stebuklai, 


e. Kritinio eklektizmo arba legendinės evoliucijos 
hipotezė. Jai atstovauja vadinamieji kritikai istorikai —historico cri- 
tici. Pagal šią hipotezę N. Įstat. knygos esančios tų autorių, ku- 
riems šiandien jos ir priskiriamos. Tačiau jie sako, kad evange- 
listai nemanę parašyti tikslios Kristaus gyvenimo istorijos, kad jie 
nupiešę tą gyvenimą, pasinaudodami pačių krikščionių tikėjimu. 
Bet krikščionys Kristaus paprastą gyvenimą papuošę legendomis, 
kurios ir patekusios į Evangelijas. Jei tad norime gauti gryną Kris- 
taus gyvenimą, turime, esą, visus stebuklus ir aiškinti taip, kad 
Kristaus gyvenimas liktų paprastas, naturalus. 

Šios hipotezės atstovai Evangelijų stebuklus aiškina šitaip: 

a) Kai kurie Evangelijų pasakojimai liečią naturalius 
įvykius. Bet patys apaštalai, nesuprasdami nepaprasto veiksmo 
prigimties, juos nupasakoję kaip stebuklus, pav., duonos padau- 
ginimą: Kristus čia turimą duoną pasidalinęs su alkanais; kiti, 
kurie taip pat turėję duonos, pasekę jo pavyzdžiu — irgi pasidalę 
duoną tarp savęs. Ir taip visi pasisotinę. 

b) Iš aprašomyjų stebuklų esą ir alegorinių atitinkamų 
tikėjimo tiesų pavaizdavimy. Jie susidarę iš įvairių Kristaus para- 
bolių ir kitų kalbų. 

„c) Dar kai kuriuos nusakytuosius stebuklus reikią priskirti 
mitams. Jie bus kilę iš entuzijazmo, kurį parodę krikščionys 
beidelizuodami Kristų. 

d) Kad Kristus apsėstuosius gydęs, tai esą visai naturalu. 
Jie nebuvę jokie apsėstieji, o tik psichopatai, histerikai ir k. Juos 
Kristus gydęs sugestija!. 

Jie taip pat aiškina, kokiu būdu tie stebuklai taip greit į 
Kristaus gyvenimą pateko: 


1 Plg. L. Lercher, Institutiones theologiae dogmaticae, I 185—186. 


762 


a) Paprastai religijų autoriai esą apipinami stebuklais. 

b) Kristaus laikais žmonės stebuklais lengvai tikėję. Evan- 
gelistai, juos surašydami, nebuvę kritiški. 

c) Kristus netrukus buvęs imtas idealizuoti. Todėl atsiradę 
ir stebuklų. 

Tačiau pats Kristus, pagal šios hipotezės šalininkus, daug 
reikšmės stebuklams neskyręs; jie čia net nurodo ir Šv. Rašto 
vietas!. 

Šiai hipotezei artimos, ar net jos sudaromosios dalys, yra 
dar trys hipotezės: 

t) Astraliniai mitologinė hipotezė, kuri Kristaus gy- 
venimą ir Jo stebuklus aiškina mitais, skolintais iš kitur. Taip 
pagal šią hipotezę, pav., duonos padauginimas esąs Dijonizo mi- 
tas; vaikščiojimas jūros paviršium Poseidono mitas. 

g) Naturaliniai simbolinė hipotezė. Pagal ją daugu- 
mas stebuklų esą galima išaiškinti naturaliai, pav., prikėlimas mi- 
rusio tebuvęs tik tariamai mirusio prikėlimas. Kiti stebuklai esą 
galima aiškinti ir simboliškai, pav., Kristaus atsikėlimas reiškiąs 
mūsų atsikėlimą. 

h) Lyginamosios religijų istorijos hipotezė, kuri 
skelbia, kad Kristaus stebuklai imti iš kitų religijų. 

i) Agnostinė teorija. Pagal ją šiandien mes nieko 
negalį tikrai spręsti apie istorinę bei metatizinę Kristaus stebuklų 
vertę. Gal tie stebuklai ir buvę, bet šiandien apie juos mes ne- 
galį įsigyti reikiamo tikrumo. 

1 dalis. Kristaus stebuklų istorinis tikrumas. 

Naudojamės Evangelijose surašytais stebuklais. Jose surašy- 
tus Kristaus stebuklus galima įvairiai skirstyti. 

Galima skirstyti atsižvelgiant, kiek jie liečia patį Kristų 
ar kitus asmenis. 


a. Stebuklai, padaryti ne Kristaus, bet Kristui, pav., Jo 
gimimas, persimainymas, atsikėlimas ir k. 


b. Stebuklai, kuriuos Kristus darė kituose savo mesijani- 
nei pasiuntinybei paliudyti. Apie šiuos stebuklus tezėje ir kalbė- 
sime. 

Bendrų posakių apie šiuos stebuklus Evangelijose pasitai- 
ko apie 11 kartų. Smulkiau nupasakotų paskirų stebuklų — 
apie 35—39. Vienas stebuklas (duonos padauginimas) užrašytas 
visų evangelistų; 11—12 stebuklų suminėti trijų evangelistų; 17— 
20 vieno kurio. 

Šią antrą stebuklų rūšį skirstome šitaip: 

a) Apsėstųjų gydymas. Tokių stebuklų yra 7—82. 


1 Mat. 12, 38 są.; 16, 1 są; Mork. 8, 11 są.; Jon. 4, 48. 
Ž Mork. 1, 23—28 (Luk. 4, 33 są.); Mat. 8, 28 są. (Mork. 5, 12; Luk, 
8, 26 są.); Mat. 17, 14 są. (Mork. 9, 13 są.; Luk. 9, 37 są.); Mat. 9, 32 są. (Luk. 


b) Žmonėms padaryti fiziniai stebuklai. Iš mirusių prikė- 
limai 31. Išgydymų apie 163, 

c) Stebuklai, padaryti neišmintinguose kūriniuo- 
se, pav., vandens į vyną pavertimas, duonos padauginimas ir k. 
Jų yra apie 93. 

Evangelijose minimi tos rūšies stebuklai liečia visus Kris- 
taus viešojo veikimo metus. Jos nemini nė vieno stebuklo iš 
Kristaus ankstyvesnio gyvenimo. 

Daugiausia stebuklų Kristus padarė Galilėjoje, nors darė ir 
kitur. Taigi Kristaus stebuklai įvairūs, padaryti įvairiose vietose, 
įvairiais viešojo gyvenimo laikais. 

Įrodymas. 1. Evangelijos. Argumentas sudaromas iš 
Evangelijų liudijimų ir remiamas šiomis dviem premisomis: pir- 
ma — Evangelijos yra istorinės knygos, kurių bent esminiais da- 
lykais galima EN Šios premisos čia neįrodinėjame: ji įrodo- 
ma Šv. Rašto N. Įstatymo įvade. 


Antra premisa — pasakojimai apie Kristaus stebuklus 1) tik- 
rai yra Evangelijose, 2) priklauso jų esmei, vadinasi, tie pa- 
sakojimai negali būti glosės, interpoliacijos, bet pačių evangelistų 
įrašyti, 3) jie nėra evangelistų sugalvoti ar 4) jų atpasakojimai 
kaip simboliai, alegorijos, bet kaip istoriniai faktai. Įrodome šią 
antrą premisą. Imame ją dalimis. 


1) Pasakojimai apie Kristaus stebuklus tikrai yra Evan- 
gelijose: 

a. Jie randami visuose Evangelijų kodeksuose: 

a) Kodeksuose, siekiančiuose 4 amžių. 

b) Įvairiuose vertimuose, siekiančiuose 2 amžių 

c) Dar prieš 2 amžių Bažnyčios Tėvų citatose.- 

d) Katakombų liekanose (bent duonos padauginimas, Lozo- 
riaus prikėlimas). 

b. Tai rodo heretikų raštai prieš Nicėjos susirinkimą. 
+  c. Tai paliudija ir apokrilinės evangelijos. 


2) Kristaus stebuklai priklauso Evangelijų esmei, vadinasi, 
nėra glosės, įtarpos. 


a. Priklauso esmei, žiūrint dalyką tik materijaline pras- 
me: yra glaudus literatūrinis stebuklų sąryšis su Evangelijomis. 
Išmetus iš Evangelijų stebuklus, jos lieka į fragmentus suskal- 


11, 14 są.). Mat. 12, 22 są; Mat 15, 21 są. (Mork. 7, 24 są.); Luk. 13, 11 są.; 
Mork. 16, 9. (Luk. 8, 2). 
1 Luk. 7, 11; Mat. 9, 18; Jon. 11. 
2 Mat. 8. 1—15; 9, 1—30; 12, 9 są.; 20, 29 są.; Mork. 2, A Šų 22 są.; 
10, 40 54; Liuks. 7, 2 84514, 1847-18, 35 są.: 22, 51; Jon. 4, 16; są. 
3 Jon. 2, 1 są; 21, 1 są; Luk. 5, 1 są.; Mat. 8, 18 54.; 14, +22 14, 23 
są; 15, 32 są; 17, 23 są.; 21, 18 są. 


žo 


dytos, skylėtos, be sąryšio. Imkime, pav., Mat. 7, 28 są.; 12, 22 
są; 16, 22 są; Jon. 2—12. Taip pat šv. Morkaus ir šv. Luko 
Evangelijas. Su tuo sutinka net ir pats A. Harnack!, 


b. Stebuklai priklauso Evangelijų esmei, žiūrint dalyką for- 

maline prasme. Kristaus stebuklai yra glaudžiai „susiję. „su Jo... 
venimu, darbais. Viešasis Kristaus gyvenimas be stebuklų — 
nesiiprantamas. 

a) Kristaus stebuklai buvo žydų tautos sąjūdžio ir en- 
tuzijazmo priežastis. Tiesa, čia daug reiškė ir Kristaus pamokslai, 
bet pamokslai tokie, kuriuos lydėjo stebuklai?. 

b) Kristaus stebuklus įrodo ir Jo priešų poelgiai. Jie 
dėl stebuklų Kristų kartu gerbia, kartu Jo ir neapkenčiaš. 

c) Tai rodo Jo mokinių tikėjimas ir ištikimybė Jam“. 

d) Stebuklai nekartą duoda progos Kristaus pamokymams, 
pav., stebuklingas gydymas subatos dieną duoda progos padis- 
kutuoti su fariziejais apie šventadienio šventimą?. 

e) Kristaus stebuklai glaudžiai susiję su Jo skelbiamu 
mokslu, su pačiu mokymu. Taip, pav., Kristus pagydo ligonį, 
tuo parodydamas, galįs nuodėmes atleisti“. Šv. Jono mokiniams Jis 
padaro stebuklą, kad jie įsitikintų Jo mesijaniškumu?. Kristus 
prikelia Lozorių, kad žmonės tikėtų Jį esant Dievo siųstąjį?. Si- 
nedrijono nariams Jis pabrėžia, kad Jo stebuklai esą geriausi Jo 
dieviškosios pasiuntinybės liudytojai?. 

Kristus nusiskundžia Galilėjos miesteliais, kurie, matydami 
Jo stebuklus, netiki!?, 

1) Stebuklais Kristus aiškina ir pavaizduoja savo 

„mokslą. Būsimąjį mokinių darbą ir pasisekimą Jis vaizduoja 
stebuklingu žuvavimul, O savo pažiūras į subatą Jis išreiškia 
stebuklingai išgydydamas nudžiūvusią žmogaus ranką!* ir moteriš- 
kę?3. Tikėjimo ir maldos galią Kristus vaizduoja nusižeminusios 
moteriškės kananietės dukters išgydymu“. Savo tvirtinimą, kad 
esąs pasaulio šviesa, Jis vaizduoja stebuklingu aklo išgydymu?“; 
o pasisakymą, kad esąs atsikėlimas ir gyvenimas, vaizduoja Lo- 
zoriaus prikėlimu'“. Žydų tautos atmetimą Jis išreiškia stebuklin- 
gu figos medžio nudžiovinimu!“, 

g) Kristaus stebuklai yra glaudžiai susiję su Jo mesijani- 
niu ir net dievišku asmeniu. 


' Dogmengeschichte 13 64, 8 Jon. 5, 36; 10, 37 są. 

* Jon 2,11; 7,31: 12, 984; Luk, 10 Mat. 11, 20 są.; Jon. 15, 24. 
2. Ll, 1 Luk. 5, 1—11. 

3 Jon. 11, 45 są. 12 Mat. 12, 9-14, 

Jon; 2, Ll: 7,81; 12, 19 są. 15 Luk. 13, 10 są. 

5 Mat. 12, 9 są; Luk. 13, 10 są. 1 Mat. 15, 21 są. 

5 Mat. 9, 2 są. 35 Jon. 9. 

7 Mat. 11, 2 są. 16 Jon. 11, 43 są. 


8 Jon. 11, 41 są. " Mat. 21, 18 są. 


Stebuklai rodo, kad Kristus yra ir galingas ir gailestingas!, 
gydąs ligas, nugalįs mirtį, griaunąs piktosios dvasios karalystę?. 
Išmetus iš Kristaus gyvenimo stebuklus, Jo asmuo liktų nebeaiš- 
kus, ir būtų sunku atsakyti, kodėl per tiek amžių Kristus kara- 
liauja žmonių širdyse. 

Taigi, Kristaus veikime stebuklai nėra patys sau tikslas; jie 
įeina į visą Jo viešąjį gyvenimą, į mesijaninį Jo darbą. 

Žodžiai ir darbai Evangelijose eina kartu“, 

Taigi kas neigia istorinį Evangelijų stebuklų tikrumą, turi 
neigti ir pačių Evangelijų istoriškumą (tai yra negalima). 


3) Kristaus stebuklai nėra evangelistų klaida ar klaidini- 
mas. 

a. Nėra tyčia klaidinimas. Tai rodo; 

a) Evangelistų šventumas, žinomas iš tradicijos. 

b) Jų nuveiktas darbas—pasaulio atvertimas. Skelb- 
dami netikrus ar neapgalvotus stebuklus, jie to nebūtų padarę. 

c) Evangelistų aprašymuose yra šiokių tokių skirtumų. 
Jų nebūtų, jei jie būtų susitarę rašyti sugalvotus dalykus. 

d) Jų laikais buvo krikščionių bendruomenių viršininkai, 
kurie klaidoms būtų pasipriešinę. 

e) Jie aprašo stebuklus kaip viešus įvykius?, kuriuos ma- 
tėjų amžininkai, jų priešai“. Šie būtų į netiesą reagavę, ypač 
žydai. Bet jie, kaip žinome, stebuklų neneigė, tik juos savaip 
aiškino: esą, tai piktosios dvasios darbai. Apaštalai ir evangelis- 
tai tų amžininkų, jų liudijimų, nebijo“. 

f) Iš paties stebuklų nupasakojimo būdo, paprastumo, 
neatrodo, kad čia būtų turėta tikslas apgaudinėti. 


b. Kristaus stebuklai nėra pačių apaštalų klaida, sukly- 
dimas. 

a) Aprašomieji stebuklai yra pojučiams prieinami. 

b) Jie yra nepaprasti faktai. Taigi kreipė į save dėmesį. 

c) Tų faktų tarpe buvo ir tokių, kuriuos buvo galima pa- 
tirti, patikrinti ir vėliau (po įvykio). 

d) Jie padaryti daugeliui žmonių matant. Taigi evan- 
gelistai ir apaštalai negalėjo turėti iliuzijos, haliucinacijos. 

e) Evangelistai rašydami nebuvo stebuklų pamiršę,. 
jų nepainiojo, nes nepaprasti įvykiai geriau įsminga į atmintį. 
Be to, jie rašė netrukus po pačių įvykių: dalykai tebebuvo 
pasakojami, buvo dar gyvų liudytojų. 


1 Mat. 8, 1—17; 11, 4 są. 5 Jon. 
2 Mat. 12, 28 są. 1 Apė 
P : 2 


5. pd. 2, 25 į 
4 Plg. B. Goebel, Katholische 
Apologetik, 174—175. 


9; 1 20425 Apd. 4, 15 są.. 
or. 15, 


Kk 


Taigi evangelistais galima pasitikėti. 

4) Evangelistai stebuklus aprašo kaip istorinius faktus, 
ne kaip simbolius, alegorijas. Tai rodo: 

a. Tikslas, kurį jie rašydami turėjo. Tie evangelistų Evan- 
gelijų parašymo tiskslai jau buvo išdėstyti. 

b. Turėdami skirtingus tikslus, evangelistai esminius 
dalykus vis dėlto aprašo vienodai. Jų visų Evangelijose ste- 
buklai prasideda viešuoju Kristaus gyvenimu ir baigiasi Jo žen- 
gimu į dangų. O apokriiinėse Evangelijose stebuklais išpuošta 
visa Kristaus vaikystė ir jaunystė. Visi evangelistai, aprašydami 
įvairius stebuklus, vis dėlto paduoda vienodą dalyko skeletą. Pa- 
gal evoliucijos teoriją pradžioje turėtų būti maža stebuklų, paskui 
daugiau. Tačiau to nėra. 


c. Be kitko, evangelistai atrodo gana savarankiški. Tai 
irgi rodo, kad jie kalba apie istorinius faktus. 

a) Stebuklų pasirinkimas. Duonos padauginimas paminėtas 
visų evangelistų; kiti aprašomi vieno ar kelių. 

b) Dėstymo būdas. Stebuklai pagal tikslą įvairiai akcentuo- 
jami. Šv. Jonas duonos padauginimą ima kartu su Švč. Sakra- 
mentu; šv. Lukas — su gailestinga Kristaus meile žmonėms. 

Visa tai rodo, kad evangelistai rašė ne pagal vieną kurį 
šabloną!. 


d. Nuostabiai paprastas, o kartu ir gyvas įvykių apra- 
šymo būdas. 

a) Pasakojimas paprastas, chronologinis ar statistinis. Patys 
evangelistai aprašydami neparodo ypatingų jausmų. Legendos 
taip nerašomos. 

b) Aprašymas tačiau yra gyvas ir konkretus?, 

c) Be to, tas aprašymas yra smulkus, liečiąs asmenis, vietą, 
laiką, aplinkybes ir k.3. 

e. Patys Kristaus stebuklai, kurie beveik visi yra kartu gai- 
lestingumo ir meilės pareiškimas. Tai nėra padaryti 
tam, kad parodytų savo galybę, kad patenkintų kitų smalsumą. 

J. Kristaus stebuklų istoriškumą paliudija ir tradicija. Jos 
liudijimus paliesime skyrium. 

Čia buvo argumentas paimtas iš Evangelijų. Šio vieno ar- 
gumento mums visai pakaktų. Tačiau pilnumo dėliai pridedame 
argumentų ir iš kitų liudijimų, kurie parems Evangelijų liudijimus. 

2. Krikščionių ir nekrikščionių liudijimai. 

1) Krikščionių liudijimai. 

a. Šv. Petras paliudija Kristaus stebuklus; 

1 Pig. B. Goebel, Katholische Apologetik, 175. 


2 Plg. Jon. 2, 1—11; 5, 1—16; 9, 1—38; 11, 1—44 ir k. 
3 Plg. Mat. 8, 14 są.; Jon. 9. 


a) Sekminių pamoksle Jeruzalėje! 

D) Pats Kristaus vardu darydamas stebuklą — išgydydamas 
luošą?. 

6. Šv. Paulius savo laiškuose neaprašo kurio nors stebuklo. 
Visi jo laiškai pamokomojo charakterio. Bet tie laiškai ir parodo, 
kad šv. Paulius jau žinojo iš tradicijos Kristaus stebuklus: 

a) Jis sako, kad Kristus daręs stebuklųš. Svarbiausias 
jam stebuklas — Kristaus atsikėlimas iš numirusių*. 

b) Šv. Pauliaus įsitikinimu Kristus suteikė apaštalams galią 
stebuklus daryti, kad sėkmingiau vyktų platinti jų skelbiamas tikėji- 
mas?. Konsekventiškai, ir pats Kristus turėjo galią stebuklus daryti. 

c) Šv. Paulius savo paties daromus stebuklus priskiria Kristui“. 

c. Papijas, šv. Jono apaštalo mokinys, rašo, kad Kristaus 
prikeltieji tebegyvena „usgąue ad Hadrianum“?. 


d. Kvadratas, rašydamas Hadrijonui, mini Kristaus pada- 
rytus išgydymus ir iš numirusių prikėlimus. Jis pastebi, kad kai 
kurie išgydytųjų bei prikeltųjų išlikę net iki jo laikųš. 

e. O šv. Justinas savo apologijoje, priminęs Kristaus ste- 
buklus, nurodo Piloto aktus ir jo rašytus Tiberijui laiškus“. 

2) Nekrikščionių liudijimai. 

a. Žydų. a) Kristaus laikų žydai neneigė Kristaus nuostabių 
darbų; tik juos aiškino piktosios dvasios intervencija!?, 

Kaip sako šv. Justinas", žydų vyresnieji tuojau Kristui atsi- 
kėlus iš numirusių pasiuntę rinktinius žmones skelbti tautiečiams, 
kad Kristus buvęs paprastas galiliejietis, kad magijos pagalba 
daręs nuostabių dalykų. Ta nuomonė žyduose ir įsigalėjo??. 

b) Juoz. Flavijus mini, kad Kristus buvęs „mirabilium 
operum effector“!3. Apie tą tekstą jau esame kalbėję. 

6. Pagonių liudijimai. Šie manė panašiai kaip ir žydai: 
Kristus nuostabius dalykus daręs magijos pagalba. Tą mintį, atro- 
do, jie bus pasiskolinę iš žydų, ir tai vėliau. Todėl ir nenuostabu, 
jei jie maža ką apie Kristų kalba. 


1 Apd. 2, 22 54, 

2 Apd. 3, 6 54. 

3 1 Kor. 1, 21 są. 

4 Rom. 1, 4; 4, 25; 6, 4; 8, 11; 14, 9. 

5 1 Kor. 12, 6 są.; Gal. 3, 5 są; Žyd. 2, 4. 
: Rom. 15, 18; 2 Kor. 12, 12; 


Philippus Sidetes, Historia christiana, 

8 Eusebius, Hist. Eccl. IV, 3. M. G. 20, 307. 

9 Apologia I, 48. 

10 Pig. Mat. 9, 34; 12, 24; Mork. 3, 22; Luk. 11, 15; Jon. 9, 18 są; 11, 
47; Apd. 4, 19. 

11 Dialogus cum Tryphone, n. 17. 108. 

12 Plg. Tertullianus, Adversus Judaeos, c. 9; M. L. 2, 664; Eusebius, 
Demonstratio evangelica III, 6; M. G. 22, 223 są. 

13 Antiguitates Judaicae 18, 3, 3. 


— Ana 


a) Celsus rašo, kad Kristus daręs stebuklus magijos pa- 
galba, kurios išmokęs Aigipte!. 

b) Portirijus kartoja tą patį, ką ir Celsus?. 

c) Panašiai kalba ir Julijonas Apostatas*. Vadinasi, 
visi ką tik minėtieji nuostabių Kristaus darbų neneigia — jie 
tik nori juos naturaliai išaiškinti“. 

Taigi kad Kristus darė nuostabius dalykus — tai faktas. 

Tą iaktą dar paliudija ir ta aplinkybė, kad, kalbant pirmųjų 
amžių krikščionims ir nekrikščionims apie Kristaus stebuklus, to 
meto krikščionybės priešai nekėlė balso prieš. 

Vėlesnių laikų priešai (pagonys ir žydai) taip pat nenei- 
gė Kristaus stebuklų kaip fakto. 

Baigiame pirmąją tezės dalį, parėmę ją dviem argumentais. 
Dar būtų galima sudaryti ir trečią argumentą ir tai iš to fakto, 
kad Kristaus stebuklų priešai, norėdami paneigti Evangelijų ste- 
buklų istoriškumą, sugalvojo įvairių prieštaraujančių hipotezių. 
Bet mes to argumento čia neliesime, nors tas hipotezių įvairu- 
mas ir daug ką pasako. 

Šioje tezės dalyje prikišamas vienas kitas priekaištas: 

1. Kodėl pagonių istorikai nieko nesako apie Kristaus ste- 
buklus? 

Atsakant pažymėtina štai kas: 

a. Ką-ne-ką pasako. 

b. Nepasako daug, nes jie iš viso maža terašė apie Kristų. 

c. Jiems maža terūpėjo žydų gyvenimo įvykiai. 

d. Jei jie ir girdėjo pasakojant apie Kristų, galėjo tai palai- 
kyti paprastais žmonių prasimanymais. 

2. Apaštalai bei evangelistai galėję apgauti, skelbdami ne- 
būtus stebuklus. Į tai atsakome: 

a. Apaštalai buvo žmonės dori, šventi. 

b. Juos klausytojai bitų sugavę bemeluojant. 

c. Jais tikėjo daug išmintingų to laiko vyrų. Tie patys ste- 
buklai ne vieną atvedė į Bažnyčią. 

d. Pats stebuklų atpasakojimo būdas to neleidžia manyti. 
Apie tai jau esame kalbėję. 

3. Tų laikų žmonės labai mėgę stebuklus — jų ieškoję“. 

Atsakome: 

a. Tiesa, tais laikais ieškota stebuklų. Ir tas faktas verčia 
pasakojimus apie stebuklus priimti atsargiai. Tačiau, kita vertus, 


1 Origenes, Contra Celsum, 1, 28. 38. 

2 Hieronymus, Ouaestiones in Genesim, 1. 1, 1. 

3 Cyrillus Alex., Adversus Julianum, 6. 

* Plg. H. Felder, Apologetica, Paderborn 1920, I, 220—223. 
5 A. Harnack, Das Wesen des Christentums, 16. 


sama V 


tas faktas neliepia iš anksto atmesti visų pasakojimų apie ste- 
buklus. 

b. Kristaus stebuklai yra aprašyti istoriniuose šaltiniuose. O 
tie šaltiniai išėję iš patikimų rankų. Apie tai jau kalbėjome. 


c. Kristaus stebukluose nematome savinaudiškumo, kaip ki- 
tuose tariamų stebukladarių veiksmuose. Priešingai, iš Kristaus 
stebuklų dvelkia pasiaukojimas, meilė, gailestingumas. Jie pada- 
ryti religiniais tikslais. 


4, Tų laikų žmonės stebuklais palaikę Sisiojau nuostabius 
faktus, nes nežinojo visų gamtos dėsnių!. Atsakome: o 

a. Jie bent galėjo teisingai pastebėti faktus ir juos mums 
perduoti. 

b. Tuos fakius regėjo ne vienas kuris, bet daugelis, ir visi 
jie pripažino juos nuostabius?. 

c. Tų nuostabių iaktų daug, įvairių, pasikartojančių. 


d. Tokius faktus mes ir dabar stebime, o naturaliai jų 
neišaiškiname, nors gamtos dėsnius ir geriau pažįstame. 


5. Nereikia ilgo laikotarpio apipinti keno nors gyvenimui 
stebuklais?. Atsakome: 

Taip, gali būti. Bet iš to dar negalima daryti išvados, kad 
Evangelijų stebuklai legendiniai. 

a. Neklausiame ar į Kristaus gyvenimą galėjo greit įsi- 
brauti legendos, bet klausiame, ar iš tikrųjų taip buvo. 

b. Kristaus gyvenime turime nevieną kurį nors paskirą atsi- 
tikimą, bet daug stebuklingų įvykių, harmoningai susijusių su 
paties Kristaus asmeniu ir mokslu. Be to, Kristaus stebuklai turi 
praktikinės reikšmės: nuo jų pareina Kristaus reikalaujamas tikėji- 
mas. Taigi legendų greitas įsibrovimas į Kristaus gyvenimą būtų 
ir psichologiškai nesuprantamas dalykas. 

c. Pagaliau, kodėl Kristaus amžininkai būtų puošę Jo gyve- 
nimą legendomis, jei jame nebūtų buvę nieko antgamtinio? Juk 
jie gerai žinojo, kad Jo gyvenimas baigėsi negarbinga kryžiaus 
mirtimi. Visa tai suprantama, prileidus, kad Kristus darė stebuklus“. 

2 dalis. Kristaus stebuklų filosofinis tikrumas. 

Paaiškinimai 1. Ši dalis, kaip ir visa ši tezė, yra ne kas 
kita, kaip praktiškas pritaikymas tų filosofinių tiesų, kurias 
svarstėme pirmoje ftundamentalinės teologijos paskaitų dalyje, kal- 
bėdami apie stebuklų pažinimą?. 


1 Plg. A. Harnack, Das Wesen des Christentums, 16 są. 
* Jons 1,017.12; 237: 11, 41. 
ŠA „Harnack, Das Wesen des Christentums, 17. 
1 B Goebel, Katholische Apologetik, 180—181. 
r. Venckus, Fundamentalinės teologijos paskaitos, I dalis, Kaunas 
1931, Bo 


= o 


2. Kristaus nuostabūs darbai yra tikras faktas. Tik klausi- 
mas, ar jų priežastis randama tizinėje gamtoje ar ne, vadinasi, ar 
jie gamtiški ar ne? 

3. Pradžioje imsime Kristaus stebuklus visus kartu (cumu- 
lative) ar grupėmis. Paskui kai kuriuos jų žiūrėsime paskirai. 
Nėra reikalo čia nagrinėti visų Kristaus stebuklų paskirai, nes: 


a. Jei kartą įsitikriname vieną kitą Kristaus stebuklą bu- 
vus tikrą ir padarytą Jo pasiuntinybei paliudyti, tai to jau ir 
pakanka Jo pasiuntinybei pripažinti. 

b. Kartą įrodžius vien ą kitą Kristaus stebuklą buvus tik- 
rą, aišku, kad tikri stebuklai bus ir tie, kuriuos pats Kristus 
stebuklais laiko. Taip, pav., piktųjų dvasių išvarymą mes 
laikysime stebuklu, nes pats Kristus tokį jį laiko; kitaip jų neįro- 
dinėsime. 

4, Įrodinėdami, kad Kristaus stebuklai naturaliai neišaiškina- 
mi, sugrupuosime juos šitokia tvarka: Stebuklai negyvoje gamto- 
je, stebuklingi gydymai, prikėlimas iš numirusių ir apsėstųjų gy- 
dymas. 

Įrodymas. Pirmoji tiesa Kaip pirmoje paskaitų dalyje 
minėjome!, kiekvienam padariniui reikia pakankamos priežas- 
ties (priežastingumo dėsnis). Ta priežastis turi būti propor- 
cinga padariniui. Jei ji bus mažesnė, tai padarinio dalis liks 
be priežasties. 

Antroji tiesa. Kai kada galime konstatuoti, kad tarp pada- 
rinio ir jo priežasties nėra proporcijos, ir tai šiais atvejais: 

a. Kuomet aiškiai iš aplinkybių matyti priažasties ir 
padarinio neproporcingumas. 

Savaime čia kartais gali ir nebūti nieko nuostabaus; tas pats 
dalykas kitokiose sąlygose gali būti visai paprastas reiškinys. Pav., 
ja paprasta, bemokslė, beraštė kaimo moterėlė išgydytų 
tikrai ir sunkiai sergantį, vargiai pagydomą ligonį, tai mes 
palaikytume stebuklu, nes šiuo atveju tarp priežasties ir pada- 
rinio nėra jokios proporcijos; jei geriausias - chirurgas tik vienu 
žodžiu pagydytų sunkiai sužeistą ligonį, tai ir tokį faktą palaiky- 
tume stebuklu. 

Tuo tarpu to paties ligonio pagydymą operacijos būdu, per 
ilgesnį laiką, mes laikome visai paprastu dalyku. 

Vadinasi, stebuklas nebūtinai turi būti toks įvykis, kurio nė 
vienas žmogus nepadarė, nepadaro ir nepadarys; stebuklas yra 
įvykis, kurio šiandien, šiose aplinkybėse, priežastis nėra 
proporcinga padariniui. 

b. Kai kada galima konstatuoti, kad stebuklingam padari- 
niui pagaminti nebuvo pasinaudota slaptomis jėgomis. Čia 


1 Fundamentalinės teologijos paskaitos, 1 d., 154. 


— 


galima remtis arba paties stebukladario turimu šventumu, išmin- 
timi, arba aiškiu faktu, kad šis in concreto žmogus tam reika- 
lingų žinių bei sugebėjimo niekur neįsigijo, arba faktu, kad jis 
vienose ir tose pačiose sąlygose gamina įvairius, specitiškai skir- 
tingus, padarinius. 

c. Kartais galima konstatuoti, kad kai kurie padariniai savo 
prigimtimi yra tokie, kuriems reikia Dievo kuriamosios galios (ab- 
soliutūs stebuklai). Tokie padariniai bus iš numirusių prikėlimas, 
betarpiškas vienos medžiaginės substancijos pakeitimas kita ir k. 


Trečioji tiesa. Galima konstatuoti, kad tarp Kristaus nuos- 
tabių padarinių (stebuklų) ir naturalių jų priežasčių nėra propor- 
„cijos. 

1. Apskritai. a. Kaip anksčiau minėjome, Kristaus ste- 
buklai yra įvairių rūšių. Šie yra įvairių, kartais net pagrindinių, 
gamtos dėsnių išimtys. Kristaus stebuklai padaryti įvairiose vie- 
tose, dažnai vienu žodžiu, vienu valios pareiškimu, dalyvaujant 
didesniam ar mažesniam žiūrovų būriui, kurių tarpe dažnai buvo 
ir Kristaus priešų. 

b. Tie nuostabūs Kristaus darbai yra sujungti su viešuoju 
Jo gyvenimu, Jo mokslu, to mokslo skelbimu. 


c. Čia dar tenka atsiminti Kristaus šventumas, išmintis, Jo 
turėti tikslai, to meto buvusios sąlygos. 

Iš viso to susidaro pagrindas tvirtinti, kad Kristaus stebuklai 
yra filosofiškai tikri. Todėl Arnobijus jau senovėje galėjo 
pagonims sakyti: „Ar galite mums nurodyti ir pasakyti vyrą, di- 
desnį uš visus kada nors buvusius vyrus, kurs būtų padaręs bent 
tūkstantąją dalį to, ką Kristus padarė“l. 

Taigi, kas sąžiningai ir be aprijorinio nusistatymo skaito 
Evangelijas ir ima visus jose suminėtus Kristaus stebuklus kartu, 
tas, neneigdamas Evangelijų istoriškumo ir gamtos dėsnių pasto- 
vumo, turi pripažinti, kad Kristaus nuostabių darbų priežastis yra 
už fizinės gamtos ribų. Jeigu yra padarinys, kurio fizinė gamta 
jokiu būdu neišsigali padaryti ir kuris ją praneša, aišku, kad jis, 
tas padarinys, proporcingą sau priežastį turi turėti kur kitur. 


„2. Specijaliai. Imame paskiras Kristaus stebuklų grupes. 
Kalbėdami apie kiekvieną grupę, kai kuriuos stebuklus paliesime 
dar skyrium. 

1) Numirusiųjų prikėlimas. Evangelijos paduoda 
tris numirusiųjų prikėlimus: Jairo dukters?, Jaunikaičio iš Naimo?, 


1 Adversus Gentes 1, 43: „Potestisne aliguem nobis designare, monstrare 
et omnibus illis magis, gui umguam fuere per saecula, consimile aliguid Christo 
millesima ex parte gui fecerit“. 

2 Mat 9, 18 są. 

5 Luk. 7, 11 są. 


ai ASSR 


ir Lozoriaus!. Du paskutinieji prikėlimai padaryti vien žodžiu; 
pirmasis dar ir rankos palietimu. 


a. Prikėlimas iš numirusių praneša gamtos jėgas, juo 
labiau, jei jis įvykdomas vien žodžiu, noru. Tai absoliutus 
stebuklas. 

a) Jis suponuoja galią restauruoti gendantį ar sugedusį 
kūną 7 jam grąžinti jau kartą atsiskyrusią sielą. Čia reikia 
aukštesnės jėgos, specijalios Dievo intervencijos?. 

b) Ypač prikėlimas praneša gamtos dėsnius, jei prikeliama 
vien žodžiu, vien tik panorėjus, ar rankos palietimu. 

c) Tą patį sako ir tūkstančių metų patyrimas: niekas 
nežino atsitikimo, kad numiręs kada nors pats būtų atsikėlęs. 

d) Kad iš numirusių prikėlimas yra stebuklas, tai pripažįsta 
visi, — ir kritikai liberalai. Jie tiktai kitaip aiškina Kristaus pa- 
darytus prikėlimus. Tie prikėlimai esą arba legendos, arba tie 
asmens buvę tik tariamai numirę. 

b. Evangelijose minimus prikėlimus reikia priimti kaip isto- 
rinius faktus. Negalima sakyti čia buvus tik tariamą mirtį, nes: 

a) Tuomet sektų, kad žydai dažnai laidodavo dar nemiru- 
sius žmones — kuriuos tik Kristus pabandė prikelti, visi pasi- 
rodė „tariamai numirę“. 

b) Tariamosios mirties hipotezėje stebuklas būtų pačiame 
fakte: mat, Kristus nematęs žmogaus, žinojo, kad jis tiktai 
miega. 

c) Noras prikeldinėti tik tariamai numirusius nesntaikomas 
su Kristaus šventumu ir išmintimi. Žiūrint Kristaus šven- 
tumo ir išminties, buvo galima pilnai laukti, kad Jis pastebėjęs, 
kaip kartais laidoja tik tariamai numirusį, būtų nurodęs neat- 
sargaus laidojimo blogumą, būtų perspėjęs, o ne pasinaudojęs 
tuo savo reikalams: savo mesijaninei pasiuntinybei paliudyti. 

d) Kristus prikelia vien žodžiu. Ir tariamai numirusiam, 
sergančiam kuria nors liga ar esančiam letarge prikelti vieno žo- 
džio nepakanka. Be to, dėl ko tie tariamieji numirėliai nebūtų 
girdėję kitų žmonių kalbų, verksmo, triukšmo, nešimo, o tiktai 
Kristaus žodį? Pagaliau, juk tie numirėliai buvo sirgę, kai kurie 
jų gal ilgokai, buvo nusilpę, o Kristui juos prikėlus, tuojau jie 
tapo sveiki. 


c. Kristaus padarytų prikėlimų negalima laikyti legen- 
domis. 

Kaip anksčiau minėjome (pirmojoje tezės dalyje), Kristaus 
stebuklai yra susiję su Jo viešuoju gyvenimu, darbais, mokslu, 
to mokslo skelbimu. Neigiant stebuklų istoriškumą konsekventiš- 
kai reikia neigti ir kitus Kristaus darbus, Jo kalbas ir net patį 


1 Jon. 11, 1—45. 
2 Plačiau žiur. Pr. Venckus, Fundamentalinės teologijos paskaitos, I dalis! 


87 


Kristaus asmens istoriškumą. Taigi reikia arba pripažinti, kad Kris- 
taus iš numirusių prikėlimai buvo tikrai stebuklingi, arba paneigti 
patį Kristaus egzistavimą! 

2) Stebuklai negyvoje gamtoje. Sios rūšies stebuk- 
lų Evangelijose paminėta apie devynis. Juos Kristus padarė žo- 
džiu ar palaiminimu. Jų čia nebepaminime. Šių visų faktų 2 
negalima išaiškinti vien fizinėmis gamtos jėgomis, dėsniais ar 
priežastimis. 

a. Jie praneša vienos fizinės gamtos priežastis, nes 
tarp pavartotų determinuotose aplinkybėse konkrečių 
priemonių ir tarp padarinių nėra proporcijos. 

a) Staigus, betarpiškas, vien žodžiu vandens paverti- 
mas vynu“. Vien valios aktu pagaminti cheminį procesą 
fizinėmis gamtos jėgomis yra negalimas dalykas. Vienos medžia- 
gos substancijai be jokių pagalbinių priemonių (betarpiškai), stai- 
ga pakeisti kita substancija reikia pirmosios priežasties, kurian- 
čios galios. 

b) Vien valios aktu nutildyti* jūros bangas taip pat 
yra iaktas, pranešąs fizinę gamtą. Jėgos, veikiančios su tam tik- 
ru būtinumu, tik jau neklauso betarpiško valios įsakymo. Paban- 
dykime įsakyti lietui nelyti, akmeniui nekristi! Tiesa, jūrininkai 
moka tam tikromis priemonėmis apraminti jūros bangas. Ta- 
čiau to stebuklu nelaikome, nes čia yra tarp priemonių ir pada- 
rinio proporcija. 

c) Panašiai yra su duonos padauginimuė, vaikščio- 
jimu Genezareto ežero paviršium“ ir su kitais šios rūšies 
taktais. 

Kad vanduo virstų vynu, dėl vien ištarto žodžio staiga nu- 
rimtų įsisiūbavusi jūra, staiga padaugėtų duonos... aišku, tam ne- 
pakanka vieno žodžio ar valios akto. O jei tokie padariniai yra, 
tai juos tegalėjo pagaminti tik didesnė priežastis, ne gamtinė. 

b. Negyvoje gamtoje Kristaus padarytų stebuklų negalima 
išaiškinti naturaliai, kaip tai bando racijonalistai. 

O kaip iš tikrųjų racijonalistai aiškina paskirus šios 
rūšies Kristaus stebuklus? 

Vanduo paverstas vynu“, pasak jų, šitaip: arba Kristus buvęs 
slapta atsigabenęs vyno į vestuves, arba į tarnų supiltą vandenį 
įmaišęs kažin kurios substancijos, arba sugestijonavęs geriančiuo- 
sius, įkalbėdamas jiems, kad geriamasis vanduo esąs vynas. 


1 Pig. Brunsmann J., Lehrbuch des Apologetik, I 326. 

2 Mat 8, 23 są.: 15, 29 są.; 17, 23 są.; 21, 18 są.; Mork. 6, 47 są.; Luk. 15, 
1,'są.; Jon. 2,1 84; 6,1 s4.; 21, 1.54. 

3 Jon. 2,1 11;4, 46. 

2 Mat. 8, 23 są; Mork. 4, 36 są. 

5 Mat. 14, 15 są; 15, 32 są; Mork, 6, 33 są.; 8, 1 są. 

5 Mat. 14, 26 są.; Mork. 6, 49 są. 

7 Jon. 2, 1—11. 


L 8 


Kristaus vaikščiojimą vandens paviršium! jie taip pat aškina 
įvairiai. Tai Kristus padaręs savo vikrumu, arba jis stovėjęs ant 
plūduriuojančio medžio. Kiti vėl tą Evangelijų tekstą skaito kitaip: 
vietoje super mare, jie skaito ad ar circa mare. 

Duonos padauginimas* irgi įvairiai aiškinamas. Sako, kad 
minią paveikęs Kristaus pavyzdys. Čia daugelis turėję atsinešę 
duonos, ją pasidalinę su kitais ir tuo būdu visi pasisotinę. Kiti 
sako, kad žmonės maža tos duonos tegavę, arba apaštalai turėję 
paslėptos duonos atsargai. Yra net tokių, kurie čia supranta dva- 
sinį pasotinimą. 

O audros nutildymas?, racijonalistų manymu, buvęs visai 
naturalus dalykas. Audra, esą, nutilusi iš palengvo, o gal atsitik- 
tinai staiga. Kiti audros nutildymą supranta metaforiškai — apaš- 
taly širdyse. i 

Tokie ir panašūs Kristaus stebuklų aiškinimai griež- 
tai atmestini. Ir štai dėl ko: 

a) Patys racijonalistai Kristų laiko idealiu žmogumi. Ta- 
čiau, susidūrę su Jo stebuklais ir juos aiškindami, iš Jo padaro 
kažin kokį komedijantą, apgaviką: juk kaip suderinti su 
Kristaus išmintimi ir šventumu slaptą duonos aigabenimą stebuk- 
lui įscenizuoti, arba lentelių pagalba vaikščiojimą jūros paviršium, 
kad sustiprintų apaštalų tikėjimą savo dieviška pasiuntinybe. 
Argi tas, kuris šitokius dalykus sąmoningai ar nesąmoningai daro, 
gali būti idealus žmogus? 

b) Racijonalistai savo aiškinimus remia galimumu, vadi- 
nasi, kad taip galėję būti. Gerai. Bet mes čia nekalbame ar 
taip galėjo, ar negalėjo būti; neabejojame, kad gyvenime gali 
būti komedijų ir apgavimų. Bet mes tik klausiame, kas šiuo 
konkrečiu atveju buvo. Norint atsakyti į tai, reikia remtis kitų, 
mačiusiųjų ar šiaip žinančiųjų, liudijimais. Faktams patirti vienos 
filosofijos nepakanka, juo labiau vien galimumo. Kristaus stebuk- 
lus liudija Evangelijos. Jos reikia suprasti taip, kaip jos nori būti 
suprastos. Aiškinti jas savaip, visiškai nežiūrint to, ką jos pačios 
sako, reiškia ne ką kitą, kaip paneigti jų istoriškumą (o tai yra 
negalima). 

c) Negalima to viso priskirti slaptoms gamtos jėgoms. 
Tarp padarinio ir priežasties bei priemonių turi būti propor- 
cija. Jei esti įvairūs padariniai turi būti ir įvairios priežastys. 
Kristaus stebuklingieji darbai yra įvairūs, aplinkybės taip pat 
įvairios, o priemonės dažniausiai tos pačios — valios aktas, 
žodis. Kristui nereikia jokio stalo be vinių, nereikia jam ir bū- 
rio žmonių rankų sukabinimo, tamsos, pasirengimo ir k. Savo 


1 Mat. 14, 22—34. 
2 Mat. 14, 15--21; 15, 32—38. 
3 Mat 8, 23 są. 


A 


stebuklų metu Jis neparodo jokio kūno ar dvasios jėgų įtempimo,. 
dvejojimo, kad gali nepasisekti. 

Be to, tokių jėgų, kurios išaiškintų Kristaus stebuklus, gam- 
toje ir būti negali. Prileidus čia kažin kokias slaptas gamtos jė- 
gas, veikiančias tam tikrais, bet mums dar nežinomais, dėsniais, 
sektų, kad vieni gamtos dėsniai prįeštarauja kitiems. Dėsniui,. 
kad sunkesnis už vandenį daiktas paprastame vandenyje skęsta, 
prieštarautų kitas „dėsnis“, kad tas pats sunkesnis daiktas tokiame 
pat vandenyje ir tokiose pat sąlygose neskęsta. 

Pagaliau, prileidus, kad Kristus čia pasinaudojo tiek tuomet, 
tiek dar ir šiandien nežinomomis gamtos jėgomis, reiktų pripažinti:. 
arba Kristus jau žinojo tas slaptas jėgas, — tuomet jau pats tas Jo 
žinojimas yra stebuklingas (nuostabi išmintis), arba Jis jas 
panaudojo jų nežinodamas, — tuomet jau pats jų panaudoji- 
mas pasidaro stebuklingas dalykas. 

3) Stebuklingi pagydymai. Evangelijoje minimi pa- 
gydymai neišaiškinami vien fizinėmis gamtos jėgomis. 

a. Jie praneša vienos fizinės gamtos priežastis, nes. 
tarp pavartotų konkrečių priemonių ir padarinių nėra proporcijos. 

Iš vienos pusės čia yra padariniai: Kristus pagydo ser- 
gančius įvairiomis ligomis. Prisiminkime čia keletą tokių iš- 
gydymų. Vienu Kristaus noru pagydomas toli esąs stabo ištiktas 
tarnas!, raupsuotas, ištarus: „Būk nesuteptas“?; dešimts raupsuotų?, 
moteris, dvylika metų sirgusi kraujo plūdimu4; žmogus, kuriam 
buvo atrofijuota ranka“; žmogus, sergąs vandenlige“; keturių vyrų 
atneštas su guoliu stabo ištiktas“; akliš; trisdešimt aštuonerius. 
metus sirgęs, ištarus Kristui: „Imk savo guolį ir eik“?. 

Iš antros pusės čia yra priemonės. Kristus nesinaudoja 
kokiomis ypatingomis priemonėmis: Jis nevartoja mediciniškų 
preparatų, nesilaiko universalių metodų. Daugiausia Kristus gydo 
žodžiu ir valios aktu!?, o retkarčiais veiksmais, uždėdamas 
rankas, ar prisiliesdamas“!, ar patepdamas seilėmis!?, 

Be to, Kristus gydo greitai. Kai kurias tų ligų šiandien 
medicina taip pat pagydo, bet tam jai reikia laiko ir kitų sąlygų. 

Aišku, kad tarp padarinių (pagydymų) ir šiose sąlygose 
konkrečiai pavartotų priemonių (žodis, valios aktas, prisilieti- 
mas, patepimas seilėmis) nėra proporcijos. Tai konstatuodami,. 


1 Mat. 8, 5 są; Luk. 7, 2 są.; 5 Luk. 14, 2 są. 

2 Mat. 8, 1 są; Mork. 1, 40 są. 7 Mat. 9, 2 są. 

3 Luk. 17, 12 są. 8 Jon. 9, 1—41; Mat. 9, 27; 20, 29. 
3 Mat. 9, 20 są.; Mork 5, 25 są. 9 Jon. 5, 2—15. 


5 Mat 12, 10 są.; Mork. 3, 1 są. 

10 Mat. 8, 5 są; 9, 20 są.; Mork. 2, 1 są.; 3,1 są; Luk. 17, 12 są.; Jon. 
4, 46 są.; 5, 2 są. 

1! Mat. 1, 29 są.; 8, 3; 9, 27 są.; 20, 29 są; Mork. 7, 33; 8, 22 są; Luk. 
14, 1 są.; 22, 49 są. 

12 Mork. 7, 33 są; Jon. 9, 5 są. 


a 


"turime galvoje ne vien ligos pagydymo faktą, bet ypač tas aplin- 
kybes, kuriose pagydyta. Tos aplinkybės kaip tik sustiprina tą 
tarp priežasties ir padarinio disproporciją, kuri ir parodo fakto ste- 
buklingumą. Juk kai kurie dalykai šiandien ir naturaliai yra gali- 
mi, pav., kai kurie ligonys išgydomi operacijos pagalba. Čia 
nebus jokio stebuklo. Bet jei kuris gydytojas ar chirurgas imtų 
gydyti tokius pat operacijos reikalingus ligonis vien žodžiu, 
prisilietimu, valios aktu, to jau nebeskirtume gamtinėms 
jėgoms, bet tai palaikytume stebuklu; juo labiau, jei tokius dar- 
bus imtų daryti paprastas, bemokslis žmogus. 

Racijonalistai stengiasi kitaip aiškinti Kristaus pagydymus. 
Tam sugalvota įvairių teorijų. Vieni sako, kad Kristus gydęs me- 
diciniškai; kiti — psichoterapiškai; dar kiti — religine sugestija ir k. 

'b. Kristaus stebuklingų gydymų negalima išaiškinti 
naturaliai, mediciniškai, nes: 

a) Iš kur tos mediciniškos Kristaus žinios? 

b) Sakykime, kad Kristus buvo geriausias medikas. Bet ar me- 
dicina gali betarpiškai, vadinasi, be jokių priemonių, greitai, staiga, 
vien valios aktu, žodžiu išgydyti tikrą ligonį? Jei Kristus gydė medi- 
cinos pagalba, Jis darė tai, ko niekas kitas negalėjo padaryti ir 
ko met po 20 amž. niekas nesugeba padaryti medicinos pagalba. 

c. Kristaus stebuklingų gydymų negalima išaiškinti 
psichoterapiškai, vadinasi, hipnozo, sugestijos pagalba. 

Daugelis protestantų liberalų teologų Kristaus gydymus laiko 
istoriniais faktais. Tačiau aiškina juos naturaliai, daugiausia su- 
gestija!. Remiasi jie tuo, kad Kristus gydydamas reikalaudavęs 
tikėjimo?, ir nepadarydavęs stebuklų ten, kur netikėta3; kad gydy- 
damas prisiliesdavęs ligonio, tuo jį hipnotizuodamas. 

i hipotezė Kristaus nuostabių gydymų neišaiškina. 

Apskritai. a) Sugestija negalima išgydyti tizijologi- 
nių organinių ligų. Čia sugestija tegali tik sumažinti skausmą, 
užmigdyti. 

b) Psichoterapija gydo ligas, susijusias su nervų sistema 
bei vaizduote. Šios rūšies ligos gali kilt: iš nesveikai įsikal- 
tos minties, per didelio jautrumo, autosugestijos. Čia įtakos turi 
neurasienija, isterija. Neurastenikai ir isterikai lengvai pasiduoda 
sugestijai ir autosugestijai. 

Be to, šios rūšies ligos gydomos tam tikrose sąlygose; 
tam tikro laipsnio sugestija turi būti taikoma metodiškai. 
Tam reikalingas prityręs gydytojas. 

Sugestijos grąžinta sveikata retai tėra visiška ir patvari. 
Kad šios rūšies liga nesikartotų, svarbu pašalinti priežastis, 
kurios žmogų veda į šią ligą. 


1 Pav. A. Harnack, Das Wesen des Christentums, 19. 
2 Mat. 8, 5 są; 9, 22 są; 13, 58; Mork. 2, 1 są.; 9, 23; Luk. 18, 42, 
3 Mat. 13, 58. 


Dar rečiau sugestija tepagydo greitai. Kažin kas yra pa- 
sakęs, kad lengviau sveiką žmogų hipnotizuojant padaryti isteriką, 
negu isteriką sveiką. 

Sugestija jokiu būdu nepagydys tų, kurie yra toli nuo su- 
gestijuojančio. 

Sugestija priklauso kiekvieno subjekto dispozicijų tvir- 
tumo. 

Pažvelkime dabar į Kristaus gydymus. 

a) Jis gydo įvairius ligonius. Vieni jų patys atvyksta pas 
Kristų, kiti atvedami bei atnešami. Negalima sakyti, kad tie įvai- 
rūs ligoniai visi sirgę nervų ligomis!. 

b) Visus ligonius Kristus gydo paprastu būdu — daž- 
niausiai valios aktuž. Be to, jis gydo staiga? visiškai ir 
patvariai. Kristus gydo ir toli esančius, vadinasi, tokius, ku- 
rių sugestija nesiekia*. Kristaus nuostabų gydymą patvirtina ir ta 
aplinkybė, kad po tokių išgydymų stiprėja Jo mokinių tikė- 
jimas, didėja minių entuzijazmas“, priešų neapykanta“. 


d. Kristaus stebuklų negalima aiškinti religine !i- 
gonių autosugestija, būtent, jų įsitikinimu, kad tikėjimas 
Kristumi žmogų padarąs sveiką. 

Tiesa, Kristus, prieš darydamas stebuklą, kartais reikalauda- 
vo tikėjimo“, kartais Jo paties padarytą stebuklą priskirdavo žmo- 
gaus tikėjimuiš: sakė, kad dėl netikėjimo negalėjęs padaryti ste- 
buklo?. Tačiau iš antros pusės yra didelis skirtumas tarp Kristaus 
stebuklų ir tų nuostabių dalykų, kuriuos kartais padaro tikėjimas, 
Kalbant apie Kristaus stebuklingus pagydymus, reikia pasakyti: 

a) Kristus nevisuomet reikalaudavo tikėjimo!“, vadinasi, 
Ža nėra stebuklų priežastis (kai kada jis tėra tik s4- 
lyga). 

b) Reikalaujamas tikėjimas nėra paprastas pasitikėjimas, 
bet tikėjimas Jo mesijanine pasiuntinybe! Kristus 
nedarė stebuklų dėl stebuklų, bet dėl aukštesnio tikslo. Kur ste- 
buklas savo tikslo nesiekė, ten jo reikalas ir atpuolė. Kristaus rei- 
kalaujamas tikėjimas turi religinį dorinį tikslą. 

: c) „Tas tikėjimas kartais būdavo reikalaujamas tiktai išgy- 
Žiius. 


1 Žiūr. Mat. 12, 10; Luk. 13, 11; 14, 2; 17, 12; 22, 51; Jon. 9. 
2.Mat. 8, 13; 9,6; 12, 13; 15, 28. 

3 Mork. 8, 22 są; Luk. 17, 11 są. 

* Mat. 8, 5 są; Jon. 4, 46, 

5 Jon. 6, 2; 7, 31. 

S Jon. 11,47; Apd. 2, 22. 

7 Mat. 9, 28. 

8 Mat. 9, 22: Mork. 5, 34; 10, 52; Luk. 8, 48; 18, 42. 

2 Mat. 13, 58; 17, 20; Mork. 6, 5. 

10 Mat. 8, 5 są.; Mork. 1, 29 są.; 3, 1 są.; Jon 5, 2 ė6 

1 Mat. 15, 24 są.; Mork. 10, 48 są; Luk. 18, 38 są; Jon. 11, 24 są. 
2 Jon. 9, 35. 


d) Dažnai tikėjimo reikalauta ne iš gydomųjų, kurie kartais 
ir toli nuo Kristaus būdavo, bet iš jų artimųjų, kurie prašo 
pagydyti ligonį!. 

e) Kartais Kristus reikalaudavo tikėjimo ten, kur tikėjimas 
nieko negalėjo padėti, pav., Jairo dukters ir Lozoriaus pri- 
kėlimas?, arba šv. Petro vaikščiojimas vandens paviršiumiš, 

i) O kartais Jis pagydo žmogų, kuris neturi jokio ti- 
kėjimo*. 

Čia iškeliama sunkenybė: kodėl Kristus nazaretiečiams ne- 
padaręs stebukly?5 Atsakant į tai, a) reikia pabrėžti, kas jau buvo 
sakyta, kad Kristus nedarė stebuklų dėl stebuklų. Stebuklų tiks- 
las buvo, kad žmonės tikėtų Jo mesijanine pasiuntinybe ir priimtų 
Jo skelbiamą mokslą. O nazaretiečiai ir daug stebuklų matydami“, 
netikėjo. Taigi daugiau jų daryti nebebuvo nė prasmės, vadinasi, 
negalėjo padaryti stebuklų tik todėl, kad jie būtų buvę už 
Kristaus mesijaninio pašaukimo ribų. 

25 b) Piktosios dvasios gundomas, Kristus taip pat nedarė ste- 
uklų?. | 

Tiek apie Kristaus stebuklingus pagydymus“. 

3 dalis. Teologinis Kristaus stebuklų tikrumas. 

Teologinis tikrumas pasako, kad šio ar ano nuostabaus da- 
lyko fizinė ar moralinė priežastis yra Dievas. Sprendžiant 
tai, dažnai reikia žiūrėti ne vien dalyko prigimties (kas įprastai 
daroma, kalbant apie absoliučius stebuklus), bet dažnai dar 
ir dalyko aplinkybių (kai turimas reikalas su reliatyviais 
stebuklais; dėl absoliučių stebuklų teologinio tikrumo abejojimų 
negali būti: jų fizine priežastimi yra pats Dievas). Tos aplinkybės 
nusakomos šiais žodžiais: kas, ką, kur, kuo, kodėl, kuriuo būdu, 
kada. Jei šios aplinkybės teigiamos, tai nuostabaus įvykio prie- 
žastis bus jei jau ne pats Dievas, tai bent gera dvasia. To mums, 


V Mat. 8. 5 są.; 15, 28; Mork. 9, 23; Jon. 4, 49; 11, 24. 

2 Mork. 5, 36; Jon. 11, 25 są. 

3 Mat. 14, 31, 

4 Luk. 22, 51. pa 

5 Mork. 6, 15; Mat. 13, 58, 

5 Mat. 13, 54; Mork. 6, 2. 

7 Šia proga galima pažiūrėti amerikonų sektą CAristian Science, kitur 
žinomą edijizmo vardu. Ją sukūrė Mary Baker G. Eddy (1820—1906). Ji para- 
šė (sakosi Dievo įkvėpta) knygą: „Science and Health with Key to the Scripture“. 
Ji skelbė savos rūšies panpsichizmą spiritualistinį monizmą): realus daiktas tėra 
Dievas —Dvasia; visa kita irgi dvasia ar idėjos; žmogus — amžinas ir nemirštamas 
Dievo atspindys. Gimimas, mirtis liga, nuodėmė ir t.t. -—- tik sapnas, svajojimo, 
sugestijos padarinys. Gydant ligonį reikią jam įkalbėti jo ligą esant svajonę, duoti 
jam žinoti, kad jis sveikas, reikią įsamoninti dvasiškumą (Christian Science). 
Kristus kaip tik šitaip ir gydęs. — Suprantama, kad čia kalbama apie religinę 
sugestiją. 

8 O apie Kristaus stebuklingus gydymus verta pažiūrėti B. Goebel, Ka- 
tholische Apologetik, 187; jis čia pastebi: „Allerdings sind auch gerade die 
Heilwunder Jesu nicht isoliert zu betrachten, sondern in Rahmen seiner gesamten 
Wundertatigkeit und aut dem Hintergrund seiner wunderbaren Persėnlichkeit“. 


kalbant apie stebuklų apologetinę vertę, ir pakanka. Neigiamos 
aplinkybės nuostabų įvykį, neturintį tizinėje gamtoje priežasties, 
verčia priskirti negerai dvasiai. Jos veikimas gamtoje nevadina- 
mas stebuklu. 


Kalbant apie Kristaus stebuklų teologinį tikrumą, 
reikia pasakyti: 

a. Kristaus stebukluose matyti absoliučių stebuklų, va- 
dinasi, tokių, kurių fizinė priežastis tegali būti tik Dievas. Prie 
tokių stebuklų pirmiausia reikia priskirti numirusiųjų prikėlimai, 
paskui staigus, be jokių priemonių, vandens pavertimas vynu. Si- 
tos rūšies stebukluose tuo pačiu aiškus teologiškas jų tikrumas. 
Jų prigimtis tokia, kuriai atsirasti reikia paties Dievo, Jo vei- 
kimo (iizinio), Dievo kuriamosios ar į ją panašios galios. 

Be to, čia kuriamoji Dievo galia matyti ne vien iš stebuk- 
ly prigimties, bet ir iš jų darymo būdo. Jei viena ir ta 
pati galia subjekto nevaržoma gamina įvairius padarinius, net 
ir tokiuose subjektuose, kurie iš savęs neturi tam palinkimo, veikia 
ir daro greitai, be jokių priemonių, — tai tokia galia praneša 
kiekvieną sukurtą galią, kuri, kaip žinoma, esti ribota, var- 
žoma subjekto, subjekto padarinių, priemonių, laiko ir k. 

Tokią neribotą galią parodė Kristus savo darbais, kuriuos 
mes galime vadinti tikrais stebuklais. Įrodžius jų istorinį tikru- 
mą, konsekventiškai tenka pripažinti ir jų teologinį tikrumą. 


b. Kitų Kristaus stebuklų prigimtis tokia, kuri šiandien 
nežinia, ar priklauso absoliučiam stebuklui, ar ne. Taigi lieka pri- 
leisti, kad tai gali būti ir reliatyv ūs stebuklai. Konsekventiškai, 
čia kyla reikalas paisyti ir nuostabaus įvykio aplinkybių. Iš jų 
pasirodys, ar tie nuostabūs faktai yra piktosios dvasios darbas, ar ne. 

Tačiau Kristaus nuostabūs darbai piktosios dvasios pagalba, 
neišaiškinami, . 


a) Tai būtų nesutaikoma su Kristaus šventumu; juk Jo 
kasdieninė duona — vykdyti Tėvo valią; tai būtų nesutaikoma 
taip pat ir su Jo išmintimi. 

b) Kitos stebuklų aplinkybės. Kristaus stebuklai daugiausia 
gailestingumo ir meilės darbai. Jo stebukluose nematyti 
tuštumo, pasididžiavimo: Kristus nedaro stebuklo gundytojui!, 
priešams?, Eroduiš. Kristaus stebuklų tikslas — paremti savo 
doktriną“, kuri piktosios dvasios karalystei, aišku, netarnauja. Ste- 
buklų padariniai — Dievo karalystės plitimas, kuri piktajai 
dvasiai nėra maloniš. Kristus stebuklus daro Tėvo vardu“. 


1 Mat. 4, 3 są. 

2 Mat. 12, 38 są. 

3 Luk. 23, 8 są. 

4 Jon. 10, 25 są; 15, 21 są. 

5 Mat. 12, 25 są.; Luk. 11, 15 są.; Jon. 12, 91; 1 Jon. 3, 8. 
5 Jon. 5, 17 są.; 5, 36; 10, 32. 37. 


Var 


c) Pats Kristus savo darbus priskiria Dievuil. Remiantis 
vien žmogišku Kristaus autoritetu, tas priskyrimas yra reikšmingas. 

d) Piktosios dvasios veikimas Kristaus nuostabiuose darbuo- 
se būtų nesutaikomas su Dievo teisumu (cum veracitate) ir 
išmintimi. Kristus skelbia naują religiją. Tam turimą savo 
teisę Jis motyvuoja savo dieviška pasiuntinybe?, o šios tikrumą 
remia stebuklais?. Jei Dievas būtų leidęs piktajai dvasiai daryti 
tariamus stebuklus taip, kad jie ir gerai žiūrinčiam atrodytų einą 
iš Dievo, tai žmonių suklydimo kaltininkas iš dalies būtų ir pats 
Dievas. 

Antroje ir trečioje šios tezės dalyje prikišamas priekaištas: 
Kristaus amžininkai maža išmanę gamtos dėsnių ir jėgų. Todėl 
nuostabius dalykus galėję palaikyti ir stebuklingais. ] tai reikia 
pasakyti: 

a. Nesigilinant, kiek Kristaus amžininkai išmanė gamtos 
dėsnių ir jėgų, mums aišku, kad ir šiandien, kada gamtos 
mokslai yra toli pažengę, Kristaus nuostabių darbų negalima 
išaiškinti naturaliai. Įrodinėdami Kristaus stebuklų filosofinį ir 
teologinį tikrumą, mes nesirėmėme Kristaus amžininkų iš- 
manymu gamtos dėsnių ir jėgų, bet rėmėmės šių dienų mokslo 
daviniais. Minėjome, kad gal ir galima paabejoti vienu kitu 
Kristaus nuostabiu darbu, ar jis prašoksta fizinės gamtos jėgas; 
tačiau, turint galvoje tų nuostabių darbų sumą, klausimas pasi- 
daro visai aiškus*. 


b. Į Kristaus stebuklus mes pažvelgėme 20 amžiaus akimis 
ir juose įžiūrėjome stebuklus. O įžiūrėti mums leido ta aplinkybė, 
kad Kristaus amžininkai, — šiuo atveju apaštalai, evangelistai, — 
nors ir mažiau už mus išmanė gamtos dėsnių ir jėgų, tačiau vis 
dėlto teisingai atpasakojo matytus ir girdėtus faktus. Turėdami 
tai, mes šiandien galime analizuoti tų faktų prigimtį. Tie evan- 
gelistų atpasakojimai yra suprantami ir aiškūs. 

a) Vieni jų yra tokie smulkmeningi, kad mes lengvai gali- 
me šiandien analizuoti tų faktų prigimtį. 

b) Kiti, kad ir ne su tokiom smulkmenom atpasakoti, vis 
dėlto yra tiek aiškūs, kad esminiai dalykai yra visai gerai priei- 
nami. 

c) Kai kurie įvykiai jau tada praleisti su tardymais, tyrimais, 
apklausinėjimaisė. 

Taigi, turint Evangelijose aprašomų faktų istorinį tikrumą, ir 
po 20 amžių galima tyrinėti jų tilosotinis tikrumas. 

1 Jon: 5, 35 są.; 9, 3; 10, 17 są; 11, 41 aą.; 14, 10; Luk. 10, 19; 17, 18. 

2 Mat. 12, 28; Jon. 5, 36; 10, 25. 37. 

3 Mat. 11, 3 są.; Jon. 15, 21 są. 

4 Plg. Lercher L, Institutiones theologiae dogmaticae, I 192. 

5 Plg. Jon. 9, 1—41; 11, 1—46. 

S Jon. 9, 13—41. 


2 E 


4 dalis. Reliatyvusis Kristaus stebuklų tikrumas. 

Kaip matėme bendrojoje fundamentalinės teologijos dalyje, 
šiuo atveju galima svarstyti du dalykai: 

1. Ar stebuklas iš viso gali eiti ženklu apreiškimui pa- 
liudyti (vis demonstrativa miraculi). Šito klausimo čia nebeliečia- 
me, nes jis jau anksčiau svarstytas!. 

2. Kai kada galima pažinti, kad šio ar šių in concreto 
stebuklų tikslas yra apreiškimui paliudyti. Čia apie tai ir kal- 
bėsime, būtent, kad Kristus darė stebuklus savo pasiuntiny- 
bei, o tuo pačiu ir savo apreiškimo dieviškumui įrodyti. 


a. Kristus nurodo į savo stebuklus kaip į savo dieviš- 
kos pasiuntinybės liudytojus. Jis tai daro, kartais aps- 
kritai išsitardamas apie savo stebuklus, kartais kalbėdamas apie 
paskirus stebuklus. 

a) Kai kada Kristus apskritai nurodo savo stebuklus kaip 
savo mesijaninės pasiuntinybės liudytojus. Šv. Jono Krikštytojo 
mokiniams Jis liepia pranešti, ką jie matę, būtent kad akli regi, 
raiši vaikščioja, kurti girdi*. O kitoje vietoje Kristus šitaip sako: 
„Darbai, kuriuos aš darau, liudija, kad Tėvas mane siuntė“š. Ne- 
tikėlius žydus Jis perspėja tikėti bent dėl nuostabių savo darbų“. 
Grasydamas jiems, Jis sako, kad jie nebūsią pateisinti tik dėl to, 
kad netikėjo matydami tokius stebuklus, kurių niekas nepadaro“. 

b) Kai kada Kristus nurodo į paskirus savo stekuklus kaip 
savo pasiuntinybės liudytojus. Įrodydamas savo teisę ir galią at- 
leisti nuodėmes, Jis išgydo paralitiką“. Lozorių Jis prikelia iš nu- 
mirusių, kad Jį apstojusi minia tikėtų, kad jis Tėvo siųstas“. 


6. Taip pat Kristaus stekuklus suprato ir apaštalai. Jie lai- 
ko stebuklu, kad Kristaus klauso ir vėjai ir jūraš. Jie tiki Kris- 
tų dėl padarytų stebuklų?, kurių Kristus daug padaro jų akivaiz- 
doje, bet kurių nevisi Evangelijose surašyti!?. Sv. Petras pirmajame 
savo pamoksle primena Kristų, kurį Dievas paliudijęs stebuklais 
ir ženklais!!, 

c. Panašiai stebuklus supranta ir žydų liaudis bei kiti. 

Žmonės įtikėjo Kristų dėl to, kad matė Jo stebuklus!?. Žydų 
vyresnysis Nikodemas atvirai Kristui prisipažįsta, kad Jo dieviš- 
kąją pasiuntinybę pripažįstąs dėl daromųjų Jo stebuklų: „Nes 
niekas negalėtų daryti tų stebuklų, kuriuos tu darai, jei Dievas 
nebūtų su juo“!3. Ir karaliaus valdininkas įtiki, kada tikrai įsitiki- 


1 Žiūr. Pr. Venckus, Fundamentalinės teologijos paskaitos, I 161—162.. 


2 Mat. 11, 3 są. S Mork 4, 41. 

š Jon. 5, 36; 10, 25 są. 3 Jon. 2, 11. 

* Jon. 14, 11 są. 10 Jon. 20, 30 są. 
5 Jon. 15, 21 są. 1 Apd. 2, 22. 

5 Mat. 9, 6 są. 12 Jon. 2, 23. 


" Jon. 11, 41 są. 1š Jon. 3, 2. 


= VB = 


na padarytu jam Kristaus stebuklu. Minios, tikėdamos Jo pa- 
:siuntinybe, šaukė, kad niekas nebegalėsiąs padaryti didesnių da- 
lykų?. Ypač daug kas Kristų įtikėjo dėl Lozoriaus prikėlimos, 

Šioje dalyje prikišamus priekaištus žiūr. fundamentalinės 
teologijos paskaitų 1 dal. 163—169 pusl. 


IV. Skirsnis. Kristaus iš numirusių 
atsikėlimas. 


(Tezė). Kristus savo dieviškąją pasiuntiny- 
bę ir savo mokslo dieviškumą įrodo iš nu- 
mirusių atsikeldamas*. 


Paaiškinimai. 1. Čia nurodomas dar vienas argumentas 
Kristaus dieviškajai pasiuntinybei įrodyti. Šis argumentas svarbus 
ir tvirtas, nes jis pagrindinis mūsų tikėjimo argumentas“. Juo 
stipriai remiasi ir apaštalai, skelbdami Evangeliją“. Ir pats Kristus 
mini jį, pabrėždamas kaip svarbų dalyką. Net katalikybės prie- 
šai pripažįsta, kad Kristaus atsikėlimas krikščionių religijoje yra 
viena svarbiausių vietų“. 

2. Terminų paaiškinimas. Atsikėlimas galima su- 
prasti trejopai: 

a. Moralinis atsikėlimas — blogai gyvenus imti gerai, 
dorybingai gyventi. 

b. Doktrininis atsikėlimas — doktrinos iš naujo atgimi- 
mas Žimonėse. 

c. Fizinis atsikėlimas, apie kurį čia ir kalbame. Fizinis 
„atsikėlimas yra kūno reanimacija ta pačia siela. Tokio atsikėli- 
mo sąvoka žydams buvo žinoma“. 


Tezės neigėjai. Kadangi Kristaus atsikėlimas yra di- 
-džiausias Kristaus gyvenime stebuklas, viso Kristaus darbo apvai- 
nikavimas, todėl ir suprantama, kodėl krikščionybės priešai tą 
tiesą taip smarkiai puola, neigdami paties fakto istoriškumą. 

Keliai į šį jų tikslą jiems tegali būti dū: arba Kristus nemirė 
(tariamosios mirties hipotezė), arba miręs neatsikėlė. Šiuo antruoju 


1 Jon. 4, 46 są. 

2 Jon, 7, 31. 

š Jon. 12, 9 są. 

4 De fide div cath. defin. guoad factum; de fide div. cath. guoad religua. 

5 1 Kor. 15, 14 są. 

6 Apd. 2, 22-24: 3, 15; 4, 33. 

7 Mat. 12, 38—40; 16, 1—4; Jon. 2, 19, 

8 Šv. Pauliaus posakį 1 Kor. 15, 14 Straus savo veikale Die Halben und 
die Ganzen, Berlin 1865, 125 nusako šitokiais žodžiais: „Den Mittelpunkt des 
D leuakias, das eigentliche Herz des Christentums, bildet die Auferstehung 
„Jėsii“. 

9 Job. 19, 25—26; Jon. 11, 24 są. 


07 


atveju tikėjimą atsikėlimu, pasak jų, reikią aiškinti arba apgaule, 
arba mitais, arba vizijomis ar k. Tuo būdu sudaryta įvairių hipo- 
tezių aiškinti Kristaus iš numirusių atsikėlimui. 


1. Apgaulės hipotezė. Ją sugalvojo žydai jau pirmais 
krikščionybės amžiais. Jie tvirtino, kad Kristaus kūnas iš kapo 
buvęs pavogtas. Vieni jų skelbė, kad pavogę patys apaštalai. 
Kristaus atsikėlimas ir Jo pasirodymai taip pat esą apaštalų su- 
galvoti. Tą apgaulės hipotezę kiti, vėlesnieji kritikai, moditikavo 
tuo, kad tą vagystę jie suvertė ne Kristaus mokiniams, bet žy- 
dams. Pasak kai kurių, tai atlikęs Juozapas Arimatietis, perkel- 
damas Kristaus kūną į kitą kapą. 


2. Tariamosios mirties hipotezė. Pagal šią Kristus tuo 
kart nemiręs, o toks tik iš nusilpimo atrodęs. Kvepalai, karsto 
vėsumas, žemės drebėjimas jį atgaivinę. Jis išėjęs iš kapo, pasi- 
rodęs mokiniams, ir taip pasklidęs jo atsikėlimo gandas. 

3. Alegorijų hipotezė Kristaus atsikėlimą ima negriežtąja 
žodžio prasme. Čia reikią suprasti pagal vienus žmogaus moralinį 
atsikėlimą, pagal kitus doktrininį, o pagal trečius — Kristaus at- 
sikėlimą tikinčiųjų širdyse. Tos hipotezės laikėsi, svarbiausia, tie, 
kurie neigė Kristaus asmens istoriškumą. 

4. Mitų hipotezė. Ji vadinama dar sinkretizmo hipoteze. 
Jos šalininkai dar skirstosi į dvi kryptis: 


a. Vieni jų laikosi lyginamosios religijų istorijos krypties. 
Kristus miręs, buvęs palaidotas, bet neatsikėlęs ir nepasirodęs. 
Atsikėlimas esąs grynas mitas, skolintas iš rytų religijų: ar iš ba- 
biloniečių (dievas Tammuz), ar iš linikiečių (Adonis), ar iš aigip- 
tiečių (Osiris), ar iš graikų (Dionyzas), ar iš kitų, kur irgi kalbama 
apie dievų mirtį ir atsikėlimą. 

Šios hipotezės šalininkai šiandien nebemano, kad atsikėlimo 
idėją apaštalai būtų betarpiškai pasiskolinę iš kitų religijų; jie 
čia nurodo pirmuosius krikščionis, perėjusius iš pagonių. Sie, 
nenorėdami atsilikti nuo pagonių, turinčių mirštančio ir atsikelian- 
čio dievo sąvoką, iš palengvo įsikalę sau į galvą, kad ir Kristus 
taip pat atsikėlęs. 

b. Kiti Kristaus atsikėlimą veda iš S. Įstatymo, kur taip pat 
kalbama apie atsikėlimą!. 

5. Vizijų ir haliucinacijų hipotezė. Ją iškėlė jau Cel- 
sus?, Ši hipotezė evoliucijonavo dviem keliais: 


a. Vieni tuos apaštalų regėjimus laikė objektyvius; objekty- 
vius ne ta prasme, kad apaštalai ką nors realaus regėjo, bet kad 

1 Ps. 15,9—11; plg. Apd. 2, 31; 13, 35. 

2 Origenes, C. Celsum 2, 55; 3, 22. 


7+ 


/t 


a 


Kristus, būdamas danguje išaukštintas ir norėdamas tai pranešti 
apaštalams, jų sielose sukėlęs regėjimų. 

Priimant tokį aiškinimą, žinoma, susiduriama su nauju stebuk- 
lu, bet kartu ir su neaiškumu, kaip Dievas galėjo leisti suklaidinti 
apaštalus tuo nebūtu atsikėlimu, o per juos ir kitus žmones? 

6. Kiti (daugumas) tas vizijas bei haliucinacijas supranta 
subjektyvias. Jie priima Kristaus atsikėlimo sąvokos apašta- 
luose evoliuciją. Esą, visi apaštalai tuojau po Kristaus mir- 
ties bėgę į Galilėją, kur nusivylę, nusiminę grįžę prie savo vers- 
lo. Bet Kristaus kančios įvykių sukrėsti jų nervai ir vaizduotė 
asocijacijos keliu sukūrę jiems Kristaus vaizdą, nes Galilėjoje 
kiekviena vieta jiems priminusi Kristų, jo kalbas, pažadėjimus ir k. 
Taigi juose ir kilęs įsitikinimas, kad Kristus ir dabar turįs gyventi. 
Petras, kuris visa stipriau pergyvenęs, pirmas pamatęs Kristų. Tas 
vaizdas buvęs toks stiprus, kad Petras manė tikrai matąs Kristų. 
Tai jį veikę taip stipriai, kad jis negalėjęs to neskelbti kitiems. 
Esą, ši Kristaus atsikėlimo minties evoliucijos stadija (Kristaus 
pasirodymai) pastebima ir istoriniuose raštų šaltiniuose. Taip 
Paulius (L Kor. 15, 3—8) mini Kristaus pasirodymą, ir tai 
Galilėjoje. Vėliau jau atsiranda pasakojimų apie gyvą Kris- 
tų, tuščią kapą. Todėl Morkus (16, 1—8) jau pasakojąs ne tik 
apie pasirodžiusį Kristų, bet ir apie trečiąją dieną atsikėlusį, 
apie tuščią kapą, kurį matė moterys. Kad Kristaus fizinis atsikė- 
limas atrodytų labiau įtikimas, Matas kalbąs apie sargybą prie 
kapo, apie apaštalų abejojimą. Pagaliau Luko ir Jono 
evangelijos jau kalbančios apie Kristaus pasirodymą Jeruzalė- 
je, net prie kapo!. Pagal šios hipotezės šalininkus pasakojimai 
apie pasirodymus Jeruzalėje ir apylinkėse esą sugalvoti; priedas 
„trečiąją dieną“ esąs paimtas iš S. Įstatymo, o pasakojimas apie 
tuščią kapą esąs graži legenda. Kad Kristaus pasirodymai subjek- 
tyvūs, esą, matyti ir iš pasirodymo Pauliui kelionėje į Damaską. 
Pats Paulius jį laikąs vienos rūšies su Kristaus pasirodymais 
kitiems apaštalams. 

Ši hipotezė turi šalininkų daugiau už kitas. Šmulkesniais 
dalykais jie skiriasi vieni nuo kitų, ypač klausimu, iš ko ta evoliu- 
cija prasidėjo. Vieni čia mano, kad iš tikėjimo Mesiju; kiti — iš 
tikėjimo Kristaus nemirštamumu; dar kiti — iš orijentalinės mito- 
logijos ir k. 

6) Modernistų ir daugelio protestantų liberalų aiš- 
kinimas. Jis eina kartu su jų savotiška pažiūra į religiją, į jos Ii- 
losofiją ir psichologiją. Kristaus atsikėlimas turįs būti tik vidaus 
pergyvenimo vyksmas ir negalys priklausyti istorijai. Todėl, kal- 
bant apie Kristaus atsikėlimą, reikią skirti istorinį ir tikėjiminį 
Kristų. Istorinis Kristus miręs, buvęs palaidotas ir neatsikėlęs. O 


1 Plg. G. van Noort, De vera religioneš, 159. 


A) 


tikėjiminis Kristus esąs kitoks. Jis įsivaizduotas nemirštamas, vė- 
liau išrutuliotas į mirštamą, mirusį, bet atsikėlusį!. 

Įrodymas. Tezėje kalbėsime svarbiausia apie istorinį Kris- 
taus atsikėlimo tikrumą ir kiek apie reliatyvųjį tikrumą; dėl filosofi- 
nio ar teologinio atsikėlimo tikrumo čia negali būti jokių abejojimų. 

Įrodinėdami atsikėlimo istoriškumą, maža težiūrėsime apgau- 
lės ir tariamosios mirties hipotezių, nes jos vargu beturi atstovų 
mokslininkų tarpe. Todėl mums teks daug dėmesio atkreipti į vi- 
zijų ir haliucinacijų hipotezę. 

Reikėtų paliesti ir tuos, kurie nesiima istoriškai įrodyti Kris- 
taus atsikėlimo, bet palieka jį tikėjimui. Tačiau tai daugiau reli- 
gijų filosofijos ir psichologijos uždavinys. 

Įrodydami Kristaus atsikėlimą istoriškai, mes tą istorinę tie- 
są priimame ir tikėjimo keliu. 

Kalbant apie Kristaus atsikėlimą kaip apie faktą, teks pavar- 
toti du argumentai: 


1. Pirmykštis Bažnyčios visuotinis ir tvirtas įsitikinimas Kris- 
taus atsikėlimu. 

2. Evangelijų liudijimai. Pakaktų tiek vieno, tiek ir antro 
argumento to fakto istoriškumui įrodyti. 


1 Argumentas. Pirmykštės Bažnyčios įsitikini- 
mas Kristaus atsikėlimu. Čia pabrėšime dvi tiesas. Pirma. 
Jau apaštalai ir pirmieji krikščionys buvo tvirtai įsi- 
tikinę, kad Kristus tikrai iš numirusių atsikėlė (pirmoji premisa). 

Antra. To visuotinio ir stipraus įsitikinimo vienintelė pa- 
kankama priežastis tegali būti pats to fakto tikrumas (antroji 
premisa). 

Išvada: Kristus tikrai atsikėlė. 

1. Pradedame pirmąja tiesa — tvirtu, gyvu, visuotiniu pir- 
mykštės Bažnyčios įsitikinimu, 1) kad Kristus mirė, buvo palai- 
dotas, trečiąją dieną atsikėlė, pasirodė daugeliui ir t. t., 2) 
kad tas įsitikinimas Kristaus atsikėlimu apėmė realų, fizinį, 
atsikėlimą ir 3) kad tą fizinį atsikėlimą remia realūs atsikė- 
lusio Kristaus pasirodymai. 

1) Visuotinis, tvirtas ir gyvas pirmykštės Bažnyčios 
įsitikinimas Kristaus atsikėlimu. Pačioje krikščionybės pra- 
džioje, jau apaštalų ir Kristaus mokinių laikais, buvo tikima, 
kad Kristus trečiąją dieną kėlėsi iš numirusių. Tai centrinis apaš- 
talų kalbų ir krikščionių tikėjimo dalykas. Tą faktą liudija daug 
istorinių šaltinių, ką pripažįsta net toks A. Harnack. 


a. Šv. Paulius liudija pirmykštės Bažnyčios įsitikinimą 
Kristaus atsikėlimu. 


1 Žiūr. Dz. 2036, 2037, 2084. 
2 Das Wesen des Christentums, 97. 


— 100 — 


a) Tam reikalui svarbiausia jo 1 Kor. 15 14 są. Tas laiškas 
rašytas praslinkus 20 — 25 m. po Kristaus mirties. "Rašyti šv. 
Pauliui motyvas buvo tas, kad kai kurie korintiečiai neigė kūnų 
iš numirusių atsikėlimą!. Šv. Paulius, įrodydamas jiems kūnų 
atsikėlimą, remiasi Kristaus atsikėlimo faktu, kaip krikš- 
čionims žinomu dalyku (kitaip būtų nieko nevertas pats įrody- 
mas). Tą faktą jis išreiškia, matyti, pirmykščio simbolio žodžiais, 
sakydamas, 

a. kad Kristus numirė už musų nuodėmes, 

B. kad buvo palaidotas, 

x. kad trečiąją dieną atsikėlė, 

6. kad pasirodė daugeliui? 

Taigi, šv. Pauliaus liudijimu, toks buvo pirmųjų krikščionių įsiti- 
kinimas, kada jis rašė tą laišką. 

Dar daugiau. Kaip iš laiško matyti, tas įsitikinimas siekia 
net paties šv. Pauliaus atsivertimo meto, nes 3—5 eil. jis 
rašo: „Padaviau jums tai, ką buvau gavęs, būtent, kad Kris- 
tus mirė už mūsų nuodėmes..., kad trečiąją dieną atsikėlė...“ Taigi 
čia forma, panaši į simbolio formą, išreiškia krikščionių įsitikinimą 
Kristaus atsikėlimu jau net šv. Pauliaus atsivertimo metu. 

Be to, kaip sakyta, kai kurie korintiečiai neigė žmonių kū- 
ny atsikėlimą. Tai matyti iš paties laiškos. Šv. Paulius žmonių 
kūnų atsikėlimą įrodinėja Kristaus atsikėlimu. Išvada: Kristaus 
atsikėlimo tiesą jis suponuoja kaip jau dabar tvirtai tikimą. 
Taigi įsitikinimas Kristaus atsikėlimu buvo stiprus, visuoti- 
nis jau šv. Pauliaus atsivertimo metu, vadinasi, netrukus po 
Kristaus mirties. 

b) Tą krikščionių įsitikinimą šv. Paulius išreiškia ir kitose 
savo laiškų vietose. 

Jis ragina pagerbti savo kūnus, nes „Dievas prikėlė ne tik 
Viešpatį (Kristų), bet jis prikels ir mus savo galia“*. 

O į naują gyvenimą jis ragina Kristaus atsikėlimus. 

Mus išgelbėjęs iš būsimos Dievo rūstybės Jėzus, kurį Die- 
vas prikėlė iš numirusiųs. Ė 

Timotiejų darbuotis jis ragina taip pat Kristaus atsikėlimu?“. 

c) Šv. Paulius nurodo tos tikimos tiesos didelį 
vaidmenį krikščionių ir savo paties gyvenime. 

Pasak jo, įsitikinimas Kristaus atsikėlimu esąs krikščionių 
religijos pamatas: „Jei Kristus neatsikėlė, tuščias yra mūsų 
tikėjimas“3. Jis laiko tai savo pamokslų kertiniu akmeniu?. Šia 
tiesa niekam nevalia abejoti!“ Ji yra argumentas kitai 


1 1 Kor. 15, 12. 7 2 Tim. 2, 8. Dar plg. Rom. 1, 4; 
3 1 Kor. 15, 3 są. 2, 24: 8, 11; 1 Tes. 4,14; Efez. 
8 1 Kor, 15, 12. 1,20: Pi. 3, 10; Kol. 2,12; 
4 1 Kor. 6, 14. 8 1 Kor. 15, 17. 

5 Rom. 6, 4 są. 9 1 Kor. 15, 14. 

8:1 Tes. 1, 9 *ą. 10 1 Kor. 15, 12 — 19, 


— 101. — 


svarbiai tiesai, kinų atsikėlimui, įrodyti. Ji laikoma viena svar- 
biausių tikėjimo tiesų?. 

b. Pirmykštės Bažnyčios įsitikinimą Kristaus atsikėlimu liu- 
dija ir A aštalų Darbai. Šis veikalas rašytas apie 61—63 m. 

a) Čia minimas šv. Paulius, kuris savo kalbose ypač pa- 
brėžia atsikėlimo tiesą. Jis sako, kad tebėsą daugelis tų, kuriems 
atsikėlęs Kristus pasirodęs3. Drąsiai jis kalba apie Kristaus atsi- 
kėlimą areopage*. 

b) Šv. Petras savo pamoksluose irgi panašiai atsiliepia 
apie Kristaus atsikėlimą. Sekminių pamoksle jis atvirai pasako 
žydams, kad jų nukryžiuotąjį Kristų Dievas prikėlęs, ir jie visi 
esą to fakto liudytojai? Tą patį jis kartoja, kalbėdamas miniai 
šventovės prieangyje“, teismo nariams'; labai iškalbingai jis šią 
tiesą dėsto ir stabmeldžio Kornelijaus namuose“. 


c. Šią tiesą patvirtina ir šv. Jonas, Kristaus kančios žiū- 
rovas, kuris į Kristaus lūpas įdeda žodžius: „Nebijok... aš buvau 
numiręs, ir štai esu gyvas per amžių amžius“?. 


d. Šv. Petro liudijimai pagal jo paties laiškus. Šv. 
Petras garbina Dievą, kad Jis Kristaus atsikėlimu mus atgimdė 
naujam gyvenimui', 

e. Ją paliudija ir kiti pirmieji krikščionys: iš I amžiaus, pav., 
Klemensas Romietis, rodydamas, kaip Dievas Kristaus atsi- 
kėlimu nuolat mums primena mūsų atsikėlimą“: iš antrojo am- 
žiaus pradžios Ignacas Antijochietis primena nepamiršti ir 
būti visai tikriems dėl to, kad Kristus gimė, kentėjo ir atsikėlė??. 

f. Iš nekrikščionių pirmykštės Bažnyčios įsitikinimą Kristaus 
atsikėlimu gali paliudyti ir Celsu s?8. 

Taigi matome, kad pirmykštė Bažnyčia buvo giliai įsiti- 
kinusi, kad Kristus mirė, buvo palaidotas, atsikėlė, pasirodė 
daugeliui. 

Kad minėtų liudytojų žodžiai „mirė“, „palaidotas“ buvo jų pa- 
čių suprasti fiziniai, tuo nieks neabejoja. Tik klausimas: kaip 
buvo suprantamas atsikėlimas ir pasirodymas. Yra tokių, kurie šia- 
me atsikėlime nori įžiūrėti tik krikščionių tikėjimą mirties pergale, 
nemirštamumu (Unsterblichkeitsglaube)“*. Todėl mes ir sakome: 

2) Tas įsitikinimas apima realų, fizinį Kristaus atsi- 
kėlimą (resurrectio corporea, realis). Vadinasi, tas įsitikinimas 


2 1 Kor; I5, 12, 7 Apd. 5, 29 są. 

2 Rom. 10, 9. S Apd. 10, 40 są. 

3 Apd. 13, 30 są. 9 Apr. 1, 17 są. 

* Apd. 17, 31. 10 1 Petr. 1, 3. 18 są. 

5 Apd. 2, 22 są. 1 Epist. ad Corinthios I, 24, 1, 
6 Apd. 3, 15. 


12 Epistola ad Magnesios 11; epist. ad Trallianos 9, 2; epist. ad Smyrnaeos 2. 
13 Origenes, Č. Celsum 2, 60. 
14 Pav., A. Harnach., Das Wesen des Christentums, 101—103. 


— 102 — 


ne toks, kaip kai kurių kritikų manoma, būtent, kad Kristus atsi- 
kėlęs naujame, dangiškame kūne, kuris su senuoju nieko bendro 
neturėjęs, arba kad atsikėlimas tevaizduojąs mirties pergalę. 


a. Fizinio atsikėlimo sąvoka to meto žmonėse. 

a) Žydai turėjo tizinio atsikėlimo sąvoką. Tai matyti tiek 
iš S. Įstatymo!, tiek ir iš N. Įstatymo?. 

b) Šv. Paulius, dar būdamas fariziejus, taip pat turėjo fi- 
zinio atsikėlimo sąvoką, nors kiek ir skirtingąs. 


b. Kristaus atsikėlimą žydai suprato fiziniu atsikėlimu, 

a) Tai rodo patys tekstai, kuriuose yra Kristaus atsikė- 
limo liudijimai. Juose yra kelių sąvokų sugretinimas, bū- 
tent: kryžiaus mirtis, palaidojimas, atsikėlimas*. Jei tad dvi pir- 
mosios sąvokos kalba apie medžiaginį kūną, tai ir trečioji, greti- 
moji sąvoka taip pat turi reikšti medžiaginį kūną: jei mirtis 
reali, tai ir atsikėlimas yra realus, fizinis. 

b) Atsikėlimas pabrėžiamas kaip mirties pergalė- 
jimas“. Taigi atsikėlimas, būdamas mirties priešprieša, taip pat 
turi būti realus, fizinis dalykas. 

c) Šv. Paulius žmonių kūnų fizinį atsikėlimą įrodinėja Kris- 
taus atsikėlimu“. Taigi tas Kristaus atsikėlimas turėjo būti realus, 
fizinis, nes jo argumentas kitaip neturėtų jokios vertės. 

d) Atsikėlė trečiąją dieną“. Šis priedas yra svarbus. Mat, 
Kristaus atsikėlimas susijęs su išėjimu iš kapo, su likusiu tuščiu 
kapu. Pasakymas atsikėlė trečiąją dieną kaip tik harmonizuoja 
su bendru faktu. Be to, šis priedas derinasi ir su Kristaus pasi- 
rodymais pradžioje Jeruzalėje, o tik vėliau Galilėjoje. 

Negalima manyti, kad žodžiai (atsikėlė trečiąją dieną) kaip 
sako Raštas (secundum scripturas) į N. Įstatymą būtų patekę iš 
S. Įstatymo; tas pasakymas „kaip sako Raštas“ teparodo, kad 
tas istorinis faktas (atsikėlimas) tik atitinka S. Įstatymo pra- 
našystęš. 

Taigi Kristaus atsikėlimas pirmykštės Bažnyčios įsitikinimu 
buvo realus, tizinis (resurrectio corporea, realis). 

Tiesa, šv. Paulius sako, kad atsikėlę mes turėsime dvasinį 
kūną?, kad kūnas ir kraujas negali paveldėti Dievo karalystės!?, 
Tačiau tai negalima taip suprasti, kad siela po mirties gautų kitą, 
pneumatinį kūną, parengtą jai danguje, kuris nieko bendro ne- 
turės su karste gulinčiu kūnu. Tuo šv. Paulius tenorėjo pasa- 
kyti, kad atsikėlęs žmogaus kūnas nebus toks žemiškas, kaip 
dabar; bet daugiau sudvasintas, valdomas išaukštintos sielos. Tuo 


1 Job. 19, 25 są. 6 1 
2 Mat. 22, 23 są; Jon. 11, 24 są. 1 
3 Apd. 23, 6 są; 21, 15. S Pig. Luk. 24, 27. 44; Jon. 12, 16 
4 1 Kor. 15, 13 są.; Apd. 2, 23 są. 9 1 Kor. 15, 44 
5 1 Kor. 15, 26; Apd. 2, 21 są.; 10 | Kor. 15, 50. 

13, 34 są. 


Kor. 15, 12 są. 
Kor. 15. 15; Apd. 10, 40. 


— 108 — 


būdu kai kuriais savumais (nemirštamumu, negedimu) jis bus pa- 
našus į sielą. Tačiau, iš antros pusės, tas kūnas savo esme liks 
tas pats kaip ir palaidotasis!. Tai matyti kad ir iš šių faktų: 

2 a) Posakiai apie atsikėlimą. Pasakyta: būsime permai- 
nyti — mutabimur?. Pasikeičiant yra du terminai: a guo ir 
ad guem. Čia įgyjama kas nors nauja, tačiau pasilieka kas 
nors ir sena. Be to, keičiantis iš kūno, iš medžiagos dvasia 
nepasidarys. 

b) Palyginimas su sėkla, kuri, įmesta į žemę, tarytum ap- 
miršta, bet paskui vėl atgyja naujam gyvenimuiš. Iš čia matyti 
prikelto kūno substancijalus identiškumas ir kokybinis skirtumas, 
Sėkla nevisai pranyksta bet pasikeitusi tampa naujo gyvenimo. 
pradas. 


3) Pirmykštė Bažnyčia savo įsitikinimą realiu Kristaus atsi- 
kėlimu remia, svarbiausia, realiais Kristaus pasirodymais. 
Pirmykštės Bažnyčios tikėjimas Kristaus atsikėlimu yra glaudžiai 
susijęs su Jo pasirodymais, ką mini ir šv. Paulius savo pirmojo 
laiško korintiečiams 15 persk. 

Įrodžius, kaip šv. Paulius supranta Kristaus atsikėlimą (realų, 
tizinį), pasidaro aišku, kaip jis ir kiti pirmykštės Bažnyčios įsi- 
Tikinimo realiu Kristaus atsikėlimu liudytojai suprato Kristaus 
pasirodymus. Todėl šį klausimą trumpai tepaliesime. 

Pradžioje čia tenka priminti, kad vizijų hipotezės šalininkai 
savo įrodymus remia, svarbiausia, šv. Pauliaus regėjimu Damasko 
kelionėje. Tas regėjimas, pasak jų, buvęs subjektyvus. Kadangi 
šv. Paulius tą regėjimą lygina su kitų apaštalų bei mokinių regė- 
jimais, todėl jie daro išvadą, kad ir visi Kristaus pasirodymai 
buvę subjektyvūs. Taigi tokių išvadų pagrindu imamas šv. Pau- 
liaus regėjimo subjektyvumas. Bet tam pamatuoti nepakanka ra- 
cijų, randamų Šv. Rašte. Todėl hipotezės šalininkai stengiasi jų 
rasti šv. Pauliaus psichologijoje. Jie aiškina šitaip: Paulius dažnai 
susidurdavęs su krikščionimis; iš jų ar iš kankinamo Stepono kal- 
bos jis išgirdęs ir apie Kristaus atsikėlimą; atsikėlimo galimumo 
jis neneigęs ir anksčiau. Be to, jis matęs didelį krikščionių entu- 
zijazmą ir šventumą. Tai jį paveikę. Jo sieloje kilęs neramumas: 
o gal Kristus ir tikrai Mesijas? Ir jei taip, tai ką jis darąs, per- 
sekiodamas krikščionis? Su tokiomis mintimis jis ir keliavęs į 
Damaską; keliaudamas vis apie tai tegalvojęs; vidinė kova didė- 
jusi; jo nervai vis labiau ir labiau erzinęsi, ir jis pagaliau patekęs 
į ekstazę. Čia jis pamatęs išaukštintą Kristų, įsitikinęs, kad Kristus 
tikrai iš numirusių atsikėlęs. Taigi šitoks tebuvęs tas jo regėjimas. 


1 Plačiau žiūr. Dieckmann H., De revelatione christiana, Friburgi Br. 
1930, 648—651. 

2 1 Kor. 15, 52. 

3 1 Kor. 15, 35—38. 42—44. 


— 104 — 


Tačiau mes tvirtiname, kad šv. Paulius minimus 1 Kor. 15. 
Kristaus pasirodymus supranta realius esant. 

a. Jei realiai numirė, realiai atsikėlė, tai realiai ir pasirodė. 

6. Subjektyvių vizijų hipotezės šalininkų aiškinimai, pasire- 
miant šv. Pauliaus psichologija, neatitinka tikrovės, būtent, paties 
šv. Pauliaus turėtos nuotaikos prieš savo atsivertimą. Juk savo 
laiškuose jis niekur nemini, kad jo atsivertimas būtų buvęs su- 
sijęs su jo turėtais abejojimais žydų religijos tikrumu, su sąžinės 
neramumais dėl krikščionių persekiojimų. Priešingai, jis net aiškiai 
pasisako, kad ligi paskutinio savo atsivertimo momento buvęs at- 
sidavęs įstatymui ir išdidžiai, nė kiek nedrebėdamas, persekiojęs 
Dievo Bažnyčią!; jis prisipažįsta persekiojąs krikščionis, nemany - 
damas, kad negerai darąs?, jis nė kiek nesijautęs esąs kaltas dėl 
tokio darbo. 


c. Damasko kelionės regėjimą šv. Paulius pats skiria nuo 
kitų savo paties regėjimų, kuriuos jis pats laiko vidaus pergyve- 
nimaisš, 0 aną — realų*. 

Toliau. Damasko kelionės regėjimą jis gretina su kitų apaš- 
talų regėjimais. Tai aišku. Bet kadangi šv. Paulius savo paties 
turėtą regėjimą laiko objektyvų, tai, konsekventiškai, jis ir kitų 
regėjimus laiko objektyvius. 

Mes jau žinome, kad Kristaus pasirodymai kitiems apašta- 
lams ir mokiniams buvo realūs. O kadangi savo regėjimą šv. 
Paulius gretina su tais regėjimais, tai jis jį laiko realų, objektyvų 
esant. Tokiu būdu čia argumentas galima padaryti iš vieno ir iš 
antro galo, tik kiek kitu atžvilgiu. 


d. Šv. Lukas, artimas šv. Pauliaus draugas, tuo reikalu kal- 
ba paties šv. Pauliaus žodžiais“. 

Baigiame pirmąją šio argumento tiesą. Iš viso, kas sakyta, 
gaunama išvada, kad pirmykštėje Bažnyčioje buvo tikima fiziriu 
Kristaus atsikėlimu ir realiais Jo pasirodymais. Šis įsitikinimas yra 
svarbus, nes jis siekia paties lakto laikus. 

Čia gali kas paklausti, kodėl šv. Paulius, galvodamas apie 
realų atsikėlimą ir realius pasirodymus, nepaminėjo tuščio ka- 
po, kaip tai daro evangelistai. Į tai tenka atsakyti: 


a. Kad šv. Paulius tuščio kapo nemini, tai tiesa. Bet iš to 
negalima padaryti išvados, kad jis apie tai nebūtų nieko žino- 
jęs arba maža tai būtų vertinęs. Tas šv. Pauliaus nutylėjimas vi- 
sai suprantamas. Jis kitaip argumentuoja, būtent, atsikėlusį 
Kristų matė tokie žmonės, kurie Bažnyčioje patikimi. 


1 Gal. 1, 13—14. 
Kor. 12, 1 są 


32 211. RG 
* 1 Kor. 9, 1; Apd. 9, 3 są.; 22, 6 są.; 26, 12 są. 
5 Apd. 22, 6—10; 26, 12—18. 


— 105 — 


b. Norint iš tylėjimo sudaryti priešingą argumentą, pirma: 
reiktų įrodyti, kad šv. Paulius būtinai privalėjo tai pami- 
nėti. Tačiau to išvesti negalima, nes Kristaus atsikėlimui įrodyti 
jis naudojosi kitu argumentu — Kristaus pasirodymais. 

c. Kas rašo!, kad Kristus numirė, buvo palaidotas ir at- 
sikėlė, tas ir supranta, kad kapas turėjo likti tuščias. 

d. Šv. Lukas buvo artimas šv. Pauliui žmogus. Šv. Luko 
Evangelijoje ta smulkmena pažymėta?. Taigi ir šv. Paulius turėjo 
ją Žinoti. 

Tiek apie pirmąją šio argumento premisą. 

2. To visuotinio ir tvirto pirmykštės Bažnyčios įsitikini- 
m o Kristaus atsikėlimu vienintelė ir pakankama priežastis 
tėra pats fakto istoriškumas (antroji premisa). 

1) To reikalauja paties įsitikinimo rūšis: 

a. Tikėjimas Kristaus atsikėlimu tuojau po Jo mirties. 

b. Tas įsitikinimas visuotinis. O šis visuotinumas yra 
reikšmingas dalykas. 

c. Atsikėlimo tiesa susijusi su visu krikščionių gy- 
venimu. 

d. Pačioje krikščionybės pradžioje Kristaus atsikėlimas skel- 
biamas kaip viena fundamentalinių tiesų. 

e. Jis apaštalų pamokslų kertinis akmuo. 

f. Apaštalai ir kiti krikščionys už šią tiesą kenčia perse- 
kiojimus, aukoja savo gyvybę ir k. Visa tai turi turėti pa- 
kankamą priežastį. 

2) To įsitikinimo negalima vesti iš graikų bei rytie- 
čių mitologijos. 

a. Čia nėra tarp jų panašumo. a) Jau pats išorinis pa- 
raleliškumas yra silpnas. Graikų ir rytiečių mirštą ir atsikelią 
dievai buvo tik žiemą apmirštančios, o pavasarį atgyjančios gam- 
tos simboliai. Tie graikai ar rytiečiai nemanė, kad kuris nors vienas 
asmuo tikrai numiręs paskui būtų tikrai atsikėlęs. Kai šv. 
Paulius skelbė ateniečiams Kristaus atsikėlimą kaip istorinį faktą, 
jie iš to tik gardžiai pasijuokė?. 

O krikščionių įsitikinimu, kaip matėme, atsikėlimas liečia. 
istorinį asmenį, kuris gyveno, mokė, kurį mokiniai mylėjo, kuris 
plačiai buvo žinomas ir t. t. 

b) Pagonių mitologijos dievai miršta, atsikelia, vėl miršta 
ir vėl atsikelia ir t. t. Bet krikščionių Kristus kartą tikrai numi- 
ręs ir kartą tikrai atsikęlęs, daugiau nebemiršta ir nebeatsikelia.. 


1 Kor. 15, 3—4. 
2 Pig. G. van. Noort, De vera religione, 164—165. 
3 Apd. 17, 18 są. 


— 106 — 


c) Krikščionių atsikėlusiojo Kristaus nurodoma gimimo, gy- 
venimo, veikimo ir mirties vieta, laikas ir kitos aplinkybės, 
ko nėra pagonių mitologijoje. 

d) Pagonių dievų atsikėlimo proga daromi pasilinksminimai 
krikščionims greičiau būtų buvę pasipiktinimas, o ne pa- 
vyzdys. 

Be to, Kristaus atsikėlimas krikščionims yra jų pačių at- 
sikėlimo laidas. O pagonys žmonių kūnų atsikėlimu netikėjo. 

b. Kristaus atsikėlimą ėmė skelbti žydai palestinie- 
Šiai, kurie buvo nemokyti, kurie nesusidurdavo su graikais. 
Be to, Palestinos žydai iš viso neturėjo atsikeliančio Mesijo są- 
vokos. Taigi iš kur tie keli nemokyti žydai būtų ištraukę tą mintį 
apie Kristaus atsikėlimą, jei tai nebūtų buvęs istorinis taktas? 

Kaip matome, ta graikų ir rytiečių įtaka nei istoriškai, nei 
psihologiškai nėra galima. 


3) Ta sąvoka nėra paimta iš S. Įstatymo. 

a. Pranašystė apie numirsiantį ir atsikelsiantįį Mesiją 
buvo suprasta tik įvykus atsikėlimui. Kai Kristus kalbėjo apie 
savo mirtį ir atsikėlimą, šv. Petras pasakė: „Anaiptol, Viešpatie, 
tai tau neatsitiks“!. Evangelistas Jonas, kalbėdamas apie atsi- 
kėlimą, pastebi apie apaštalus, kad „jie dar nebuvo supratę Raš- 
to, kad jam (Kristui) reikėjo keltis iš numirusių“?. Tą patį sako 
ir apaštalų sumišimas paskutinių Kristaus gyvenimo įvykių metuš. 
Kai Kristus atsikėlęs aiškino dviem savo mokiniams, keliaujan- 
tiems į Emaus'ą, Sv. Rašto vietas apie savo mirtį ir atsikėlimą, 
tai tiedu tik laužant duoną tepažino atsikėlusį Kristų. 

Pats Kristus dar turėjo pamokyti mokinius, kad Jo kentėji- 
mai ir Jo atsikėlimas atitinka S. Įstatymo pranašystes". 

Ir visa tai suprantama, nes Kristaus mokiniai, būdami žy- 
dai, galvojo taip, kaip ir rabinai. O šie neturėjo numirštančio ir 
atsikeliančio Mesijo sąvokos. 

b. Taip pat negalima manyti, kad Kristaus mokiniai paėmė 
iš S. Įstatymo tą aplinkybę, kad Kristus atsikels trečiąją dieną. 
Prieš tai kalba visas N. Įstatymas, visa senoji krikščioniškoji li- 
teratūra. 

Tiesa, šv. Paulius sako, kad tai įvykę secundum scrip- 
turam —kaip sako Raštas“. Bet tai taikoma Kristaus mir- 
čiai ir atsikėlimui. Taigi „trečiąją dieną“ bus paimta iš is- 
torijos fakto, ėjusio padavimo keliu. 

4) Kristaus atsikėlimo negalima išaiškinti psichologiškai, 
būtent, kad mokiniai tuojau po Kristaus mirties išbėgę į Galilėją 
ir ten bebūdami prisiminę Kristų. Čia jiems, gyvenantiems toli nuo 


1 Mat. 16, 21 są. * Luk 24, 13 są. 
2 Jon. 20, 9. 5 Luk. 24, 25 są. 
3 Luk. 24, 20 są. 6 1 Kor. 15, 4. 


— 107 — 


Kristaus kentėjimų vietos, po ilgesnio laikotarpio susidariusios tin- 
kamos psichologinės sąlygos, kurios Kristų ir prikėlusios. 

a. Reikia pastebėti, kad ši supozicija paremta neistori- 
niu faktu, esą, mokiniai netrukus bėgę į Galilėją. 

b. Tai nesutinka su tuometine mokinių psichologija, kuri 
kaip tik nebuvo palanki prikelti Kristų. Jų elgesys Kristaus kan- 
čios metu nerodo jų pasitikėjimo Kristaus ištesėjimu savo mesi- 
janiniame darbe. Kristui atsikėlus, mokiniai ne tuojau tiki Jo at- 
sikėlimu, kaip tai matyti iš jų reagavimo į moterų pranešimą!. 
Jie net pamano, kad kūnas būsiąs pavogtas. Tai taip pat matyti ir 
iš jų nusiminimo3, jų sumišimo*, jų išgąsčio, Kristui pasirodžius“. 

Taigi ne tikėjimas yra atsikėlimo priežastis. Juk mokinių 
tikėjimas, kaip sakyta, kančios metu buvo stipriai susvyravęs. 
O jei paskui jų tikėjimas tiek sustiprėjo, kad jie, nieko nebebi- 
jodami ir net gyvybę aukodami, išėjo viešai skelbti atsikėliusiojo 
Kristaus, matyti, čia turėjo įvykti kas nors didelio, nepaprasto. 
Tai ir buvo ne kas kita, kaip tik Kristaus atsikėlimas, atstatęs jų 
sugriautą tikėjimą“. 

2-as argumentas. Evangelijų atpasakojimai. Kaip 
matėme, krikščioniškoje tradicijoje Kristaus atsikėlimas turi labai 
svarbią vietą. Todėl nenuostabu, kad toji tiesa plačiai minima 
ir Šv. Rašto N. Įstatymo knygose. Čia Kristaus atsikėlimas arba 
aprašomas (Evangelijose), arba suponuojamas kaip jau žinomas 
(apaštalų laiškuose), darant iš jo ar doktrinalines? ar moralines 
(dažniausiai laiškuose) konkliuzijas. 

Kalbant apie Evangelijų argumentą, nereikia manyti, kad 
Evangelijos yra visai naujas ir skirtingas šaltinis. Ne, Evangeli- 
jos ir kitos N. Įst. knygos priklauso vienos ir tos pačios krikš- 
čioniškos tradicijos; tai tas pats krikščionių įsitikinimas, pra- 
džioje ėjęs iš lūpų į lūpas, o paskui, anksčiau ar vėliau, surašytas. 
Vieni rašytojai buvo betarpiški įvykių liudytojai, kiti rašė atpasa- 
kotus faktus. Bet vieni ir antri rašė bendros tradicijos dalykus. 
Iš čia ir tas esminių dalykų vienodumas. O skirtumai susidarė 
iš rašytojo tikslo, rašymo būdo ir k. 

Taigi, nors čia sudarėme du argumentus mūsų tezei įrodyti, 
tačiau, griežtai kalbant, argumentas tėra vienas, kaip viena tėra 
ir krikščioniška tradicija. Evangelijas imame skyrium ex ratione 
interna, kadangi jos betarpiškai paduoda Kristaus atsikėlimą 
kaip istorijos faktą, o ne vien kaip krikščionybės įsitikinimą. 

Argumentuojant Kristaus atsikėlimą Evangelijomis, reikia įro- 
dyti svarbiausia du dalykai: 1. kad Kristus tikrai numirė ir 2. kad 
Kristus tikrai atsikėlė. 


1 Luk. 24, 11 są. 5 Luk. 24. 36—43. 


2 Jon. 20, 2. 13. 6 Pig. Goebel B. Katholische 
3 Mork. 16, 10. Apologetik, 223. 
4 Luk. 24, 18—24, 7 1 Kor. 15. 


— 108 — 


1. Kristus tikrai numirė: 

1) Visi evangelistai mini Kristaus mirtį: „Ir nulenkęs 
galvą, atidavė dvasią“!. 

2) Kristaus artimųjų elgesys, laidojant numirusį Kristų“. 
Jie, be abejojimo, čia buvo atsargūs. Ir jei jie būtų bent kiek 
abejoję dėl tikros Kristaus mirties, niekuomet nebutų Jo tuojau 
laidoję. 

Laidojimo aplinkybės: kvepalai?, įvyniojimas į drobules, 
kapas, užristas akmuo* ir k. rodo, kad Kristaus bičiuliai buvo 
įsitikinę Jo mirtimi. 

Tą jų įsitikinimą parodo ir tai, kad, Kristui atsikėlus, Jo 
mokiniai netuojau teįtikėjo Jo atsikėlimu?. 


3) Oficijalūs asmens. Šimtininkas paliudija Pilotui, 
kad Kristus numiręs“. Kareiviai apžiūrėję nebelaužo Kristui kaulų“; 
bet vienas jų, dar norėdamas įsitikrinti Kristaus mirtimi, perduria 
ietimi Jam šoną?. 

4) Mirties aplinkybės: a. plakimas, 5. kryžiavimas, c. 
trys valandos ant kryžiaus, d. šono perdūrimas, e. įvyniojimas į 
drobules, /. tiek daug kvepalų (centum circiter libri), g. kapas, 
akmuo, antspaudai, sargyba ir k. 

5) Jei ir prileisti, kad Kristus po tų kančių būt dar išlikęs 
gyvas, tai tuomet lieka neaišku, a. kaip tiek nukamuotas Kristus 
būtų pats galėjęs išeiti iš tokio ir taip apsaugoto kapo, 5. kaip 
Jis toks būtų galėjęs įtikinti apaštalus, pakeisti jų psichologiją, 
padaryti juos naujus Žmones?? 

Iš to, kas sakyta, aišku, kad tariamosios mirties hipotezė 
neturi pagrindo, 


2. Kristus tikrai atsikėlė. Tai įrodome 1) tuščiu 
kapu ir 2) Kristaus pasirodymais. Tam konstatuojame faktą ir 
jį aiškiname. 

Kaip atsikėlimo momentu Kristaus siela grįžo į kūną, kaip 
Jis paliko kapą, niekas nematė. Bet tai neleidžia neigti kito takto, 
būtent, kad Kristus atsikėlė. Jei Kristus buvo miręs, jei trečiąją 
dieną kapas liko tuščias, jei po to Jis ėmė rodytis, aišku, kad 
paminėtųjų faktų eilėje turi būti ir atsikėlimas, nors jo ir niekas 
nematė. 

1) Tuščias kapas. Fakto konstatavimas. Iš Evangelijų 
žinome, kad užristas akmeniu, užantspauduotas, apstatytas sargy- 


1 Jon. 19, 30; Mat. 27, 50; Mork. 15, 37; Luk, 23, 46; plg. 1 Kor. 15, 3. 
+ | 2 Šai 27, 57 są.; Mork. 15, 42 są.; Luk 23, 50 są.; Jon. 19, 38 są.; plg- 
or. 15, 4. 


i Jon. 19, 39. " Jon. 19. 31 są. 
Mat. 27, 60. 8 Jon. 19, 34. 
5 Luk. 24, 11. 9 1 Kor. 15, 14. 


6 Mork. 15, 44 są. 


— 109 — 


ba kapas trečiąją dieną buvo rastas tuščias! Štai kaip tą įvykį 
aprašo evangelistas šv. Jonas: 

„Pirmąją savaitės dieną Marija Magdalena atėjo pas kapą 
rytmetį, kai dar buvo tamsu, ir pamatė, kad akmuo nuo kapo 
buvo atimtas. Todėl ji pabėgo ir, atvykusi pas Simoną Petrą ir 
pas kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo, jiemdviem tarė: Paėmė Vieš- 
patį iš kapo ir nežinome, kur jį padėjo. Tuomet Petras ir anas 
kitas mokinys išėjo ir atėjo pas kapą. Juodu bėgo draug, bet 
anas kitas mokinys bėgo greičiau už Petrą ir pirmas atvyko pas 
kapą. Pasilenkęs jis pamatė padėtas marškas, tačiau į vidų nėjo. 
Atėjęs Simonas Petras, kurs jį sekė, įėjo į kapą ir matė padėtas 
marškas, taip pat skepetą, buvusią ant jo galvos. Ji buvo padėta 
ne si marškomis, bet atskirai suvyniota kitoje vietoje. Paskui įėjo 
į kapą ir tas mokinys, kuris buvo pirmas atėjęs pas kapą; jis pa- 
matė ir įtikėjo“?. Panašiai kalba ir kiti evangelistai. Tų pačių 
evangelistų paminėtas ir žydų susirūpinimas, kai jiems buvo pra- 
neštas Kristaus atsikėlimas. Jie ieško išeities. Paperka kareivius, 
kad šie sakytų, kad apaštalai pavogę Kristaus kūnąs. 


Fakto aiškinimas. Aprašomojo fakto aiškinimas gali- 
mas toks, kokį davė angelai atsikėlimo rytą atvykusioms pas kapą 
moterims, kokį priėmė apaštalai, kokį tiki Bažnyčia, būtent, kapas 
yra tuščias todėl, kad Kristus atsikėlė. 

To fakto naturaliai išaiškinti negalima. 


a. Fakto, kad rastas tuščias kapas negalima išaiš- 
kinti apgaule, esą, mokiniai pavogę Kristaus kūną, 
Šiai hipotezei metmenis sudarė žydai, tuojau Kristui atsikėlus. Jie 
pamokė kareivius sakyti, kad Kristaus kūną pavogę Jo mokiniai. 
Vėliau ši pasaka bandyta apvilkti mokslo rūbeliu. Kristus dėjęsis 
politiniu Mesiju, norėjęs sukurti savo karalystę. Mokiniai laikęsi 
jo, tikėdamies naujoje karalystėje gerų vietų. Kai tam maždaug 
buvę pasirengta, Kristus, tur būt Zacharijo pranašyste vaduodama- 
sis, sumanęs iškilmingai ant asiliuko vykti į Jeruzalę. Tuo savo 
žygiu Jis laimėjęs sau minių trijumią. Tačiau žydų tarybai 
tai nepatikę. Ji Jį apkaltinusi, pasmerkusi. Jo mokiniai, nenorėda- 
mi grįžti į įprastus savo darbus, pradžioje slapstęsi Jeruzalėje, 
paskui, paslėpę Kristaus kūną, išėję viešumon ir po 50 dienų ėmę 
skelbti, kad Kristus atsikėlęs. 

Į visa tai reikia atsakyti: 

a) Iš evangelistų atpasakojimų nė kiek nežymu, kad Kristaus 
atsikėlime būtų buvę kurios nors apgaulės. 

b) Apaštalai fiziškai nebūtų to galėję padaryti. Juk kapas 
buvo uždarytas, užantspauduotas, apstatytas sargyba. Kur jie bū- 


1 Mat. 28, 1 są; Mork. 16, 1 są; Luk. 24, 1 są,; Jon. 20, 1 są. 
2 Jon. 20, 1—8. 
3 Mat. 28, 11—15. 


— 110 — 


tų taip pasiėpę Kristaus kūną, kad niekas nebūtų sužinojęs? Be 
to, žydai jautė Kristų atsikelsiant ir todėl budėjo tuo reikalu. Taigi 
apaštalai būtų turėję susidurti ir su sargyba ir su žydų taryba. 

c) Pagaliau apaštalai nebuvo tarybos nubausti už tą taria- 
mąją vagystę ir už tą tariamąją melagystę, nors kalbos apie Kris- 
taus atsikėlimą tarybai ir labai nepatiko. Tiesa, jie suėmė šv. 
Petrą ir šv. Joną!, uždraudė jiems mokyti Jėzaus vardu?, bet dėl 
Kristaus kūno vagystės jiems nė žodžio neprikišo, 

d) Psichologiškai neįmanoma, kad apaštalai būtų galėję pa- 
vogti Kristaus kūną: 

a. Apaštalai pradžioje nebuvo jau tokie drąsūs. Kristaus 
kančios metu jie beveik visi buvo išbėgioję, išsislapstę. O Petras 
net viešai buvo Kristaus išsigynęs. 

6. Jie nenorėjo tikėti, kai jiems buvo pranešta, kad Kris- 
taus nebėra kape. 

x. Po Kristaus mirties jie buvo nusiminę. 

6. Jei jie būtų Kristaus kūną pavogę, tai iš pat pirmosios 
dienos, tą patį rytą, jie būtų simuliavę Kristaus atsikėlimą. 

e. Atsikėlęs Kristus pasirodo apaštalams ir juos įtiki- 
nėja, kad tikrai esąs atsikėlęs. 

C. Kristui atsikėlus, apaštalai liko kiti žmonės. Bet argi 
tai būtų psichologiškai išaiškinama, jei jie vagyste būtų simulia- 
vę Kristaus atsikėlimą? Argi tai būtų suderinama su tuo iaktu, 
kad už tas skelbiamąsias tikėjimo tiesas apaštalai atidavė net sa- 
vo gyvybę. 

t. Apaštalai buvo dori žmonės, 

x. Sakyti, kad apaštalai apgaulingai sugalvojo Kristaus at- 
sikėlimą, reiškia prileisti: nepaprastą psichologinį reiškinį, kad 
bailūs, nemokyti, savo žemiškais lūkesčiais apvilti žmonės, staiga 
susigriebia, visai pasikeičia; iš žydų partikuliarisių, siauražiūrių, 
pasidaro universalistai; žemiškus lūkesčius paverčia dvasiniais; 
sėkmingai ima mokyti žmones daro gyvenimo, pasiaukojimo. 


b. Tuščias kapas neišaiškinamas tuo, esą, žydai 
paėmę Kristaus kūną. 

a) Nesuprantama, kodėl jie būtų susitarę skelbti, kad apaš- 
talai čia pavogę. Kodėl tada ir sargybą jie papirko?3 

b) Kodėl tas kapo aprūpinimas sargyba ir toji žydų 
kalba Pilotui: „Liepk tad sergėti kapą iki trečiajai dienai, kad 
kartais neateitų jo mokiniai, jo nepavogtų ir nesakytų liaudžiai: 
„Šis kėlėsi iš numirusių; tas paskutinis suklaidinimas bus piktes- 
nis už pirmąjį“*. 


1 Apd. 4, 1 są. 

2 Apd. 4, 18. 

3 Mat. 28, 1—4. 11—15 
4 Mat. 27, 62—66. 


— 111 — 


c) Kodėl jie tai būtų darę? Tam jokio motyvo nėra.. 
Priešingai, kaip tik yra motyvas to nedaryti!. 

d) Skelbiant apaštalams Kristaus atsikėlimą, žydai juk būtų: 
galėję parodyti, kur paslėptas Kristaus kūnas. Tačiau to jie 
nepadarė?, 

e) Ir iš vėlesnių žydų nieko neturime, kas rodytų, kad. 
taip būtų buvę padaryta. 


c. Neišaiškinama nei tuo, esą, drebant žemei, 
dingęs Kristaus kūnas, nes: 

a) Jei taip, tai kokiu būdu išliko drobulės, į kurias buvo 
įvyniotas Kristaus kūnas? 

b) Apie tą žemės drebėjimą, Kristų palaidojus, niekas ne- 
kalba: nei evangelistai, nei žydai, nei kurie nors dokumentai. 


d. Neišaiškinama tuo, esą, Juozapas Arimatietis 
Kristaus kūną perkėlęs į kitą kapą. 

a) Kaip jis būtų priėjęs prie kapo? 

b) Kodėl toks kareivių pranešimas ir paskui žydų susitari- 
mas, kareivių papirkimas? 

c) Kodėl tas pats Juozapas, ar jo artimieji, nieko nesakė, 
kada apaštalai skelbė Kristų atsikėlus? 


e. Neišaiškinama nė tuo, esą, Kristus buvęs palai- 
dotas visiems pasmerktiesiems bendrame kape. 

a) Evangelistai sako ką kitą. 

b) Šv. Paulius? vartoja žodį švūgn, kuris N. Įstatyme reiš- 
kia garbingą palaidojimą*. 

c) Šv. Petras, kalbėdamas Sekminių dieną žmonėms, kara- 
liaus Dovydo kapą lygina su Kristaus kapuė. 

d) Jei taip Kristus būtų buvęs palaidotas, tada nebebūtų 
buvęs galimas nė pats atsikėlimo skelbimas“, 


J. Neišaiškinama ir tuo, esą, pasakojimas apie tuščią 
kapą pramanytas, sugalvotas, atsiradus tikėjimui 
Kristaus atsikėlimu. 

a) Būtų absurdas sakyti, kad Kristaus atsikėlimas imta skelbti 
neįsitikinus, kad kapas yra tuščias. Į tai ir Kristaus bičiuliai ir 
Jo priešai būtų kitaip reagavę, negu kad reagavo. 

b) Iš šv. Mato Evangelijos matyti, kad jau tuo laiku buvo 
kalbama, kad patys Kristaus mokiniai pavogę Jo kūną. Taigi 
jau patys žydai, skleisdami tokius gandus, parodo, kad kapas. 
buvo tuščias. 

2) Kristaus pasirodymai. Fakto konstatavimas. Šv 
Rašto N. Įstatyme turime 12 Kristaus pasirodymų: 


1 Mat. 27, 64. 5 Apd. 2, 31. 
* Apd. 4, 1—22. 6 Plg. Van Noort G., De vera 
3 1 Kor. 15, 3 religione, 163—164, 


4 Pig. Luk. 16, 22; Apd. 2, 29. 


— 112 — 


1) Velykų rytą moterims, grįžtančioms į miestą!. 

2) Tą patį rytą Marijai Magdalenai prie kapo?. 

3) Velykų dieną šv. Petruiš. 

4) Dviem mokiniams, keliaujantiems į Emaus'o miestelį“. 

5) Velykų vakarą apaštalams Jeruzalėje, tik be Tomo. Čia 
Kristus juos pasveikina ramybės linkėjimu: „Ramybė jums“. 
(Tada įsteigiamas ir atgailos sakramentas“). 

6) Po aštuonių dienų Kristus pasirodo visiems apaštalams 
ir Tomui, kuris viešai išpažįsta Kristų, sakydamas: „Mano Vieš- 
pats ir mano Dievas““. 

Šie pasirodymai įvyko Judėjoje: ar Jeruzalėje, ar netoli jos. 

7) Sugrįžus apaštalams į Galilėją, Kristus pasirodo septy- 
niems jų Tiberijados ežero krante. Čia Kristus suteikia šv. Petrui 
primatą". 

8) Toje pačioje Galilėjoje vėl pasirodo Kristus ir suteikia 
apaštalams galią skelbti Evangeliją visam pasauliui?. 

9) Kristus pasirodo 500 mokinių, kurių „ir dabar dar yra 
gyvų“ rašo šv. Paulius". 

10) Pasirodymas Jokūbui Jaunesniajam. Šito pasirodymo lai- 
kas ir vieta nėra žinoma!?, 

ie pasirodymai įvyko Galilėjoje. 

11) Pasirodymas mokiniams Jeruzalėje dangun žengimo 
dieną!!, 

12) Pasirodymas šv. Pauliui, keliaujančiam į Damaską?*, 

Peržvelgę visus pasirodymus, matome: 

a. Jie prasideda ne Galilėjoje, bet Judėjoje ir Jeruzalėje. 

b. Šv. Pauliaus laikais, o taip pat ir Evangelijų rašymo 
metu, buvo žmonių, kurie regėjo pasirodžiusį Kristų??. 

c. Pasirodoma buvo įvairiais laikais, įvairiose vietose ir įvai- 
riems Žmonėms. 

Kalbant apie Kristaus pasirodymų istoriškumą, reikia čia pri- 
minti prikišamas priekaištas. Sako: Velykų įvykiai imami iš dviejų 
visai skirtingų tradicijų. Senesnioji tradicija kalba apie pasi- 
rodymus Galilėjoje, vėlesnioji — apie pasirodymus Judė- 
joje ir po to tik Galilėjoje. Tai motyvuojama šitaip: 

a. Šv. Pauliaus duotasis Kristaus pasirodymų išskaičia- 


1 Mat. 28, 9 są. 8 Mat. 28, 16 są,; plg. Mork 16, 

2 Mork. 16, 9 są; Jon. 20, 1 są. 15 są; 1 Kor, 15, 7. 

3 Luk. 24, 34; plg 1 Kor. 15, 5. 8 1 Koi 15,6, 

4 Luk. 24, 13 są; Mork. 16, 12 są. 20 1 Korn: 16, T 

5 Luk 24, 36—49; Mork. 16, 14; U Luk. 24, 50 są; plg. Mork. 
Jon. 20, 19—23. 16, 19. 

6 Jon. 20, 26—29. 12 1 Kor. 15, 8. 


7 Jon. 21, 1—23. 13 1 Kor. 15, 6. 


— 113 — 


vimas skiriasi nuo evangelistų išskaičiavimo. Jis mini pasi- 
rodymus Galilėjoje. Taigi jis naudojasi senąja tradicija. 

b. Pagal du evangelistus aprašomieji pasirodymai įvykę Ga- 
lilėjoj, pagal kitus du — Judėjoje. Tai irgi rodą dvi tradicijas. 

c. Tą patį rodą ir pačių evangelistų aprašymuose pasitaiką 
skirtumai. 

d. Kristaus atsikėlimo dieną Jeruzalėje nebuvę mokinių. 
Tai atitinką senąją tradiciją. 

Taigi pagal kritikus liberalus senesnioji tų dviejų priešingų 
tradicijų težinanti pasirodymus tik Galilėjoje, o vėlesnioji ir Ju- 
dėjoje. 

Kodėl šios dvi tradicijos taip akcentuojamos? Mat, čia ren- 
giamas kelias vizijų ir haliucinacijų hipotezei Kristaus pasirody- 
mams aiškinti. Kaip ši hipotezė atrodo, matėme anksčiau. 

Mes parodysime, kad senoji tradicija žino Kristaus 
pasirodymus ne tik Galilėjoje, bet ir Judėjoje. 

a. Pirmiausia dėl šv. Pauliaus paduodamo pasirodymų ap- 
rašymo. Jis laiške korintiečiams 15 persk. įrodinėja kūnų atsikė- 
limą. To pagrindas yra Kristaus atsikėlimas. Šį faktą jis čia jiems 
primena kaip gerai žinomą, o žinoma, be kitko, ir iš Kristaus 
pasirodymų, kuriuos jis korintiečiams taip pat tik primena, nes 
tai jau anksčiau jiems buvo kalbėjęs. Dabar jis primena tik šešis 
pasirodymus: Ketui, dvylikai apaštalų, daugiau kaip 500 žmonių, 
Jokūbui, visiems apaštalams, pagaliau sau pačiam!. 

Klausimas: ar iš vieno šio laiško galima tvirtinti, kad 
minimi pasirodymai esą tik pirmieji ir įvykę Galilėjoje, va- 
dinasi, priklausą senajai tradicijai, tarytum apimančiai tik pasi- 
rodymus Galilėjoje. Jei taip, tai vizijų hipotezės šalininkai 
čia matytų stiprų argumentą savo tvirtinimams. 

Atsakant reikia pabrėžti, kad vien iš laiško jokiu būdu 
negalima tvirtinti, kad šv. Paulius težinojęs tik pasirodymus Ga- 
lilėjoje. 

a) Iš teksto nematyti, kad šv. Paulius būtų norėjęs surašyti 
visus pasirodymus. Pasirodymų atpasakojimo formos trumpu- 
mas liepia spėti, kad šv. Paulius neturėjo minties viską aprašyti. 
Jis tik trumpai primena, kas jau skaitytojams yra žinoma. Taip 
verčia manyti ir jo turėtas tikslas. Šv. Paulius norėjo pasakyti, 
kad jam ir kitiems apaštalams, skelbiantiems Kristaus mokslą, 
Kristaus atsikėlimas yra kertinis akmuo?. Šiai minčiai sustiprinti 
jis jiems ir primena Kristaus pasirodymus. Dar galima pastebėti, 
kad jis rašydamas nemini pasirodymų moterims, o temini pasiro- 
dymus tik vyrams, kurie skaitytojams galėjo būti autoritetingesni. 
Taigi nepaminėjimas laiške visų pasirodymų negriauna Evange- 
lijose atpasakotų Kristaus pasirodymų istoriškumą. 

1 1 Kor. 15, 5—7. 

2 1 Kor. 15, 3—11; plg. Apd. 1, 22. 


— 114 — 


b) Paminėti Kristaus pasirodymai surašyti chronologiška 
tvarka. Šv. Paulius čia rašo: „Pirma..., paskui..., pagaliau...“ Va- 
dinasi, pirmiausia Kristus pasirodė šv. Petrui. Pasirodymo vietų 
šv. Paulius nenurodo. Jas galima tik tarpiškai ir apytikriai suži- 
noti. Pasirodymai šv. Petrui ir 12-kai, reikia manyti, bus įvykę 
Jeruzalėje: mat, šv. Paulius nori parodyti, kad Kristus atsikėlė 
trečiąją dieną. Tai jis įrodo Kristaus pasirodymais. Todėl reikia 
manyti, kad bent vienas jų bus įvykęs Jeruzalėje. Be to, tarp šv. 
Pauliaus ir šv. Luko buvo glaudūs santykiai. O šv. Lukas mini 
pasirodymus Judėjoje. Tad negalima prileisti, kad šv. Pauliui jie 
būtų buvę nežinomi. 

Taigi išvada mažų mažiausia yra tokia: šv. Pauliaus laiškas, 
jei ir neaiškiai pamini pasirodymus Judėjoje, tai bent jiems palie- 
ka vietos. 


6. Evangelistai neparodo, kad vieni jų naudojęsis 
senesniąja tradicija, kiti — naujesniąja. 

Reikia pasakyti, kad visų keturių evangelistų aprašomuose 
pasirodymuose yra pasirodymų, įvykusių ir Judėjoje ir Galilėjoje. 

„Taip evang. šv. Matas paduoda pasirodymą moterims 
Velykų rytą Jeruzalėje (28, 9) ir vienuolikai Galilėjoje (28, 16). 

Evang. šv. Morkus pamini pasirodymą Magdalenai!, dviem 
mokiniams, keliaujantiems į Emaus miestelį? „vienuolikai, besėdin- 
tiems prie stalo (16, 14) ir, greičiausia, pasirodymą Galilėjoje?. Taigi 
šv. Matas paduoda tris pasirodymus Judėjoje ir vieną Galilėjoje. 

Evang. šv. Lukas kalba apie pasirodymą dviem mokiniams 
kelionėje į Emaus miestelį“, šv. Petrui“, apaštalams atsikėlimo 
dienos vakares ir dangun žengimo dieną“. Taigi jis paduoda tik 
keturis pasirodymus Judėjoje. 

Evang. šv. Jonas mini pasirodymą Magdalenaiš, moki- 
niams be Tomo Velykų vakare“, mokiniams su Tomu??, septy- 
niems mokiniams prie Tiberijados ežero!!. Taigi jis mini pasi- 
rodymus ir Judėjoje ir Galilėjoje??, 

Kai kas sako, kad šv. Matas aprašąs pasirodymus tik 
Galilėjoje. Čia remiamasi to paties šv. Mato tekstu, kur angelas 
per moteris liepia mokiniams eiti į Galilėją?. Po to ir prasidėję 
apaštalų regėjimai 4. Šv. Mato Evangelijos pasakojimas apie pasi- 
rodymą moterims! esąs paskesnis priedas judeiškos tradicijos 
naudai. 

Į tai reikia atsakyti: 


1 Mork. 16, 9—11. 9 Jon. 20, 19 są. 
s Mork, 16, 13 80. na ia 

š Luk. 24, 15—31. 12 Plg. Goebel B., Katholische 
5 Luk. 24, 34, Apologetik, 211. 

6 Luk, 24, 36 są. 13 Mat. 28, 7. 

7 Luk. 24, 50 są. 14 Mat. 28, 16, 


8 Jon. 20, 11 są. 15 Mat. 28, 9 są. 


— 115 — 


a) Šv. Matas mini Velykų rytą pasirodymą moterims!, Šį 
tekstą laikyti paskesnį gal kam ir patogu, bet nekritiška. Bet 
kas jį pripažįsta, tuo pačiu pripažįsta ir pasirodymą Judėjoje. 

b) Šv. Matas aprašo ne visus pasirodymus, bet tik tuos, 
kurie atitiko jo siekiamą tikslą. 

c) Kad šv. Matas nevisus pasirodymus suminėjo, parodo ir 
šv. Povilo laiškas*. Negalima manyti, kad šv. Matas jų ne- 
žinojęs. Taigi šv. Matui nebuvo reikalo aprašyti visų pasirodymų. 

Sako, kad ir šv. Morkus taip pat težinąs pasirodymus 
tik Galilėjoje. O toji vieta?, kur kalbama apie pasirodymą Judė- 
joje, esanti vėliau įterpta. Tikroji šv. Morkaus Evangelijos pabai- 
ga, esą, buvusi pakeista kita. Toji atkarpa esanti pridėta šv. Jono 
Evangelijai. Tai dabartinis 21 persk. 

ia reikia pasakyti: 

a) Visa tai yra gryna hipotezė be jokio pagrindo. Juk 
nesuprantama ir neišaiškinama, kaip autentiška Evangelijos pa- 
baiga būtų galėjusi išnykti, nepalikdama jokių pėdsakų. 

b) Apie tariamosios atmestos pabaigos turinį mes nieko 
nežinome. Aiškinti tą turinį apokritine šv. Petro Evangelija 
yra per drąsus žingsnis. 

ia vėl prikiša, kad evangelistas šv. Lukas težinąs 
pasirodymus Judėjoje. Pasak jo, Kristus buvęs mokiniams užgy- 
nęs išvykti iš Jeruzalės, kol jie gausią Šv. Dvasios. Visi pasiro- 
dymai įvykę Velykų dieną. 

Į tai atsakytina: 

a) Šv. Lukas buvo šv. Pauliaus draugas. Jų pasirodymų 
aprašymuose yra panašumų. 

b) Šv. Lukas palieka vietos pasirodymams Galilėjoje. 
Apd. 1, 3 jis sako, kad Kristus per 40 d. davėsi matomas mo- 
kiniams. Šv. Lukas nemanė visų pasirodymų sudėti į vieną. Jei 
jis nemini mokinių kelionės į Galilėją, tai dar nereiškia, kad jos 
ir nebuvo. 

c) Kodėl šv. Lukas tepamini pasirodymus Judėjoje, supran- 
tama iš jo Evangelijos krypties. Joje Jeruzalė — svarbus 
centras. Jeruzalėje eina išganymo, atpirkimo darbas; iš Jeruzalės 
pradedama skelbti Evangelija visam pasauliui“. 

Vėl prikišama, kad evangelistas šv. Jonas težinąs pasiro- 
dymus tik Judėjoje. Tik 21 persk. aprašomas pasirodymas Ga- 
lilėjoje. Bet šis perskyrimas esąs priedas iš šv. Morkaus Evange- 
lijos (16, 9—12). Jis čia tik perdirbtas. 

Į tai reikia atsakyti: 


1 Mat. 28, 9 są. 
Kot Lo, 

3 Mork. 16, 9—12. 

* Luk. 24, 47; Apd. 1, 8. 


— 116 — 


Jei jau senesni liudytojai, kaip šv. Paulius ir k., žino 
pasirodymus ir Judėjoje ir Galilėjoje, tai turėjo juos žinoti ir vė- 
lesni autoriai. Taigi ir šv. Jonui jie buvo žinomi!. 

c. Dėl pasitaikančių skirtumų evangelistų ap- 
rašymuose pasakytina: 

a) Nenuostabu, jei tie evangelistai, rašydami įvairiose 
vietose, įvairiais tikslais, rinko medžiagą tokią, kuri labiau 
atitiko jų tikslą, ir tvarkė ją pagal savo planą. 

Visiškas, net smulkmenų, vienodumas galėtų net sukelti abe- 
jojimą, ar čia tik nebuvo konspiratyvus darbas neistoriškam iaktui 
išplėsti. 

i b) Randami skirtumai neliečia esminių dalykų. Be to, jie 
nėra tokie, kad jų nebūtų galima išlyginti, vienus su kitais su- 
derinti. Tiesa, tai nevisuomet lengva padaryti; bet tai visai 
suprantamas dalykas. Šiandien, kalbėdami apie Velykų įvykius, 
remiamės svarbiausia evangelistų atpasakojimais, kur ne viskas 
pakankamai aiškiai pasakyta. Pradžioje Evangelijos (kai jos buvo 
ką tik parašytos, kai tebebuvo gyva tradicija) buvo lengviau su- 
prantamos, nes daug smulkmenų tebebuvo žmonių atmintyje. 
Tačiau ir šiandien, giliau įžvelgus, tarp Evangelijų disharmonijos 
nematyti. 

d. Dėl tariamo greito apaštalų išbėgimo į Ge- 
lilėją. 

Vizijų hipotezės šalininkai savo tvirtinimą, be kitko, remia 
ir tuo, kad Kristaus atsikėlimo metu mokinių visai nebuvę Jeru- 
zalėje. 

Į tai reikia atsakyti: 

a) Toks tvirtinimas neparemtas jokiu istoriniu dokumentu. 

b) Jis prieštarauja net šv. Mato ir šv. Morkaus pasa- 
kojimams. Jie, tiesa, sako, kad, suimant Kristų, apaštalai išbėgiojo. 
Bet kaip tai suprasti, parodo tolesnis jų aprašymas (kaip Petro 
išsigynimas Kristaus? ir k). 

c) Psichologiškai suprantama, kad mokiniai laukė, kuo 
visa tai baigsis. 

d) Tą patį verčia manyti ir angelų pranešimas Velykų 
rytą moterims, kad mokiniai vyktų į Galilėją3. Tai rodo, kad 
jie turėjo būti arba Jeruzalėje arba jos apylinkėje. 

e) Remtis apokriiine šv. Petro evangelija, kaip tai daro hipote- 
zės šalininkai, nėra prasmės, nes ji parašyta II amžiuje Syrijoj. 
Savo kilimu ir tendencija ji priklauso gnostikų erezijai*. 


1 Plg. Goebel B., Katholische Apologetik, 213—216, 
2 Mat. 26, 70 są. 

š Mat. 28, 7; Mork. 16, 7. 

4 Pig. Goebe! B., Katholische Apologetik, 212—213. 


— 117 — 


B. Fakto aiškinimas. Kaip tikėjimą Kristaus atsikėlimu, 
taip ir tikėjimą Jo pasirodymais tegalima išaiškinti tų faktų (pasi- 
rodymų) istoriškumu. 


a. Kristaus pasirodymai neišaiškinami tuo, esą, apaš- 
talai, pasakodami apie pasirodymus, apgavę. 

: a) Ir patys racijonalistai pripažįsta, kad apaštalai buvo dori 
žmonės. 

b) Apgavimo neprileidžia ir apaštalų psichologija. Kaip 
apaštalai, — Kristaus kančios metu įsibūkštavę, po Jo mirties nu- 
siminę, — vėliau būtų galėję visą tą istoriją taip sugalvoti, kad 
kitus įtikintų!, nors ir buvo leidžiami gandai, kad Kristaus kūną 
pavogę apaštalai? 

c) Kuriais sumetimais jie būtų apgaudinėję? Atlyginimo už 
tai iš Dievo jie tikėtis negalėjo; iš žmonių — taip pat ne. 

b. Kristaus pasirodymai neišaiškinami nė tuo, esą, krikš- 
čionys vėliau juos sugalvoję. 

a) Įsitikinimas Kristaus pasirodymais jau buvo apaš- 
talų laikais. 

b) To meto krikščionybės priešai visuomet galėjo pasakyti, 
kad taip nebuvę. Tačiau tokių jų pereiškimų mes neturime. 

c. Kristaus pasirodymai neišaiškinami nė tariamais apaš- 
talų subjektyviais regėjimais, vizijomis. 

Subjektyvių vizijų hipotezės šalininkai bando remtis dviem 
dalykais: skaudžių įvykių sukrėsta apaštalų dvasia, dideliu jų ner- 
vingumu ir šv. Pauliaus regėjimu Damasko kelionėje?, kuris (regė- 
jimas) buvęs grynai subjektyvus, haliucinacija; o kadangi pats šv. 
Paulius savo regėjimą gretina su kitų apaštalų regėjimais3, tai ir 
jų regėjimai esą tokie pat — subjektyvūs, 

Tačiau reikia pasakyti, kad ši hipotezė neturi rimto pagrin- 
do, ir todėl ji atmestina. 


Vienas jų argumentų tas, esą, šv. Pauliaus regėjimas Da- 
masko kelionėje buvęs subjektyvus, nerealus. Tačiau tai klai- 
dinga, nes Kristaus pasirodymas šv. Pauliui buvo objekty- 
vus, realus. 

a) Šv. Paulius buvo įsitikinęs, kad kūno akimis regėjęs 
kūnišką Kristų. (Tai pripažįsta ir kai kurie kritikai liberalai). 

a. Tai matyti iš pasakymų: „Jis leido man save pamatyti“ 
(6p9m)*. „Araš nemačiau mūsų Viešpaties Jėzaus?“? „Matyti“ 
(gr. 6pav) pirmiausia reiškia matyti kūno akimis. Jei tai būtų bu- 
vusi vizija, turėtų būti aiškiai pažymėta arba tai turėtų iš kon- 
teksto paaiškėti. Taip tačiau nėra. 


— 118 — 


6. Kiti apaštalai faktą, kad Kristus savo atsikėlimą paliudijo 
asirodymais, laikė savo paskyrimo apaštalauti ženklu. 
v. Paulius taip pat savo kaip apaštalo pašaukimą remia Kristaus 

pasirodymu!, 

x. Iš šio Kristaus pasirodymo šv. Paulius sudaro argumen- 
tą Kristaus atsikėlimui įrodyti. O Kristaus atsikėlimu jis remia 
žmonių kūnų atsikėlimą. 

6. Apie savo subjektyvius regėjimus šv. Paulius visai kitaip 
kalba?. Juos jis skiria nuo pasirodymo Damasko kelionėješ. 

<. Šis regėjimas davė jam suprasti, kad Kristus yra Mesijas 
ir Dievo Sūnus, kad jis pašaukiamas tikėti ir apaštalauti“. Tas 
regėjimas padarė įtakos visam šv. Pauliaus vidiniam gyvenimui. 

b) Šv. Pauliaus įsitikinimas pojutiniu Kristaus regėjimu ati- 
tinka ir psichologinius faktus. Psichologijos daviniai taip 
pat neleidžia Damasko kelionės įvykius aiškinti pojučių apgavimu. 

Minėtieji kritikai liberalai čia prikiša, kad Pauliaus silpnybės, 
kurias jis pats miniš, rodančios, kad jis galėjęs suklysti. Be to, 
šv. Paulius kaip žydas, fariziejus, turėjęs atsikėlimo sąvoką. O 
"dažnas susidūrimas su krikščionimis privertęs jį pagalvoti, ar tik 
jis neklystąs, persekiodamas krikščionis. Jame prasidėjusi kova. 
Ji ypač sustiprėjusi Damasko kelionėje. Taip suerzinęs nervus ir 
fantaziją, Paulius išvydęs Kristų. 

Čia reikia pasakyti: 

a. Kaip ten bebūtų su šv. Pauliaus silpnybėmis, bet iš Apd. 
ir jo laiškų žinome, kad jis buvo galingos dvasios, ener- 
gijos vyras. Haliucinacija šiuo atveju (Damasko kelionėje) tėra tik 
tolimesnis galimumas; pirmiau reikia tikėti psichologijos 
ir istorijos duomenims. 

B. Tarp žydų tikėjimo kūnų atsikėlimu pasaulio pabaigoje 
ir tarp įsitikinimo, kad Dievas trečiąją dieną prikėlė nukryžiuotąjį, 
kuris, žydų manymu, net piktžodžiavęs, yra didelis skirtumas. 

x. Savo laiškuose šv. Paulius mini, kad persekiojęs Kristų 
ir krikščionis iš religinio uolumo“. Jis iki paskutinės atsivertimo 
valandos buvęs didelis krikščionių priešas“. Taigi savo darbo leis- 
tinumu ir gerumu jis neabejojo. Jis nemini jokių dvasios 
kovų. 

6. Jo atsidavimas Mozės įstatymui iki pat atsivertimo buvo 
stiprus. Krikščionišką pasaulėžiūrą jis įgijęs tik būdamas 
krikščionis“. Anksčiau ji jam buvusi visai svetima?. Todėl 
atsivertimas jam buvęs ne kokia naturali evoliucija, bet Dievo 
pasigailėjimas*“. 


11 Kor. 9, 1. 5 2 Kor. 10, 10; 12, 5; Gal. 4, 13. 
2 Apd. 16, 9; 18, 9; 22, 17. 6 Gal. 1, 13 są. 
3 Apd. 9, 1—19; 22, 3—11; 26, 7 Pil. 3, 6. 
9—20; 1 Kor. 15, 8. 8 Rom. 7, 7 są. 
* Pig. Apd. 1, 21; 26, 16; 1 Kor. S Pil, 3, 5 są. 
9. 1. 10 1 Kor. 15, 10; 2 Kor. 4, 6. 


— 119 — 


c) Šv. Pauliaus įsitikinimas pojutiniu Kristaus regėjimu ati- 
tinka istorinius faktus. Apd. yra trys Damasko kelionės 
įvykio pasakojimai. Pirmąjį paduoda Apd. autorius!; kitus du — 
pats šv. Paulius kalbėdamas žydams Jeruzalėje? ir Agripui su Fes- 
tu Cezarejoješ. Šitomis žiniomis netikėti negalima. 

a. Įvykio aplinkybės. Nuo šviesos šv. Paulius netenka 
regėjimo per tris dienas*, Jo palydovai mato šviesą?, bet nemato 
asmens“. Jie krinta ant žemės“, girdi balsą?, bet kalbos nesu- 
pranta?. 

B. Įvykio padariniai. Tas įvykis visą šv. Pauliaus gyve- 
nimą pasuka kita linkme. Bet tokį tvirtabūdį vyrą, koks buvo 
šv. Paulius, tegalėjo palenkti tik proto sprendimas??, 

Antras vizijų hipotezės argumentas, esą, pasirodymai mo- 
kiniams taip pat buvę subjektyvūs. Tai irgi netiesa: 

Pasirodymai mokiniams taip pat buvo pojutiniai, 
realūs. 

a) Kaip šv. Paulius, taip ir kiti apaštalai buvo įsitikinę 
realiai matę Kristų!!. Tai liudija ir pirmykštės krikščionybės tik ė- 
jimas, kuris remiasi apaštalų pamokslais. 

b) Pasirodymai atitinka psichologinius faktus. Šie 
neleidžia čia matyti haliucinacijų. 

a. Kad linktų į haliucinacijas žmonės, darbo ir gyvenimo 
vargų užgrūdinti, neišlepinti, yra sunkiai įtikimas dalykas. 

6. Pati atsikėlimo idėja mokiniams yra svetima. Jie, kaip ir 
kiti žydai, žinojo atsikėlimą pasaulio pabaigoje. Bet žydai nema- 
nė, kad Mesijas galėtų kitaip atsikelti'*. Taigi Kristaus atsikėlimas 
neina iš mokinių tikėjimo žmonių kūnų atsikėlimu pasaulio pa- 
baigoje!3, 

x. Tai rodo ir Kristaus mokinių psichologija. Magdalena, 
pamačiusi atristą akmenį, sako: „Paėmė Viešpatį iš kapo ir ne- 
žinome, kur jį padėjo“!4. O sutikusi Kristų, ji klausia: „Pone, jei 
tu paėmei, pasakyk, kur padėjai?“!? Apaštalai moterims, pranešu- 
sioms Kristaus pasirodymą, netiki'ė. Du mokiniai, keliaudami į 
Emaus miestelį, kalbasi nusiminę!". Kai susirinkusiems apaštalams 
pasirodo Kristus, jie tariasi dvasią regį. Todėl Kristus turi juos 
įtikinti, valgydamas, liepdamas save paliesti!š. Tomas pasiryžęs 
netikėti, kol savo akimis neišvysiąs ir pirštais nepaliesiąs Kristaus'?. 


1 Apd. 9, 1—19. 1 Mat. 28, 16— 20. Luk, 24, 22 są; 
2 Apd. 22, 3—16. 24, 36 są.; Jon. 20, 25, 

3 Apd. 26, 9—18. 12 Jon. 11, 24, 

4 Apd. 9, 8 są. 15 Plg. Brunsmann Joh,, Lehr- 
5 Apd. 22, 9. buch der Apologetik, I 354. 

6 Apd. 9, 7. 4 Jon. 20, 2. 

7 Apd. 26, 14, 15 Jon. 20, 15. 

8 Apd. 9, 7. 16 Luk. 24, 11. 

9 Apd. 22, 9. 17 Luk. 24, 19—24, 

10 Pig. B. Goebes, Katholische 18 Luk. 24, 36—44, 


Apologetik, 224—227, 19 Jon. 20, 24 są. 


— 120 — 


c) Mokinių įsitikinimą remia istoriniai faktai. 

a. Čia nematome mokinių per greito tikėjimo. Faktui patik- 
rinti jie vartoja priemonių: palyti!, valgo ir geria su Kris- 
tumi?, bendrauja su Juo, per 40 dienų klauso Jo pamokymų. 

8. Istoriniai šaltiniai sako, kad Kristus pasirodė daugeliui, 
įvairiose vietose, įvairiose aplinkybėse ir t.t. O tai 
nesuderinama su haliucinacijų hipoteze, kuomet vienos rūšies 
vizijoms esti ir panašios sąlygos. 

x. Iš ligos kilusios vizijos ir haliucinacijos baigiasi su orga- 
niniais ar psichiniais žmogaus pagerėjimais, o taip pat ir pasikei- 
tus įvairioms sąlygoms bei aplinkybėms, sukėlusioms haliucina- 
cijas. Iš istorinių šaltinių žinome, kad Kristaus mokinių regėjimai 
prasideda trečiąją dieną Kristui mirus ir baigiasi 
Jo dangun žengimu. Bet argi galima manyti, kad įvai- 
riuose įvairių charakterių žmonėse didelis nervų su- 
erzinimas kartu prasidėtų ir kartu baigtųsi, kad staiga visiems 
pakitėtų sąlygos, kad kartu visiems susidarytų vienoda nuotaika; 
žodžiu, argi galima manyti, kad nuostabiu būdu susidarytų visos 
reikiamos psichinės ir fizinės sąlygos, kad tie apaštalų regėjimai 
kartu visuose prasidėtų ir kartu visuose baigtųsi“. 

6. Iš tų pačių istorinių šaltinių žinome, kad mokiniai kon- 
statavo tuščią kapą. Bet ar tai išaiškinama subjektyvių vizijų 
hipoteze? 

e. Iš istorinių šaltinių taip pat žinome, kad per pasirody- 
mus apaštalai įgyja naujų idėjų, naujų pasiryžimų. 
Jie nebepažįstamai pasikeičia. 

Šių visų faktų akivaizdoje dar sakyti, kad tie žmonės haliuci- 
nacijų apimti tokie pasidarė, reikštų nepaisyti priežastingumo dėsnio, 
istorijos duomenų, psichologijos5; reikštų sakyti, kad visa krikščio- 
niškoji religija ir kultūrą kilusi iš keliolikos žmonių autosugestijos. 


d. Kristaus pasirodymai neišaiškinami objektyviomis, 
bet vidinėmis —apaštalų sielose Dievo sudaryto- 
mis —vizijomis. 

Kokia ši hipotezė yra, matėme anksčiau. Čia trumpai at- 
sakome į jos teigimus: 

a) Kalbėdami apie subjektyvių vizijų hipotezę, jau minėjome, 
kad šv. Paulius ir kiti mokiniai regėjo kūnišką Kristų. 

b) Negalima prileisti, kad Dievas ar išaukštintasis Kristus 
antgamtišku būdu būtų sudaręs apaštaluose vidaus pergyvenimą, 
tarytum jie regį Kristų. Tuomet Dievas būtų likęs didelės klaidos 
kaltininkas. 


1 Luk. 24, 38 są. 

2 Luk. 24, 41 są. 

3 Luk. 24, 25 są.; Jon. 20, 21 są.; Apd. 1, 2 są. 

* Plg. Gutberlet C., Lehrbuch der Apologetik, II 324 są. 
5 Goebel B., Katholische Apologetik, 228—229. 


— 121 — 


Ši hipotezė yra kompromisas tarp Kristaus mokinių teigimų: 
ir tarp šių dienų moderniosios pažiūros į Kristaus atsikėlimą. 

Jos šalininkai prikiša, kad nevienas šventųjų sakėsi ma- 
tęs Kristų ar kurį nors šventąjį, su kuriuo jie net kalbėjęsi ir k. 
Tačiau niekas čia nemanąs, kad matytasis Kristus ar matytieji 
šventieji buvę su tikru kūnu. 

Ats. Apaštalų liudijimai apie regėtą atsikėlusįjį Kristų ir 
šventųjų liudijimai apie turėtus regėjimus yra tarp savęs skirtingi. 
Šventieji kalba apie savo pačių įsitikinimus, apie tikrus savo 
pergyvenimus. Bet apie tų regėjimų prigimtį jie nieko nespren- 
džia. Todėl jie, vien iš pasirodymų, ir nedaro išvados, kad pasi- 
rodęs šventasis turįs būti atsikėlęs iš karsto (kad ir pasirody- 
mo metu). 

O apaštalai pabrėžia matę atsikėlusį Kristų. Iš pasi- 
rodymų, iš tuščio kapo jie veda Kristaus atsikėlimą!. 


e. Materijalizacijos hipotezė. R. A. Hofmann Kristaus. 
pasirodymus bando sugretinti su okultizmo reiškiniais. Pasak jo, 
Kristaus pasirodymai esą ne kas kita, kaip okultistiniai materija- 
lizacijos reiškiniai (okkultische Materialisationsvorginge). Kristaus. 
fluidinis arba dvasinis kūnas mirties metu atsiskyręs nuo materi- 
jalinio, žemiško kūno. Tuo būdu Kristus su mokiniais ir buvęs, 
kalbėjęs, valgęs ir t. tt Jo dangun žengimas buvęs tiktai to flui- 
dinio kūno formos sunykimas. (Autlėsung der Gestalt). Debesys, 
apie kuriuos kalba šv. Lukas, buvę tiktai toji aiormuotoji, paskli- 
dusioji medžiaga. 

Į šią hipotezę Hoftmann'4ą pastūmėjo nepasitenkinimas esa- 
momis hipotezėmis ir jo laikais iškeltas materijalizacijos klausimas. 

Dėl jo hipotezės reikia pasakyti štai kas: 

a) Ji nesuderinama su istoriniu pasakojimu apie tuščią. 
kapą. Jei mokiniams pasirodė tik fluidinis kūnas, tai materijali- 
nis kūnas turėjo likti kape. 

b) Toji hipotezė neturi pakankamos atramos mokinių psi- 
chologijoje. Hofmann sako, kad fluidinio Kristaus kūno mate- 
rijalizacija buvusi susidariusi mokinių įtaka. Bet mokiniai nebuvo. 
nusiteikę pasirodymams ir, konsekventiškai, fluidinio 
Kristaus kūno iššaukti nemanė. Taigi jie nebuvo mediumai. 

c) Niekas nėra įrodęs, kad, Kristui mirus, nuo Jo atsis- 
kyręs kažin koks fluidinis kūnas ir pasirodęs jis, o ne atsikėlusis. 
Kristus. 

Kristaus pranašystės apie būsimą savo atsikėlimą, o taip 
pat evangelistų bei kitų liudijimai, verčia manyti, kad tai buvo 
tikras atsikėlimas ir, konsekventiškai, tikri pasirodymai“, 


1 Goebel B., Katholische Apologetik, 229—230. 
2 Das Geheimnis der Auferstehung Jesu, Leipzig 1921. 
3 Ioh. Brunsmann, Lehrbuch der Apologetik, I 358—360. 


— 122 — 


Pastabos. 1. Iš viso, kas sakyta, darome išvadą, kad Kris- 
taus pasirodymai realūs ir kad jie parodo Kristaus atsikėlimą, t. y. 
tos pačios sielos reinformaciją su tuo pačiu kūnu. Iš čia seka, kad: 

a) Negalima sakyti, kad pasirodęs kūnas buvo naujai su- 
„kurtas, nes tuomet sektų, kad Dievas klaidino, paliudydamas 
Kristaus pasakymą, kad Jis tikrai atsikėlęs. 

b) Negalima prileisti, kad tai buvo tik Kristaus ar kito į Jo 
panašus kūnas, kuriuo pasirodžiusi gera dvasia, kaip, pav., 
„angelas Rafaelis. Argi Dievas, leisdamas tai padaryti, neliktų 
apgavimo, klaidos ir žmonių suklydimo kaltininkas? 

c) Negalėjo tai padaryti ir piktoji dvasia, nes Dievas to 
nebūlų leidęs. Be to, tai būtų nesuderinama su tais duotaisiais 
pamokymais apie Dievo karalystę, kuriuos davė Kristus po savo 
atsikėlimo. 

Taigi belieka tikra reinformacija. „Tai aš... palieskite, pa- 
žiūrėkite...“1 


2. Įrodėme istorinį Kristaus atsikėlimo tikrumą. Bet tuo 
pačiu jau įrodytas ir filosofinis bei teologinis tikrumas, 
nes atsikėlimas yra absoliutus stebuklas. 


2 dalis. Reliatyvusis Kristaus atsikėlimo tikrumas. 

Kristus, atsikeldamas iš numirusių, įrodė savo dieviškąją 
pasiuntinybę. 

a. Pirmą kartą Jis tai parodė, išvarydamas iš bažnyčios 
pirklius?. Žydai žinojo, kad tam Jis neturėjo sinedrijono įgalioji- 
mo. Šitokį savo elgesį Jis galėjo pateisinti tik aukštesne galia. 
Todėl žydai ir prašo iš Kristaus ženklo, paliudijančio tą 
Jo galią. Tuomet Kristus jiems atsako: „Sugriaukite šią bažny- 
čią, o aš per tris dienas ją vėl atstatysiu“3. Žydai pamanė, kad 
Jis čia ištikrųjų kalba apie tą, 46 metus statytą, bažnyčią. Bet 
evangelistas šv. Jonas pastebi, kad Kristus kalbėjo „apie savo 
kūno bažnyčią“*. Mokiniai, atsikėlus Jam iš numirusių, tai atsimi- 
nę. Taigi nors tas Kristaus pasisakymas apie savo atsikėlimą 
apaštalams pradžioje ir nebuvo aiškus, tačiau jis tikrai buvo tai- 
komas atsikėlimui trečiąją dieną. 

b. Kristaus atsikėlimą kaip ženklą paduoda evangelistas 
šv. Matas. Žydai pra šo Kristaus mesijaniškumo ženklo. Tačiau 
Kristus jiems atsako, kad nebūsią jiems duota kito ženklo, kaip 
tik Jonos ženklas, vaizduojąs Jo atsikėlimą trečiąją dieną. Kaip 
Jona išbuvęs tris dienas ir tris naktis banginio viduriuose, taip 
žmogaus Sūnus išbūsiąs tris dienas žemėje“. 

c. Tai matyti ir iš Kristaus pasisakymų, kad Jis esąs di- 
desnis už Saliamoną, kad savo stebuklus darąs Dievo galia“. 


1 Luk. 24, 36 są. 4 Jon. 2, 21. 
* Jon. 2, 14—22, 5 Mat. 12, 38—40. 
3 Jon, 2, 19, Š Luk. 11, 20. 


— 123 — 


d. Net jei Kristus ir nieko aiškiai nebūtų sakęs apie 
savo atsikėlimą, tai ir tada reliatyvusis stebuklo tikrumas būtų 
aiškus: visą laiką Jis save laikė Dievo siųstuojų; 
Dievas, prikeldamas Kristų, šiojo žodžius kaip tik paliudija!. 


Pastaba. Atsikėlimas buvo Kristaus išpranašautas. Tai 
aiškus proto stebuklas. Iš tų Kristaus pranašysčių apie savo 
atsikėlimą galima sudaryti naujas argumentas Jo dieviškai pasiun- 
tinybei įrodyti. Čia tačiau primename tik tiek: 


a. Kristus išpranašavo savo atsikėlimą. Tai istoriš- 
ka pranašystė. Jis nusakė ne tik patį faktą, bet ir fakto laik ą?. 
Jo pranašystę žinojo ir žy dai—jie pastato prie Jo kapo sargybą“. 


b. Ta pranašystė įvyko. Čia gali būti neaiškumas tik dėl 
laiko. Vienur sakoma, kad Kristus atsikėlęs po „trijų dienų“, 
kitur, kad „trečiąją dieną“ arba po „trijų dienų ir trijų 
nakčių“. Tačiau tas keblumas lengvai išsprendžiamas, prisiminus 
žydų kalbos savumus: joje tas pats dalykas nekartą išreiškiamas 
įvairiai. Tai matyti, pav., ir iš evangelisto šv. Mato, nes jis vienoje 
vietoje šiuo reikalu sako „tris dienas ir tris naktis“, kitoje, „po 
trijų dienų“ arba „trečiąją dieną“?. Tą patį pastebėsime, sugre- 
tinę Tobijo 3, 10 su Esteros 4, 16; 5, 1, kur „po trijų dienų ir 
trijų nakčių“ ir „trečiąją dieną“ imama per viena. 

Mums čia nesvarbu, ar žydai parą pradėdavo nuo 6 vakaro 
val., ar jie būtų ją pradėję nuo 12 nakties val., nes ir pirmuoju 
ir antruoju atveju paliečiama ir trečioji diena. 


c. Toji pranašystė neišaiškinama naturaliai. Atsikė- 
limas iš numirusių yra absoliutus stebuklas, vadinasi, toks ste- 
buklas, kurį vienas Dievas tegali padaryti, ir konsekventiškai, tik 
Jis vienas iš anksto tegali jį žinoti; kitas čia iš anksto tegali žinoti 
tuomet, kuomet jam Dievas tai apreiškia. Tiesa, Mesijo atsikėli- 
mas buvo minimas S. Įstatymo knygose“, bet nelabai aiškiai, o 
ypač, kad ten nenurodytas laikas (trečiąją dieną). 

Dėl Kristaus mirties, atsikėlimo ir pasirodymų yra prigalvota 
nemaža įvairių priekaištų. Svarbesniuosius jų čia peržiūrėsime. 


Priekaištai dėl Kristaus mirties. 


1. Pilotas nustebo, kad jau Kristus miręs. Taigi jis Kristaus 
mirtimi abejojo“. 

Ats. Jis nežinojo, kiek Kristus buvo iškentėjęs prieš nukry- 
žiavimą. Negalima manyti, kad jis nepatikėjo šimtininkui. 

1 Pig. Van. Noort G., De vera religione, 153—155. 

ž Mat. 17, 9; plg. Mork. 9, 8. 26; Mat. 26, 31 są.; plg. Mork. 14, 27 są. 

3 Mat. 16, 21; 20, 19; Mork. 8, 31. 

4 Mat. 27, 62 są. 

5 Mat. 12, 40; 27, 62 są. 

5 Ps. 15, 10; Ag. 2, 31; 13, 35. 

7 Mork. 15, 44, 


— 124 — 


2. Kristus tarė Magdalenai: „Nelaikyk manęs“!. Taigi jis 
bijojo prisilietimo dėl patiriamo skausmo. 

Ats. Kristus leido prisiliesti kitiems?, taip pat ir mote- 
rims“. Magdalenai, atrodo, Jis tik neleido ilgai taip daryti. 

3. Kartais kryžiavimas esti iškenčiamas, išlaikomas. 

Ats. Tokioms kančioms, kaip Kristaus, joks žmogaus orga- 
nizmas negali atsilaikyti. 

4, Kristus galėjo nežinoma jėga išsigydyti, išeiti iš kapo ir 
apsimesti esąs atsikėlęs iš numirusių. 

Ats. a) Kristus buvo miręs. b) Toks tariamasis išsigydymas 
neįmanoma be stebuklo. c) Tuo būtų pozityviai apgavęs apašta- 
lus, nes Jis iš anksto sakėsi atsikelsiąs. Tačiau apgaulė nesutai- 
koma su Kristaus šventumu ir išmintimi, 

5. Bet Bažnyčios Tėvai Kristaus mirtį laiko stebuklu. 

Ats. Jei jie ją laiko stebuklu, tai ne dėl to, kad naturalios 
mirties priežastys būtų buvusios nepakankamos. Jie čia turėjo 
galvoje, kaip galima suderinti Kristaus visionem beati- 
ficam (regėjimą Dievo) su Jo fizine kančia. 


Priekaištai dėl Kristaus atsikėlimo. 


6. Apaštalai klausinėjo vieni kitus, kas tai būtų per atsikė- 
limas*. Taigi jie neturėjo atsikėlimo sąvokos. 

Ats. Apaštalai abejojo, ar Kristus tai pasakė apie save 
tikra žodžio (atsikėlimo) prasme, ar perkelta. Negalima sakyti, 
kad apaštalai neturėjo atsikėlimo sąvokos. 

7. 2. Kor. 3, 17 pasakyta: „Viešpats yra dvasia“. Taigi at- 
sikėlęs Kristus kūno neturėjo. 

Ats. Čia tekalbama apie Šv. Dvasią, trečiąjį Šv. Trejybės 
asmenį. 

8. 2. Kor. 5, 16 šitaip pasakyta: „Dabar jau jo (Kristaus) 
nebepažįstame kūno žvilgsniu“. 

Ats. Atsivertęs šv. Paulius kitaip žiūrėjo į Kristų. 

9, 1. Kor. 15, 47 sakoma: „Antrasis žmogus iš dangaus, 
dangiškas“. 

Ats. Kristus yra iš dangaus savo dieviškąja prigimtimi 
ir asmeniu, o ne kūnu. 

10. Žydai ir talmudas teigia, kad apaštalai Kristaus kūną 
pavogę. 

Ats. Jau minėjome, kuriuo tikslu žydai šitaip sakė. 

Talmudo knygos neturi didelio autoriteto istoriniame Kris- 
taus gyvenimo aprašyme. 

11. Kristaus atsikėlimą paliudija tik jo bičiuliai. 


1 Jon. 20, 17. 3 Mat. 28, 9. 
2 Jon. 20, 27. 4 Mork. 9, 9. 


— 125 — 


Ats. Bet ar bičiuliškumas tuo pačiu atima liudytojų ži- 
nojimą ir tiesumą? 

Kodėl kiti tyli, apaštalams viešai skelbiant Kristaus atsikėlimą? 

12. Niekas nematė ir nežino, kuriuo būdu Kristus atsikėlė. 

Ats. Bet argi atsikėlimui tas atsikėlimo momento matymas 
ir atsikėlimo būdo žinojimas yra būtinas? 


Priekaištai dėl Kristaus pasirodymų 


13. 2. Kor. 12, 2—4 pasakyta: „Ar kūne, nežinau, ar be 
kūno — nežinau, turėjau regėjimą“. Taigi Kristaus pasirodymai 
buvo subjektyvūs. 

Ats. Šv. Paulius čia pareiškia nežinąs tik vidinės tos savo 
būsenos prigimties, bet nesako nežinąs, ką jis objektyviai regėjo. 

14. Baimė sutrukdo normalų pojučių veikimą. O apaštalai, 
pamatę Kristų išsigando!. 

Ats. Ta baimė buvo daugiau nustebimas. Jei jie ir iš 
tikrųjų pabijojo, tai tik pradžioje; paskui jie juk džiaugėsi“, 

15. Kūnas, turįs atsparumo ir kartu neturįs, yra chimerinis 
kūnas. O Kristus ėjęs pro uždaras duris. 

Ats. Stebuklingu būdu tas pats kūnas vienu laiku gali 
turėti atsparumo, kitu ne (compenetratio corporum). 

16. Garbingas, sudvasintas kūnas negali būti matomas, pa- 
liečiamas; jis negali valgyti ir t. t. 

Ats. Netiesa, kad jis negali būti matomas ir liečiamas, nes 
jis yra kiekybinis. Dėl valgymo reikia pasakyti, kad jam val- 
gis nėra būtinas. Bet kad jis valgyti negalėtų, su tuo sutikti ne- 
galima. 

17. Visi žmonės atsikels iš numirusių ir pasirodys. Taigi 
Kristaus atsikėlime bei pasirodyme nėra nieko nuostabaus. 

Ats. Taip, visi atsikels. Bet tai įvyks ne pagal gamtos 
dėsnius. Be to, Kristus atsikėlė prieš laiką, Dievo nustatytą 
kitiems žmonėms (paskutiniojo teismo dieną). 

18. Kristaus pasirodymų aplinkybės evangelistų aprašymuose 
nėra pakankamai ryškiai determinuotos; jos atrodo net prieštarau- 
jančios. 

Ats. Negalima sutikti, esą, pas evangelistus Kristaus pasiro- 
dymai aprašyti taip, kad iš jų nematyti Kristaus atsikėlimo. 

Taip pat negalima sutikti, esą, tie Kristaus pasirodymų ap- 
rašymai, paskirų evangelistų paduodami, prieštarauja vieni kitiems. 
Čia tegalima kalbėti tik dėl smulkmenų skirtumo. 

19. Vieni evangelistų mini Kristaus pasirodymus tik Galilė- 
joje, kiti — tik Judėjoje. 


1 Luk. 24, 36 są. 
2 Luk. 24, 41. 


— 126 — 


Ats. Negalima tvirtinti, kad bent vienas evangelistas būtų 
buvęs įsitikinęs Kristaus pasirodymus buvus tik Judėjoje, arba 
tik Galilėjoje. Galima sutikti tik su tuo, kad paskiri evangelistai 
nepaminėjo visų pasirodymų (kas matyti pačiuose aprašymuose). 

Priekaištai dėl reliatyvaus Kristaus atsikėli- 
mo tikrumo. 

20. Atsikėlęs Kristus turėjo pasirodyti visiems žydams, kad 
jie galėtų įtikėti. Bet jis pasirodė tik kai kuriems. 

Ats. Kristus savo atsikėlimą žydams įrodė per liudytojus, 
t. y. tarpiškai. Nebūtinai Jis tai turėjo padaryti betarpiškai. 

21. Bažnyčia įsako tikėti Kristaus mesijaninę pasiuntinybę, 
Jo mokslo dieviškumą ir tiems, kurie sau nėra moksliškai įrodę 
Kristaus atsikėlimo fakto. 

Ats. Tai tepasako tik tiek, kad atsikėlimas nėra vienin- 
telis tikėtinumo motyvas. Tačiau negalima sutikti, kad atsikėli- 
mas nėra vienas iš stipriųjų tikėtinumo motyvų. 

Čia nereikia dar pamiršti, kad vienas dalykas yra priimti 
ką nors istoriniu tiktumu (patyrus, remiantis istoriniais daviniais) 
kitas dalykas — priimti tą patį žikėjimo keliu tik todėl, kad ne- 
klaidingas Bažnyčios mokymas neklaidingai liudija šią tiesą (Kris- 
taus atsikėlimo tiesą) esant per įkvėptus rašytojus (Šv. Rašto raš- 
tininkus) paties Dievo patvirtintą... Šiuo atveju pasitikėjimas ne- 
klaidingu Bažnyčios mokymu gali remtis a7 kitais Kristaus ste- 
buklais 27, kas dažniausiai ir būna, nuostabiu pačios Bažnyčios 
gyvenimu ir, be to, paties Dievo žmonėms duodama malone. 

22. Kristaus žodžių „sugriaukite šią bažnyčią ir per tris die- 
nas aš vėl ją atstatysiu“!, žydai tuomet negalėjo suprasti. 

Ats. Jei prileistume, kad jie tuomet to negalėjo suprasti tai, 
tuomet, iš antros pusės, tai nebuvo nė būtina: jie galėjo juos at- 
siminti ir suprasti po Kristaus atsikėlimo. 


Priekaištai dėl Kristaus pranašystės apie 
savo atsikėlimą. 

23. Jei Kristus galėjo savo mirtį išpranašauti, tai galėjo jos 
ir išvengti. Tačiau jis jos neišvengė. Taigi jis Jos ir nepermatė. 

Ats. Kristus nenorėjo išvengti mirties. Jis pasirinko ją 
laisvai. 

24. Kalbėdamas apie savo atsikėlimą, Kristus, gal būt, tu- 
rėjo galvoje tik bendrą savo laimėjimą, o ne tikrą atsikėlimą. 

Ats. a. Kristus aiškiai kalbėjo apie savo atsikėlimą (resur- 
rectio, resurgam etc.). 5. Kūnų atsikėlimo sąvoką žydai tada jau 
turėjo. c. Kristus nusako mirties aplinkybes (plakimą ir k.), nusako 
ir atsikėlimo laiką — po trijų dienų, d. Taip Jo atsikėlimą bu- 
vo supratę ir fariziejai. 


1 Jon. 2, 19. 


— 127 — 


25. Apaštalai visai nesuprato, ką Kristus kalbėjo apie savo 
atsikėlimą. 

Ats. a. Apaštalai nesuprato tada, kada Kristus kalbėjo; bet 
jie suprato, kada tai buvo įvykę. b. Ne dėl to jie pirmiau nesu- 
prato, kad tai būtų buvę neaiškiai pasakyta, bet dėl to, kad pagal 
jų supratimą Mesijas turėjo būti nemirštamas. 

26. Psichologiškai negalimas dalykas, kad, Kristui aiškiai 
savo atsikėlimą nusakius, apaštalai per tris dienas po Jo mirties 
to nebūtų atsiminę. 

Ats. Jei jie tai būtų supratę anksčiau, toks neatsimi- 
nimas nebūtų galimas. Bet taip nebuvo. Be to, atsiminti jiems 
kliudė visi tie netikėti baisūs įvykiai, būsimųjų nelaimių baimė. 

27. Kristus gerajam piktadariui pasakė: „Šiandien su manim 
būsi rojuje“!. 

Ats. Visai galimas dalykas, kad čia kalbama apie dvasiš- 
ką rojų. Taip aiškina šv. Augustinas ir daugelis teologų?. 


V. Skirsnis. Kristaus pranašystės. 


(Tezė) Kristus savo pasiuntinybės ir mokslo 
dieviškumą paliudijo įvykusiomis pranašys- 
tėmis. 


Paaiškinimai. 1. Ši tezė yra naujas argumentas Kris- 
taus pasiuntinybės ir mokslo dieviškumui įrodyti. 

2. Kristaus pranašystės liečia Jo paties asmenį (kančią, 
mirtį, atsikėlimą ir k.), Jo mokinius (šv. Petro išsigynimą, 
Judo išdavimą ir k.), Jo įkurtos Bažnyčios ir pasaulio likimą. 

3. Nevisomis Kristaus pranašystėmis mes jau dabar galime 
pasinaudoti: kai kurios jų dar tebėra neįvykusios, pav., pranašystė 
apie pasaulio galą. Be to, kai kurios jų, nors ir neaiškiai, pami- 
nėtos jau S. Įstatyme, pav., pranašystės apie Mesijo kančią ir 
mirtį?, apie Jeruzalės išgriovimą,. 

4. Kalbėdami apie šias pranašystes, daugiau akcentuosime jų 
aplinkybes. 

5. Čia laikysimės tokios pat tvarkos, kokios laikėmės kalbė- 
dami apie stebuklus. Vadinasi, paliesime istorinį, filosofinį, teolo- 
ginį ir reliatyvųjį pranašysčių tikrumą. 

Tezę neigia visokio plauko racijonalistai. Jie Evangelijoje 
minimas Kristaus pranašystes arba aiškina naturaliai, arba neigia 
jų istorinį tikrumą, sakydami, esą, jos sugalvotos po įvykių. 


1 Luk. 23, 43. 

2 Plg. S. Thomas 3. gu. 52, a. 4 ad. 3. 

3 Ps, 21, 68; Iz. 50, 4—10; 52, 13 są; 53, 1—13. 
4 Dan. 9, 26 są. 


— 128 — 


1 dalis. Istorinis Kristaus pranašysčių tikrumas. 

Čia reikia įrodyti, 1) kad Kristus tam tikrus būsimus įvykius 
pranašavo, 2) kad tos pranašystės įvyko, ir 3) kad istoriniais 
pranašysčių dokumentais galima tikėti. 

1) Kristus pranašauja būsimus įvykius. 

a. Jis smulkmeningai nusako savo būsimą kančią ir mirtį. 
„Jeruzalėje Jis būsiąs suimtas, atiduotas žydų mokytojams ir kuni- 
gams, būsiąs išjuoktas, apspjaudytas, nuplaktas; pagaliau mirsiąs, 
bet trečiąją dieną Jis atsikelsiąs!. Kristus pranašavo, kad būsiąs 
„žydams išduotas vieno savo apaštalų?, kad apaštalas Petras Jo 
išsiginsiąs?. 

b. Kristus pranašavo, kad Jo, čia žemėje įkurtoji, dangaus 
ikaralystė, tarytum grūdas, pradžioje maža, paskui užaugs į didžiulį 
mmedį*, kad ji pasaulyje padarys daug gerų permainų“. 

c. Kristus taip pat pranašavo, kad priešų kariuomenė apguls 
Jeruzalę, apsups ją pylimu“, kad miesto gyventojams ateis 
sunkios dienos“, kad miestas ir šventovė bus visai išgriautiš, kad 
žydai išsisklaidys po visą pasaulį? ir kad visa tai įvyks netolimo- 
je ateityje!“, 

2) Tos pranašystės įvyko. 

a. Iš Evangelijų žinome“, kad Kristaus kančia ir mirtis 
"visiškai atitiko Jo pranašystes. Taip pat įvyko Judo išdavimo!* 
ir Petro išsigynimo!3 nusakymas. 

b. Iš istorijos žinome, kad Bažuyčios augimas atitiko 
Kristaus pavaizdavimą: iš mažo Kristaus mokinių būrelio ji išsi- 
plėtė į didelę organizaciją, apėmusią įvairias tautas, pakeitusią 
pasaulį'4, k 

c. Iš Tacito??, Juoz. Flavijaus!*, Bažnyčios istoriko Sokrato"“, 
Amijano Marcelino?8 ir k. žinome, koks buvo Jeruzalės liki- 
mas su jos šventove ir gyventojais 70 m. po Kr. 


3) Paduodančiais šias pranašystes šaltiniais nega- 
lima netikėti. 

Svarbiausi šių pranašysčių šaltiniai yra Evangelijos. 
Priimant šių istoriškumą, nebegalima sakyti, kad pranašystės jose 
vėliau įspraustos. 


* Mork. 10, 32 są; Mat. 16, 21; 11 Žiūr, Mat. 26, 57 są.; 27, 1 są. 
20, 17 są. 12 Žiūr. Mat. 26, 47—50. 

2 Mat. 26, 21 są.; Jon. 13, 21 są. 18 Žiūr, Mat. 26, 60—75. 

š Mat. 26, 34; Mork. 14, 30. 4 Tuo klausimu dar kalbėsime. 

* Mat. 8, 11; 13, 31, są.; 24, 14. 15 Hist ria 1, 2; 5, 11 — 13; 6, 9. 

5 Mat. 13, 33. 16 De bello Judaico 5, 12, 2; 6, 8, 

6 Luk. 19, 43. 1; 6, 9, 2 są. 6, 4 są; 7, 11; 

* Luk. 19, 43 są; 21, 23 są. „9,2 

S Luk. 19, 44; Mork. 13, 2. 17 Historia Eccl. 3, 2 są. (M. G. 

9 Luk. 21, 24. 


67, 429). 
10 Mat. 24, 34; Mork. 13, 30. 18 Rer. gest. 23, 1 — 3. 


— 129 — 


a. Kristaus kančios smulkmenos randamos išpranašautos 
įvairiose Evangelijų vietose, įvairiais vaizdais, įvairiomis progomis!. 
Pastebimas organiškas tų atpasakojimų susijimas su visu 
veikalu rodo, kad jie nėra įtarpos. 


b. Dėl pranašysčių apie Bažnyčios raidą, dėl jų istoriškumo 
nė kritikai liberalai nekelia didelių abejojimų. 


c. Sinoptinės Evangelijos su pranašystėmis apie Jeruzalės 
išgriovimą parašytos prieš 70 m. Taigi čia tegali būti kalbama 
tik apie vėlybesnį jų įterpimą. Tačiau tokiam prileidimui jokio 
pagrindo nėra. Ta pranašystė, būdama dar susijusi su paskuti- 
niu teismu, eina prieš žydų jausmus ir troškimus. Todėl joks žy- 
das nebūtų jų įdėjęs po tokių nemalonių įvykių?. 


2 dalis. Kristaus pranašysčių filosofinis ir teologinis tik- 
runas. 

1) Minėtos Kristaus pranašystės neišaiškinamos naturaliai. 
Jų priežasčių reikia ieškoti už fizinės gamtos ribų 
(filosofinis tikrumas). 


a. Kristaus pranašystės apie savo kančią ir mirtį. 

a) S. Įstatyme, tiesa, buvo pranašauta Mesijo kančia“), bet 
tik bendrais bruožais. Tuo tarpu Kristus jas nusako smulkiai. Be 
to, S. Įstatymo idėja apie kenčiantį Mesiją Kristaus laikais 
Žydams jau buvo svetima. Tai matyti ir iš to, kad apaštalai 
nesuprato Kristaus kalbos apie kančią, nes tai jiems atrodė negali- 
ma+., Žmogiškai imant, Kristus taip pat turėjo pasiduoti to meto 
manymui apie Mesiją. 

b) Negalima prileisti, kad prie kenčiančio ir mirštančio Me- 
sijo idėjos Kristų naturaliai privedusios pastebimos aplin- 
kybės: didėjąs Jo priešų skaičius, šv. Jono Krikšt. likimas ir k. 
(tos aplinkybės turėjusios versti Kristų pagalvoti apie savo likimą). 
Tačiau Kristaus pranašystės apie savo kančią ir mirtį liečia ne tik 
patį faktą, bet ir to fakto aplinkybes. 


b. Pranašystė apie Bažnyčios likimą. 

Tada Bažnyčia turėjo daug priešų tiek iš žydų, tiek iš pa- 
gonių pusės. Pačioje pradžioje drąsiai, nedvejojant kalbėti, 
kad tas pradžioje mažytis grūdas išaugs į didžiulį medį, reikėjo 
pirma tai iš kur nors Žinoti. 


1 Mork. 2, 18 są; 3, 6; 8, 31; 9, 9 są.; 9, 30; 10, 32 są.; 12, 6 są; 14, 
8; 14, 17 są. 

2 Arlimas pranašystėms yra dabarties ir praeities slaptų dalykų Žinoji- 
mas. Tai gali būti proto stebuklas. Kristus ir tokių slaptų dalykų yra pasakęs, 
pav., Natanaelini (Jon. 1, 48), moteriškei apie 5 jos vyrus (Jon. 4, 18), Mortai 
apie Lados aus IS se 11,11 54.) 

3 Plg. „ 68; Iz, 50, 4 54,; 52, 13 są; 53, 1—12, 
4 Plg. Mori. 8, 32 są; 9, 10 są.; Jon. 12, 34; Luk. 18, 34. 


9* 


— 130 — 


c. Pranašystė apie Jeruzalės išgriovimą. 

Mintis, kad kas nors, ypač pagonys, išgriaus Dievo miestą 
Jeruzalę ir jos šventovę, žydams, aišku, buvo svetima. Be 
to, romėnų kariuomenė paprastai užkariautų šalių paminklų, bran- 
gių daiktų nenaikindavo, nedegindavo. Ir Titas žydų šventovės 
nenorėjo sunaikinti. 

Taigi, imant visas pranašystes kartu, reikia pasakyti, kad 
jos naturaliai neišaiškinamos. Pasakyti komplikuotus, daug da- 
lykų liečiančius, Dievo bei žmonių laisvos valios priklausomus 
įvykius paprasto žinojimo nepakanka. 

2) Teologinis Kristaus panašysčių tikrumas ma- 
tyti iš išpranašauto įvykio prigimties (absoliučios pranašystės, 
pav., Kristaus atsikėlimas, kurį vienas Dievas tegali padaryti) arba 
iš aplinkybių (Kristaus šventumas, Dievo karalystė ir k. relia- 
tyvios pranašystės). 

3 dalis. Kristaus pranašysčių reliatyvus tikrumas. 

1) Kristus savo pranašystes nurodo kaip savo pasiunti- 
nybės ir mokslo dieviškumo ženklus. 


a. Kalbėdamas apie Judo išdavimą, Kristus pabrėžia, kad 
iš anksto kalbąs todėl, kad apaštalai paskui Jį tikėtų!. 


b. Jis pranašauja pasaulio pabaigą, kad tuo būdu sustiprin- 
tų žmonių tikėjimą savo mesijaniškumu?. 


c. Savo atsikėlimo pranašyste Jis remia savo dieviškąją 
pasiuntinybęš. 

d. Jeruzalės išgriovimą Kristus pranašauja kaip bausmę už 
tai, kad ji atmetė Dievo Siųstąjį*. 

2. Apaštalai Kristaus pranašystes taip pat suprato kaip 
Jo pasiuntinybės ir mokslo dieviškumo liudytojus. Jie prisipažįs- 
ta tikį Jo mesijaniškumu dėl to, kad Jis viską žinąs“. 

Pastaba. Kristaus pranašystėms prikišama priekaištų. Ke- 
blesnis jų gali atrodyti tas, kuris jungiamas st napovota, t. y. su 
tariamu Kristaus manymu, kad netrukus būsiąs pasaulio 
galas ir kad netrukus Jis vėl ateisiąs. Klaidingam eschatolo- 
gizmui tai ir duoda pagrindą tvirtinti, kad Kristus galvojęs tik 
apie eschatologinį savo mesijaniškumą, o tuo pačiu ir apie escha- 
tologinę savo karalystę. Kadangi šis klausimas daugiau skrip- 
turistinis ir, be to, reikalaująs daug vietos ir laiko, todėl mes jo 
čia ir neliečiame“. 


1 Jon. 13, 19. 4 Luk. 19, 41—44, 
2 Mat. 24, 25 są. 5 Jon. 16, 30, 
3 Jon. 2, 18—19. 


6 Šiuo klausimu žiūr., pav., Billot L., La Parousie1?, Paris 1929; G. van 
Noort, De vera religione?, Hilversum in Hollandia 1929, 273—291; Rosadini 
S., Notae exegeticae, Romae 1931, II: Selecta et evangeliis ex Act. Apost., 163 —189. 


— 131 — 


VI. Skirsnis. Nuostabus Kristaus religijos 
plitimas, laikymasis ir nuostabūs jos 
padariniai ŽMonėse. 


(Tezė) Kristaus mokslo nuostabus plitimas, 
jo išsilaikymas, jo nuostabūs padariniai ro- 
do dievišką krikščionybės kilimą. 


Paaiškinimai. 1. Čia yra naujas argumentas įrodyti krikš- 
čionybės dieviškumui ir, konsekventiškai, Kristaus dieviškajai pa- 
siuntinybei. 

2. Iš šiandienykščių krikščioniškų tikybų tarpo Katalikų 
Bažnyčia išsiskiria tiek savo išsilaikymu, tiek savo vaisiais. Tas 
Bažnyčios gyvenimas toks nuostabus, kad jis tenka aiškinti spe- 
cijaliniu Dievo įsikišimu, kitaip betariant, tą gyvenimą tenka laikyti 
moraliniu stebuklu. Tokiu būdu aiškėja Dievo teikiamas 
specijalus antspaudas Katalikų Bažnyčiai ir drauge jos skel- 
biamai religijai. Iš to antspaudo aiškėja Katalikų Bažnyčios ir 
jos skelbiamos religijos paskyrimas būti tikra (vera) ir teisia 
(legitima) religija. Ta pati religija 7 pasako kuriuo keliu ji atėjo 
į žmones. Tas kelias — Kristus, dieviškasis Pasiuntinys, Katalikų 
Bažnyčios ir jos skelbiamos religijos Kūrėjas. Tuo biidu aiškėja, 
kad tikra ir teisi religija yra Kristaus paskelbtoji religija, kuri pa- 
likta to paties Kristaus įsteigtai Bažnyčiai, konkretiškai, Katalikų 
Bažnyčiai neklaidingai ją saugoti. 

Kadangi šiame kelyje svarbiausias dalykas yra parodyti, kad 
tas Katalikų Bažnyčios gyvenimas arba, kitaip betariant, tie nuo- 
stabūs Katalikų Bažnyčios gyvenimo taktai yra netik istoriniai 
ir nuostabūs, bet net stebuklai, tai šis stebuklingumo klausi- 
mas ir čia yra svarbiausias. Kiti dalykai, pav., Bažnyčios pasaky- 
mai apie savo pašaukimą, yra lengvai sužinomi. 

Suvedant klausimo svarbumą į Bažnyčios gyvenimą arba į 
nuostabius istorinius to gyvenimo faktus 7 jų stebuklingą cha- 
rakterį, suprantamas dalykas, kad čia svarbu tie istoriniai 
ir stebuklingieji faktai konstatuoti. Svarbu, nes pati 
Bažnyčia, — tvirtindama, kad Ji Kristaus įsteigta, kad Jos Kūrėjas 
Kristus yra Dievo Siųstasis, net pats įsikūnijęs antrasis Dievo 
asmuo, kad Ji, Bažnyčia, įkurta visiems, kad Jos skelbiamasis 
mokslas taip pat visiems, — kaip tik ir nurodo tuos stebuklingus 
faktus, kurie reiškiasi Jos gyvenime. Katalikų Bažnyčia, varto- 
dama šį argumentą savo dieviškajai pasiuntinystei betarpiškai 
įrodyti, o žarpiškai ir savo skelbiamai krikščionybei paliudyti, 
jį stipriai iškelia. Ji sako: „Ecclesia per se ipsa, ob siam nempe 
admirabilem propagationem, eximiam sanctitatem et inexhau- 
stam in omnibus bonis foecunditatem, ob catholicam unitatem 
invictamgue stabilitaiem magnum et perpetuum est motivum 


— 132 — 


credibilitatis et divinae suae legationis testimonium irreiraga- 
bile“!. 

Šis argumentas, kaip matyti, sudaromas ne iš vieno kurio 
įvykio, bet iš komplekso. Tas nuostabių įvykių kompleksas 
parodo, kad Kristaus paskelbtojo mokslo gyvenime matyti Dievo 
ranka arba moralinis stebuklas. Stebuklas, nes žiūrint į žmo- 
nių įpročius, į žmonių moralines silpnybes ir k., atrodo, kad 
vienų žmogiškų jėgų čia nepakanka tam įvykių kompleksui su- 
daryti. Tas stebuklas yra moralinis, ne fizinis, nes čia iaktai 
prašoksta žmonių moralinį išsigalėjimą. Ir prašoksta moralines 
galias ne vieno žmogaus, bet gausingo jų skaičiaus. 

Iš Bažnyčios gyvenimo Vatikano susirinkimas paminėjo šiuos 
faktus: Bažnyčios greitąjį plitimą, išsilaikymą sunkiose gyvenimo 
kovose, gerus padarinius visuomenėj, šventumą, vieningumą. Su- 
prantama: Bažnyčia egzistuoja i7 veikia. Ji egzistuodama, be 
abejojimo, sutinka įvairių vidinių ir išorinių kliūčių. Ji veikdama 
stengiasi duoti vaisių, bet pati neišsisemdama, tų vaisių nepri- 
trūkdama, pati nesendama. Todėl vieni iš ką tik minėtųjų Bažny- 
čios gyvenimo faktų liečia Bažnyčios ir drauge jos skelbiamos 
krikščionybės egzistenciją (krikščionybės ir Bažnyčios paplitimą, 
vieningumą [unitatem], patvarumą [stabilitatem|), kiti Jos veikimą 
(foecunditatem, sanctitatem). 

Tuos faktus čia trumpai paminėsime. 


a. Nuostabus krikščionybės paplitimas. Čia iš vienos pusės 
parodome patį greito paplitimo faktą, iš antros —tas kliūtis, kurias 
krikščionybė sutiko. Išvadoje pasirodo disproporcija tarp naturalių 
plitimo priežasčių ir tarp gautų padarinių. 

6. Tolimesnis krikščionybės katalikybės /aikymąsis. Čia pa- 
rodoma, kaip pasaulyje viskas keičiasi, kaip visi turi savo priešų, 


1 Conc. Vat., sess. III cap. 3 tą patį argumentą „Adnotationes in sche- 
ma prosynodale Conc. Vatic“, paaiškinama šiaip: „Ouamvis fideles rudiores 
motiva omnia credibilitatis distincte non noverint, nec ipsi ea explicare valeant, 
noverunt tamen modo ipsis accommodato unam, sanctam, catholicam et apos- 
tolicam Ecclesiam, et in hac semper eis ob oculos versatur incommutabile, plene 
sufficiens et certum credibilitatis motivum, seu potius motivorum complexus, ut 
non iam, guasi „cito credant, leves sint corde“, sed fundamentis innitantur iirmis- 
simis ad plenam credibilitatis certitudinem, parati semper, guantum ad singulos 
pro eorum conditione spectat, ad satisfactionem, per Ecclesiam nempe et in 
Ecclesia, omni poscenti rationem de ea, guae in ipsis est, spe. Sicut namgue in 
veritatibus guibusdam naturalibus, disponente providentia Dei naturali, totum 
genus humanum citra demonstrationem scientificam habet plenam certitudinem 
guae inguisitione philosophica potest guidem in suis fundamentis amplius et 
distinctius explicari, sed nullis apparentibus rationibus labefactari: ita divina 
bonitas er sapientia in ordine prudentiae supernaturalis disposuit Ecclesiam 
catholicam iis insignem characteribus, ut in ea citra scientificas inguistiones, 
guibus longe maxima pars hominum idonea non est, etiam rudes habeant facile 
cognoscibile compendium motivorum credibilitatis ad plenam certitudinem, guae 
poterunt per disciplinas apologeticas distinctiori et ampliori explicatione confir- 
mari; sed non potest rationibus oppositis induci prudens dubium ad illam certi- 
tudinem labefactandam“ (Žiūr. Acta Conc. Vaticani, Coliectio Lacensis, VIII 533). 


— 133 — 


kaip jų turėjo ir krikščionybė, kaip su ja kovota, bet kaip, iš 
antros pusės, krikščionybė lieka vis ta pati, su tomis pačiomis 
dogmomis, su tais pačiais įsakymais, kaip ji visuomet gyva, vei- 
kianti ir t. tt O išvadoje pasirodo disproporcija tarp naturalių 
priežasčių ir tarp padarinių. 

Su krikščionybės išsilaikymu yra glaudžiai susijęs jos 7ie- 
ningumas. Žmonių būdų, polinkių, išsilavinimo, kalbų, tautų, 
valstybių ir k. skirtumai yra didelės vienybės kliūtys. Tačiau 
krikščionybė katalikybė sujungė tuos skirtingus žmones. Jie visi 
išpažįsta vienas ir tas pačias tiesas, pasiduoda vienam ir tam pa- 
čiam autoritetui; juos visus jungia krikščioniškoji meilė ir t. t. Iš 
čia išvadoje disproporcija tarp naturalių priežasčių ir padarinių. 

c. Krikščionybės padariniai žmonijoje. Čia, iš vienos pusės, 
peržvelgiama žmonija prieš krikščionybės laikus, o taip pat ir vė- 
lesnių laikų be krikščionybės; iš antros pusės žiūrimi krikščionybės 
vaisiai žmonijoje, ją bedorinant, bevedant į šventumą. Parodomi 
krikščionybės išugdyti dorybių didvyriai, nuostabūs savo ištverme 
kankiniai!; rodoma krikščionybės įtaka šeimos, visuomenės gyve- 
nime, krikščionybės įgyvendinami meilės, laisvės, teisingumo, gai- 
lestingumo principai; žiurima kaip ji patenkina ir nuramina gi- 
liąsias Žmonijos dvasios aspiracijas. Išvadoj ta pati disproporcija. 

3. Tas argumentas nėra naujas. Kai kurie šio argumento 
elementai jau užtinkami pirmųjų Bažnyčios Tėvų, raštininkų, apo- 
logetų raštuose?. Vėliau jį pabrėžia šv. Tomas Akvinietis? ir 
ypač iškelia Vatikano susirinkimas, pavadinęs jį „testimonium ir- 
refragabile“4. Paskutinių laikų teologai tą argumentą taip pat pa- 
mėgo. Didelis šio argumento šalininkas buvo ir kard. V. A. J. 
Dechamps“, gyvenęs XIX amž., šiuo reikalu veikęs net Vati- 
kano susirinkimą. Kard. Dechamps, remdamasis tuo argumentu, 
stipriai kėlė ir visos fundamentalinės teologijos metodo klausimą, 
stipriai siūlydamas analitinį arba regresyvinį apologetikoje kelią“. 

Iš kitų teologų paminėtini G. Wilmers", J. V. Bainvel?, M. 
d'Herbigny?, J. P. Kirsch!?, J. Mausbach“, E. Krebs!ir k. 


1 Apie kankinius dėl temos specijalumo kalbėsime skyrium. 

2 Pav., S. Augustinus, De Civitate Dei, 22. 

3 Contra Gentiles, 1. I c. 6. 

4 Sess. III, c. 3. 

5 Le Christ et les antichrists, 1856; Entretiens sur la dėmonstration catho- 
ligue de la vėritė chrėtienne, 1857. 

6 Pie. Venckus Pr. Fundamentalinės teologijos paskaitos (Įvadas), Kau- 
nas 1932, 20. 

? De religione revelata, Ratisbonae 1897, 433. 

8 De vera religione et. apologetica, Paris 1914, 189. 

9 Theologica Ecclesia, Parisiis 1927, II 219. 

10 Die Geschichte der Kirche ein Zeugnis ihrer hoheren Sendung knygoj 
Esser-Mausbach, Religion, Christentum, Kirche5, Mūnchen 1924, III 167. 

11 Die Kirche und die moderne Kultur tame pačiame Esser-Maus- 
bach, Religion, Christentum, Kirche, III 339. 

12 Dogma und Leben, Paderborn 1923, IZ 23. 


— 134 — 


4, Apologetai vis dėlto nevienodai šį argumentą vartoja. 
Vieni jį deda fundamentalinės teologijos „Apreiškimo“ arba „Tik- 
rosios Religijos“ traktate, kiti „Bažnyčios“ traktate. Pirmieji, 
įnešdami argumentą į ankstyvesnį fundamentalinės teologijos 
traktatą (Apreiškimas), nori, be kitų, ir šituo argumentu įrodyti 
krikščionių religijos tikrumą. 

Čia reikia pasakyti, kad tas argumentas įrodo labiausiai 
krikščionybės tikrumą (veritatem), bet kartu tarpiškai, netiesiog ir 
jos dievišką kilimą, nes pati krikščionybė sakosi esanti die- 
viško kilimo; Dievo žodis jos moksle yra esminis dalykas; o jei 
Dievas stebuklais patvirtina tai, ką pati krikščionybė sako, tai, 
aišku, krikščionybė ir yra tokia. 

Kiti? šį argumentą nukelia toliau, būtent, į „Bažnyčios“ 
traktatą. Čia arba tiesiog šiuo argumentu (empiriniu keliu) įrodo 
katalikų Bažnyčios (kartu ir jos mokslo) fikrumą, arba bent to ar- 
gumento kai kuriuos elementus stipriai akcentuoja ten, kur kal- 
bama apie Kristaus įsteigtos Bažnyčios žymes. 


5. Kalbamojo argumento stiprumas. 

Kad padarius šį argumentą savarankišką ir pakankamą, reikia 
parodyti, kad krikščionybės nuostabus gyvenimas arba nuostabūs 
jos gyvenime iaktai prašoksta fizines gamtos jėgas, arba, kad tarp 
naturalių priežasčių ir padarinių (nuostabių faktų) nėra proporcijos, 
dar kitaip tariant, kad čia turimas moralinis stebuklas (moralinis, 
nes kalbama apie faktus, susidurinčius svarbiausia su laisva žmo- 
gaus valia). Kai turimas reikalas su fiziniais stebuklais, tai dažnai 
nėra sunku įrodyti disproporcija tarp naturalių priežasčių ir pada- 
rinio (ypač kai susiduriama su absoliučiais stekuklais, būtent, su 
tokiais, kurie reikalauja „vim creativam arba aeguivalentem crea- 
tivae“). Bei moralinio stebuklo filosofinį ir teologinį tikrumą 
įrodyti ne taip lengva, ypač jei kalbama apie paskirą faktą. To- 
dėl, norint moksliškai pagrįsti ir tuo būdu susidaryti objektyviškai 
stiprų argumentą, reikia padirbėti. 

Dirbant gera yra iš pradžių imti atskiri kalbėtieji faktai ir 
parodyti ten disproporciją tarp naturalinių priežasčių ir padarinių. 
O vėliau (kas svarbiausia) imti visi kartu ir sudaryti iš jų 
vienas reikšmingas argumentas. Šis argumentas, gerai rutuliotas, 
gali gerai veikti žmones; veikti ne vien jų protus, bet ir kitas 
sielos galias. Čia ir darosi suprantama, kodėl pati Bažnyčia 
tą argumentą taip iškelia. Šį argumentą mėgs grynai istorinio 
apologetikos metodo šalininkai. Bet grynai istorinio nepakanka: 
pradėjus istoriniu metodu, reikia pabaigti filosofiniu, būtent, 


1 Pav., Chr. Pcsch, Praelectiones Dogmaticae, Friborgi i. Br., I? n. 
248; J. Mūller, De vera religione?, Oeniponte 1914, 499—661; G. van Noort, 
De vera religione?, Hilversum in Hollandia 1929, 176. 
A jų Eu Dechamps, H. Dieckmann, De Ecclesia, Friburgi i. Br. 


— 135 — 


nurodyti galutinė fakto priežastis (Dievas) ir, konsekventiškai, takto 
stebuklingas charakteris. Tada tas argumentas ne tik sutinka su 
šių dienų dvasia, bet taip pat eina ir pakankamu argumentu 
katalikų Bažnyčios ir jos skelbiamo mokslo tikrumui ir dieviškam 
kilimui įrodyti. 

6. Metodas čia bus istoriškai filosofinis: pradžioje renkami 
istorijos faktai, paskui žiūrima jų prigimtis ir priežastys. 

7. Tezę suskirstysime dalimis. 

1 dalis. Nuostabiai greitas krikščionybės paplitimas. 

Cia įrodomi du dalykai: 1. greitas krikščionybės paplitimas, 
2. negalėjimas to fakto išaiškinti tik naturaliai. 

Svarstydami imame tik tris pirmuosius amžius. Kitus am- 
žius paliesime, kalbėdami apie krikščionybės išsilaikymą. 

1. Greitas krikščionybės paplitimas (istorinis 
tikrumas — veritas historica). 

1) Ekstensyviu požvilgiu. 

a. Apaštalų laikais Palestinoje ir už Palestinos ribų. 

a) Palestinoje. Kristaus laikais ir tuojau Kristui įžengus į 
dangų krikščionių čia buvo nedaug!. Tačiau po pirmojo šv. Petro 
pamokslo krikščionių daugėja. Tuojau pakrikštijama apie 3000 
žmonių*. Bet jų skaičius, netrukus padidėjęs ligi 50003, ėmė vis 
didėti ir didėti*. 

Po šv. Stepono mirties prasidėjus persekiojimams, kai kurie 
krikščionys priverčiami palikti savo namus. Tuo būdu krikščio- 
nybė išeina už Jeruzalės sienų?. O Jeruzalės krikščionys jau giriasi 
augančiu atsivertusių krikščionybėn žydų skaičiumi“, 

b) Krikščionybė už Palestinos ribų. Jau apaštalų lai- 
kais krikščionybė pasiekia toli už Palestinos sien y. 

Šv. Petras savo pirmajam laiškui duota tokią inskripciją, 
adresą: „Išrinktiesiems ateiviams, išsiskirsčiusiems Ponte, Galati- 
joje, Kapadokijoje, Azijoje ir Bitinijoje“. Šv. Jonas Apokalipsyje 
liepiamas rašyti „septynioms bažnyčioms, esančioms Efeze, Smir- 
noje, Pergame, Tijatyroje, Sardyje, Filadelfijoje ir Laodikijoje“". 

Šv. Paulius rašo, kad Viešpaties žodis pagarsėjęs ne tik 
Makedonijoje ir Achajoje, bet jis pasidaręs „žinomas visur“8. 
Kitoje vietoje jis vėl sako, kad krikščionybė žinoma jau „visame 
pasaulyje“?. 

c) Kad apaštalų laikais krikščionybė ne tik plačiai siekė, 
bet ir turėjo, bent vietomis, nemaža narių, matyti iš Tacito!“ ir 


1 Apd. 1, 15. 6 Apd. 21, 19 są. 
2 Apd. 2, 41. 7 Apok. 1, 11. 
3 Apd. 4, 4. S 1 Tes. 1, 8. 
4 Apd. 5, 14. 9 Rom. 1, 8; Kol. 1, 6. 


5 Apd. 8, 4. 10 Annales 15, 44. 


— 136 — 


šv. Klemenso Romiečio!. Jie, kalbėdami apie Nerono laikais 
įvykusius Romos imperijoje persekiojimus, sako, kad persekioja- 
mųjų buvę labai daug — „magna electorum multitudo“, o kanki- 
nių stačiai „ingens multitudo“. 

6. Po apaštalų mirties krikščionių skaičius vis didėja. Šv. 
Ignacas Antijochietis mini vyskupus, paskirtus įvairiuose 
žemės kraštuose — „episcopos per tractus terrae constitutos“?. 
Bitinijos prokonsulas Plinijus Antrasis laiške imperatoriui Tra- 
janui rašo apie didelį krikščionių skaičių Mažojoje Azijoješ. Šv. 
Justinas taip pat mini greitą krikščionybės plitimą. Šv. Ir e- 
nėjus savo raštuose mini bažnyčias Germanijoje, Ispanijoje, 
Galijoje, Aigipte, Lybijoje?. 

Tertulijonas romėnų viršininkams sako: „Mes, krikščio- 
nys, vakarykščiai dar tebūdami, užėmėme visas gyvenimo sritis, 
palikdami jums tik šventoves“?. Panašių pasakymų apie tų amžių 
krikščionybę būtų galima rasti ir daugiau. 

Pastaba. Suminėtuose tekstuose kai kur pasakyta, kad 
krikščionybė apėmusi, „visą pasaulį“, „visas tautas“. Čia „pasau- 
lis“ ir „tautos“ reikia suprasti žinomus tais laikais kraštus ir tau- 
tas. Nusakomasis krikščionių skaičius kartais taip pat yra retoriškai 
perdėtas. Tačiau iš viso to aišku, kad trečiojo amžiaus gale krikš- 
čionybė buvo paplitusi ne tik Romos imperijoje, bet ir už jos ribų. 

Kad krikščionybė pirmaisiais amžiais plito nuostabiai greitai, 
tai pripažįsta net toks žymus protestantas liberalas teologas A. 
Harnack7; tik jis čia nenori matyti nieko stebuklingo. 

2) Krikščionybė plito įvairiuose žmonėse, vadinasi, 
įvairaus išsilavinimo, verslo, įvairios gyvenimo būklės žmonėse. Ir 
plito intensyviai. 

a. Pirmieji Kristaus mokiniai ir pirmieji krikščionys buvo 
daugiausia iš paprastosios liaudies. Todėl šv. Paulius tuomet 
ir galėjo rašyti, kad nedaug esą mokytų, nedaug galingų, nedaug 
aukšto kilimo, o evangelistas šv. Matas galėjo sakyti, kad Evan- 
gelija skelbiama beturčiams?. 

b. Tačiau jau ir pradžioje buvo ir kitokių žmonių. Taip, pav., 
iš žydų aisivertusių krikščionių buvo Nikodemas, Juozapas Ari- 
matietis, šv. Paulius apaštalas, sinagogos viršininkas Krispas“?, 
Apolis Aleksandrietis“, daug žydų kunigų!?, kai kurie fariziejai??. 
Šv. Jokūbas mini taip pat turtinguosius'*, 


1 Epist. ad Corinthios 6, 1. 8 
2 Epist. ad Ephesios 3, 2. 2 j- "a sr 
3 Epist. ad Traianum (ep p. 1. 10, 96). sės 
4 Dialogus cum Tryphone. n. 117. 0 Apd. 18, 8. 
3 ra ikes PEekos L, 10,2; 1 Apd. 18, 24, 
pologia, 37. 12 
? Die Mission und Ausbreitung 18 Pa A ž 
des Christentums in den ers- S 
ten drei Jahrhunderten, Lepzig 14 Jok. 2, 1 są.; 5, 1 są. 


1924, Ii* 956 są. 


— 137 — 


Iš pagonių atsivertusių krikščionių galima paminėti šimti- 
ninką Kornelijų!, prokonsulą Sergijų?, Dijonyzą iš Areopago?, ne- 
maža žymių moterų iš Tesalonikos ir Berėjos“, konsulą Titą 
Flavijų Klemensą, jo žmoną Domicelę? ir k.9 

2. Greito krikščionybės plitimo negalima iš- 
aiškinti vien naturaliai (filosofinis tikrumas). 

ia tenka peržvelgti 1) tos naturalios priežastys bei palan- 
kios sąlygos, kurios padėjo krikščionybei plisti, 2) kliūtys, kurios 
trukdė plitimą, ir pagaliau 3) proporcija tarp vienų ir antrų. 

1) Naituralios krikščionybės plitimo priežastys bei palan- 
kios jam sąlygos. 

a. Anų laikų sąlygos pasaulyje ir žmonėse. 

a) Išorinės sąlygos: politinė centralizacija (dvi didelės — 
Romos ir Partos — valstybės, tarp kurių tuomėt buvo taika“), 
kalbinė centralizacija (dvi — graikų ir aramajų — plačiai varto- 
jamos kalbos), kultūrinė centralizacija (susisiekimas ir k.) 

b) Vidinės sąlygos: Tuometinės religijos žmones maža 
bepatenkino; pasireiškė linkimas į henotejizmą, pantejizmą, univer- 
salizmą, sinkretizmą; buvo laukiama kažin kokio išganytojo ir t. t. 


6. Pati krikščionybės prigimtis turėjo tokių iakto- 
rių, kurie padėjo jai plisti. 

a) Krikščionybės doktrina; ji apreikšta, kilni, visiems pritai- 
kyta ir t. t. 

b) Nevieną traukė krikščionybės doros dėsniai. Didžios dva- 
sios žmones jie žavėjo. 

c) Daug reikšmės čia turėjo ir krikščionių savitarpio meilė 
ir, apskritai, daugelio krikščionių pavyzdingas gyvenimas. 


c. Apaštalų uolumas, kurį jie parodė žodžiu ir pavyz- 
džiu skelbdami Kristaus Evangeliją. Tą didelį darbą jie atliko 
be pinigų, be didesnės keno nors paramos, be ypatingo išsilavi- 
nimo ir be didelio iškalbingumo. 

Tai beveik ir visos palankios sąlygos bei priežastys krikš- 
čionybei plisti. 

2) Kliūtys, trukdžiusios krikščionybės plitimą. 


a. Vidinės kliūtys — einančios iš pačios krikščionybės: 

a) Naujos religijos autorius, o kartu jos kulto objek- 
tas yra „paniekintas, nukryžiuotas žydas“. Jis, kaip rašo šv. Pau- 
lius, buvo žydams pasipiktinimas, pagonims kvailybės. 


1! Apd. 10, 1 są. 3 Apd. 17, 34. 

2 Apd. 13, 7 są. * Apd. 17, 4. 12; 18, 8. 

5 Dio Cassius, Historia Romae, 67, 14. 

6 Plačiau žiūr. P. Allard, Histoire des persecutions pendant la premiėre- 
moitiė du troisieme sičcie?, Paris 1894 

*" Eusebius, Demonstratio evangelica, 3, 6. 

8 1 Kor. 1, 23. 


— 138 — 


b) Pirmieji Kristaus Evangelijos skelbėjai — kitų tautų 
miekinamieji žydai. Be to, jų ir mažas būrelis!; jie beveik visi ne- 
mokyti?. 

c) Pačios doktrinos paslaptys, reikalaujančios palenkti 
protą; nelengvi dorovės dėsniai (nusižeminimas, meilė, sa- 
vęs atsižadėjamas, ramus ir tylus savo kryžiaus nešimas), stoją 
prieš žemesnius žmogaus polinkius. 

d) Krikščionybės ekskliuzivizmas, tepripažįstiąs save 
vieną tikra religija. 

e) Įvairūs krikščionių nesutikimai: erezijos ir schizmos; čia 
ypač pavojingos buvo gnostikų klaidos. 

t) Pagonys ir žydai, priėmę krikščionybę, negalėjo tikėtis 
jokio medžiaginio pelno, jokios žemiškos garbės, jokių kūni- 
nių smagumų. Krikščionybė liepė ieškoti pirma Dievo karalystės, 
liepė nusižeminti, atsižadėti savęs, kovoti su piktais polinkiais, 
piktomis mintimis. Po mirties, tiesa, buvo žadamos dangiškos 
linksmybės, laimės gyvenimas. Bet tie pažadai buvo ir kitose 
religijose. Krikščionybėje tai negalėjo atrodyti kas nors nauja, 
nepaprasta. 

b. Išorinės krikščionybei plisti kliūtys. 

a) Žydai laikė save Dievo išrinktąja tauta su ap- 
reikšta religija. Jų laukiamas Mesijas turėjo būti nacijonalinis. 
Kraštutinis-nacijonališkumas juos vertė nekęsti pagonių. Jie stip- 
riai laikėsi fariziejų autoriteto. 

b) Pagonys, bent oticijaliai, laikėsi savo senos religijos, 
kurią ir įstatymai globojo. Jų religija daugiau pataikavo žemes- 
niems žmogaus instinktams. Ji buvo susijusi su tautų istorija, 
politine santvarka, su įstatymais, papročiais. Todėl pasitraukimas 
nuo tos tėvų religijos buvo lyg pasitraukimas nuo visos visuo- 
menės. 

c) Ant krikščionių buvo paleista įvairių šmeižtų. Kadangi 
krikščionys negarbino Romos ciesorių kaip dievų, jie buvo ap- 
šaukti imperijos priešais?, atejistais*, garbinančiais asilo galvą?; 
jie buvo kaltinami žudą savo religiniuose susirinkimuose vaikus 
ir kitokias piktybes darą“. Kai imperijoj ar provincijoj atsitikdavo 
kuri didesnė nelaimė, kaltę suversdavo krikščionims, esą, jie savo 
bedievybe užtraukę dievų bausmę“. 


d) Krikščionys buvo kruvinai persekiojami, kankinami. Iš 
pradžių tie persekiojimai tebuvo vietiniai, vėliau pasidarė siste- 


“o 


Apd. 4, 13; 1 Kor. 2, 4 są. 

Tertullianus, Apologeticus, c. 35. 

* Justinus, Apologia, I 6. 

5 Tertullianus, Apologeticus, c. 16; M. Felix, Octavius, c. 9. 
5 Justinus, Apologia, II 12; Tertullianus, apologeticus, c. 7. 
7 Tertullianus, Apologeticus, c. 40. 


— 139 — 


matingi ir paplito visoje Romos imperijoje. Iš istorijos gerai Ži- 
nome, kokie žiaurūs buvo tie persekiojimai, kiek gyvybių jie iš 
krikščionių pareikalavo. 

3) Santykis tarp priežasčiųbeipalankių sąlygų 
krikščionybei plisti ir kliūčių, kurias krikščionybė sutiko savo kely. 

Iš vienos pusės padarinys: įvairių kraštų, įvairaus luomo žmo- 
nės greitai priima krikščionybę, nors ji iš žemesniosios Žmonių 
prigimties reikalauja didelių dalykų, nors dėl jos tenka ir aukotis 
ir kentėti. 

Iš antros pusės: mažas būrelis tos religijos skelbėjų, o ir 
tie patys veik visi nemokyti; be to, net pačios minėtosios palan- 
kios plitimo sąlygos dažnai virsdavo kliūtimis; iaip pav., patogus 
susisiekimas lengvino ir krikščionybės persekiojimus!. 

Taigi kyšote kyšo išvada, kad greito krikščionybės plitimo 
priežastis buvo ne vien palankios sąlygos, bet ir Kūrėjo ranka?. 

Tačiau yra mėginimų greitą krikščionybės plitimą aiš- 
kinti naturaliai... 


1. Pirmiausia čia prikišama, kad doras pirmųjų krikščio- 
nių gyvenimas, 0 ypač jų meilės, gailestingumo ir pasiau- 
kojimo darbai patraukė žmones į krikščionybę. 

Į tai reikia atsakyti: 

a. Kas taip mano, tas suponuoja didelį pirmųjų krikščionių 
dorovingumą. Bet jis neklausia, iš kur tas jų dorovingumas. Stai- 
gus atsivertimas, gyvenimo pakeitimas, didelis dorovingumas ne- 
paisant žmogaus silpnybių, sugedusios aplinktimos, blogų įpro- 
čių, — nėra paprastas dalykas. 


1 Plg. Apd. 28, 21 są. 

2 Šitą dalyką suglaustai, bet gražiai nusako J. Liasauskis savo 
Antgamtinis gyvenimas, Marijampolė 1932, 40—41: „Krikščionių istorija ypač 
iki ketvirtojo amžiaus pradžios yra taip graži, kad pasaulis niekada panašios 
nebuvo matęs. Prieš juos visu savo Žiaurumu nusistatė didžiausia pasaulinė galy- 
bė, pasiryžusi visus išžudyti. Jie nelaiko nieko priešu ir nesiginkluoja, kiekvie- 
nam žmogui turi meilės kaip artimui. By tik išliktų Dievo malonėj, jie išsižada 
garbingų vietų, šeimynos, turtų ir gyvasties. Žiauriausiai kankinami savo tikėjimo 
dėliai, džiaugdamies kenčia ir miršta vyrai, moterys, seniai, maži vaikai. Jiems 
nebeliko vietos žemės paviršiuje, kur galėtų ramiai garbinti savo Sutvėrėją ir 
Atpirkėją; jie kasasi į žemę, išsižadėdami saulės šviesos ir šilumos. Bet tuose 
tamsiuose požemiuose jų sielos spinduliuoja daug gražesne — dangiškąja saule; 
jų krikščioniškoji meilė juos čia labiau šildo, negu saulė jų priešus Žemės 
paviršiuje. Paskelbta žiauriausias karas ramiausiems Žmonėms, kurie su niekuo 
nenori kovoti, prieš nieką nepakelia jokio ginklo, visus myli, su visais taikiai 
gyvena. Žudymas tęsėsi šimtais metų. Beginkliai ir ramūs krikščionys išėjo nu- 
galėtojais iš tamsių požemių į saulės šviesą. Jų gyvenimas parodė, kad meilė 
karštesnė už ugnį ir stipresnė už geležį“. 

Kad tas greitas krikščionybės plitimas yra nepaprastas įvykis, pripa- 
žįsta net toks racijonalistas Paulsen. Jis savame System der Ethik, 9 Stutt- 
gart u. Berlin 1913, 102 rašo: „Unter allen Ereignissen, von denen die Geschich- 
te berichtet, ist keines erstaunlicher, als die Bekehrung der alten Welt zum 
Christentum. Niemals hat es eine geistige Bewegung gegeben, der so sehr alles 
zu fehlen schien, was die Welt zu erobern geschicht macht als das Christentum“. 


— 140 — 


6. Patys pirmieji krikščionys ir negausingi ir neturtin- 
gi. Todėl jie neturėjo didelių turtų, kuriais būtų patraukę netur- 
tinguosius. 

c. Vėliau krikščionių tarpe matome turtingų ir pasižymė- 
jusių žmonių. Juos, aišku, ne turtai patraukė. Priešingai, tokie 
net atsižadėdavo savo turtų. 


d. Buvo kas ir atbaido nuo krikščionybės. Krikščioniui 
buvo pavojus netekti turtų, būti persekiojamam, kankinamam. 
Krikščionybė reikalavo kovoti su blogais polinkiais, įpročiais. 


e. Dorinės renovacijos pasiilgimas, tiesa, galėjo paskatinti 
ieškoti pagalbos. Bet tas krikščioninės dorovės pažinimas jokiu 
būdu negalėjo būti patvarios, vidinės, heroiškos permainos prie- 
žastis. Juo didesnis dorinis susmukimas, juo sunkesnis ir atsiver- 
timas. 

2. Arba prikišama, kad krikščionybės plitimo priežastis bu - 
vo ir tam tikras politinis universalizmas, politinė centrali- 
zacija. 

Ats. a. Tas faktas, kaip minėjome, yra tik palanki pliti- 
mui sąlyga. Tai palengvino išgarsinti Kristaus mokslą. Bet rei- 
kia nepamiršti, kad vienas dalykas yra žinoti krikščioniškąją 
religiją, kitas — ją išpažinti. 

b. Ta pati palankioji sąlyga turėjo ir blogąją pusę — palen- 
gvino krikščionybę persekioti. 

3. Kai kurių manoma, kad krikščionybės iškeltas Ly gy.bės 
ir laisvės šūkis patraukęs žmones, ypač vergus, į krikščionybę. 

Ats. a. Lygybė ir laisvė spaudžiamiems malonus dalykas. 
Tačiau čia nepakako priimti tik vieną šūkį: reikėjo pripažinti ir 
visą krikščionybės mokslą su jo paslaptimis ir su visais jo doro- 
vės dėsniais. 

b. Nors krikščionybė ir skelbė lygybę, nors logiškai ji ir 
rengė kelią vergijai panaikinti, bet tuojau vergams laisvės ji 
nežadėjo. Tuo šiandien kai kas net piktinasi, užmiršdamas kad, 
norint ką nors daryti, pirma reikia parengti sąlygas. 


4. Nieko, sako, nesą naturalesnio, kaip priimti tiesą. 
Taigi, kad krikščionybė rado sekėjų, nesą nieko nuostabaus. 

Ats. Abstrakčiai kalbant, ypač jei čia būtų matematinis daly- 
kas, būtų galima sutikti. Tačiau konkrečiai, praktikoje, susidūrus 
su aistromis ir ydomis, gaunama kas kita. Jei taip lengvai Žmonės 
siekia tiesos ir tik jos laikosi, iš kur visais amžiais tiek daug 
pasaulyje neteisybės, melo, klaidos? 


5. Vėl prikišama, kad naujas dalykas visuomet vilioja. 
Tad ir su krikščionybe galėjo taip būti. 

Ats. a. Naujas dalykas įprastai tuomet vilioja, kai jis duoda 
naujo malonumo, neuždėdamas ypatingų pareigų. 


— 141 — 


b. Tais laikais taip pat buvo ir kitų naujų religijų. 

. 6. Krikščionybė, esą, savo lankstumu sugebėjusi prisitai- 
kyti. Ji radusi paramą tuometiniame religijų sinkretizme: 
ji pasiėmusi iš jo sau reikalingų dalykų. Tuo būdu ji galėjusi 
sekmingai evoliucijonuoti toliau. 

Ats. a. Jei taip būtų buvę, tai kaip tuomet išaiškinti krikščio- 
nybės savarankiškumas, kitų religijų jai nepalankumas ir net kru- 
vini jos persekiojimai? 

b. Neaišku, kurias tiesas krikščionybė būtų paėmusi iš pa- 
goniškojo sinkretizmo. Vienas racijonalistų, B. K. Hėol1, susidūręs 
su šiuo klausimu, sako, kad čia iškyląs naujas klausimas: kuo tad 
krikščionybė pergalėjo kitas religijas? Ji galėjusi pergalėti tiktai 
tuo, kas ją kaip religiją skyrė nuo kitų religijų, ir tai turėję 
būti kas nors nepaprasta, kas jos pasisavintus dalykus užant- 
spaudavo savotišku antspaudu!. Vadinasi, kad krikščionybė išėjo 
kitų religijų pergalėtoja, čia turėjo būti kas nors visai nauja, 
nauja iš esmės, kas nors netradicijinio, pergalėjusio tradicijonalumą. 

Čia pabrėžiame, kad neneigiame naturalių krikščio- 
nybės plitimo priežasčių ir palankių jai sąlygų, tik sakome, 
kad jų vienų nepakanka išaiškinti nuostabiam krikščionybės 
plitimui. 

7. Bet kiekvienas istorinis faktas turi būti aiškinamas griež- 
tai istoriškai. 

Ats. Turi būti aiškinamas istoriškai ta prasme, kad žiūrima 
proporcingos priežasties, bet ne ta prasme, kad ši priežastis vi- 
suomet turėtų būti naturali. 


8. Dar čia prikišama, kad kitos religijos, kaip budizmas, 
mohamedizmas, protestantizmas, taip pat greitai paplito. Jei čia 
nėra stebuklo, tai jo nėra nė krikščionybės plitime pirmaisiais 
amžiais. 

Ats. a. Susidūrus su šiuo klausimu, reikia pasakyti, kad 
mes nedarome argumento iš to vieno fakto, kad krikščionybė 
greitai plito. Tą faktą mes imame su visomis jo aplinky- 
bėmis, ir tik tada darome išvadas. O tos aplinkybės tokios, kurios 
neleidžia tų visų religijų plitimą gretinti su krikščionybės plitimu 
trimis pirmaisiais amžiais. Minėjome jau vidines ir išorines krikš- 
čionybei plisti kliūtis, kurias ji turėjo pergalėti; minėjome taip 
pat ir palankias jai sąlygas, ir matėme, kad tarp tų kliūčių ir 
sąlygų nėra proporcijos. 

Taigi tuo atžvilgiu ir negalima statyti lygybės ženklo tarp 
krikščionybės plitimo ir minėtųjų religijų plitimo. 

Dirstelėkime dar bent trumpai į kiekvieną tų religijų skyrium. 

6. Budizmas. 


1 B. K. Holl, Urchristentum und Religionsgeschichte, Gūtersloh 1927, 
15. 17. Panašiai E. Norden, Die Geburt des Kindes, Leipzig u. Berlin 1924, 111. 


— 142 — 


a) Jo autorius Buda (Buddha). Jis aukšto kilimo žmogus. 
Todėl, suprantama, jo mokslas tuojau rado sekėjų iš aukštesnių 
luomų žmonių. 

b) Budizme nėra jokių paslapčių. 

c) Jo dorovės dėsniai netokie griežti, kaip krikščionybės. 
Budizmas nedraudžia poligamijos ir k. Be to, tie dėsniai nuro- 
domi ne kaip Dievo įsakyta pareiga: jie tik žmogiškai rekomen- 
duotini. 

d) Budizme nėra doktrinos bei kulto eksliuzivizmo. 

e) Jis nesutiko kruvinų persekiojimų. 

i) Jis buvo remiamas pasaulinės valdžios (pav., Azoka). 

g) Pagaliau savo sekėjų jis neskatino į aktyvumą, į opti- 
mizmą, į ekspansiją, o tik į indiferentizmą, į pasyvumą; jo kul- 
minacija — nirvana!. 

c. Mitrizmas. 

Kai kas sako, kad mitrizmas ir krikščionybė Romos imperi- 
joje išplitę vienodu greitumu, ir 2 amž. pabaigoje abu turėję daug 
šalininkų. Mitros sekėjai taip pat galėję su Tertulijonu pasakyti: 
„Vakarykščiai tesame, o jau viską apėmėme“. 

Tačiau įsižiūrėję, pamatysime, kad mitrizmo plitimo pri e- 
žastys yra kitos: 

a) Jis nebuvo ekskliuzyvus. Todėl jis lengvai galėjo įimti 
kitas, jau esamas religijas. 

b) Jo kita doktrina. 

c) Romėniškam mitrizmui, kur saulės kultas buvo esminis da- 
lykas (heliolatria), palankią sąlygą sudarė manymas, kad dangaus 
kūnai esą susiję su dievybe. Be to, tuometinė filosofija buvo 
linkusi daugybę dievų subordinuoti vienam aukščiausiam dievui. 

d) Tuo metu buvo imperatorių kultas. Jie buvo laikomi lyg 
saulės emanacija. Todėl mitrizmas atrodė įimąs ir imperatorių 
kultą, ir todėl imperatoriams jis buvo parankus. 

Tad mitrizmą, kaip sako A. Harnack, rėmė ir imperatoriai 
ir kariai. Tai labai daug jam padėjo pereiti į platesniąją visuo- 
menę?. 273 m. ciesorius Aurelijus oficijaliai įveda saulės kultą. 
307 m. Dijoklecijonas su Galerijumi ir Licinijumi Mitros garbei 
paskyrė šventovę. 

e) Iki 4amž. mitrizmas nesutiko jokių persekiojimų. Priešin- 
gai, jis buvo palaikomas. Tačiau kai po didelio jo rėmėjo Julijono 
Apostato mirties prieš jį kilo reakcija, jis greitai Romos imperijo- 
je išnyko. Tuo tarpu krikščionybė persekiojama išaugo ir laimėjo. 

d. Mohamedizmas. 

Jo greitą plitimą galima aiškinti naturaliai. 


1 Plačiau žiūr. E. Harry, Der Buddhismus3, Miūnster 1926. 
2 Die Mission und Ausbreitung des Christentums in den ersten drei 
Jahrhundertenš, 536. 


— 143 — 


a) Jis pataikavo žmogui, leido daugpatystę, po mirties ža- 
dėjo rojų net su pojutiniais smagumais. 
“  b) Jis buvo platinamas jėga. Žuvusiems kare, platinant isla- 
mą, buvo žadamas rojus. 
a) Jo kita doktrina, nėra paslapčių. 


e. Protestantizmas!. Reikia pripažint, kad jis paplito 
greitai. Bet tai išaiškinama irgi naturaliai. 

a) Jam buvo labai palankios to meto sąlygos. Čia kaltės 
buvo ir iš pačių katalikų pusės. Tuomet buvo dar visokių nege- 
tumų. Aukštose bažnytinės hierarchijos vietose nekartą sėdėjo 
nevykusių, be pašaukimo, žmonių, kuriems daugiau rūpėjo tur- 
tai, o ne Bažnyčios reikalai. Todėl kilo nepasitenkinimų hierar- 
chija, ir k. 

b) Protestantizmas leido žmonėms neklausyti Bažnytinio 
autoriteto, paskelbė naują atgailos iormą. Kunigams jis panaikino 
celibatą, vienuoliams įžadus; gerų darbų vietoje pastatė pasitikė- 
jimo tikėjimą — fidem fiducialem. Kunigaikščiams jis davė galios. 
kištis į naujos bažnyčios reikalus ir daug kitų dalykų jis paskelbė. 
Vadinasi, protestautizmas buvo ne kas kita, kaip perėjimas iš 
sunkesnės religijos į lengvesnę, laksistiškesnę. Jis laimėjo 
sau žmones ne iš pagonių, bet iš katalikų tarpo. 

c) Protestantizmui plisti daug padėjo ir kunigaikščių parama. 

d) Protestantizmas po kelių savo greito plitimo dešimimečių 
sustojo ir didesnio progreso nebeparodė. 

e) Humanizmo laikai, humanizmo atakos prieš Bažnyčią, 
scholastiką. Kaip žinome, renesanso laikais gimė naturalizmas 
(tvirtinęs, kad reikią prisiartinti prie žemės) ir humanizmas (per 
daug iškėlęs žmogų). Iš renesanso ir reformacijos gimė 17 am- 
žiaus racionalizmas (žmogaus protas esąs vienintelis tiesos ir gė- 
rio šaltinis, tik jis vienas turįs būti gyvenimo vadovas). 


2 dalis. Nuostabus krikščionybės katalikybės išsilaikymas, 
patvarumas ir vieningumas (conservatio, stabilitas et unitas). 

Išsilaikymas (conservatio) ir patvarumas (stabilitas) reiškia 
nepasidavimą bet kurioms vidinėms ar išorinėms destruktyvioms 
įtakoms. Panaikinimas dalyko ar esminis jo pakeitimas yra prie- 
šingas išsilaikymui ir patvarumui. Krikščionybės nebūtų galima 
vadinti išsilaikiusia ir patvaria, jei ją, pav., būtų įveikę persekio- 
jimai, arba bent iš esmės būtų buvusi pakeista jos doktrina arba 
įei nebebūtų vartojamos jos duodamos pašventinimo priemonės 
(tai praktiškai įvyksta herezijoje ar bedievystėje ar kuriuo kitu 
būdu). 

Iš čia aišku, kad tarp patvarumo (stabilitas) ir vieningumo 
(unitas) yra glaudi sija. Tik patvarumą daugiau liečia išorinės 


1 Ar protestantizmas tikra krikščionybės forma ar ne, čia nesvarstome;. 
kalbame tiktai apie jo greitą plitimą ir to plitimo priežastis. 


— 144 — 


kliūtys (persekiojimai ir k.), o vieningumą — vidinės sunkybės 
(herezijos, schizmos ir k.). Todėl tie du faktai galima imti drauge". 

Čia du dalykus paminėsime: 1. krikščionybės katalikybės 
patvarumą ir vieningumą nuo 4 amžiaus pradžios iki šių dienų, 
2. nuostabaus krikščionybės katalikybės patvarumo ir vieningumo 
negalima išaiškinti naturaliai. 


1. Patvarumo faktas (istorinis tikrumas). 


a. Krikščionybės katalikybės patvarumas matyti iš visos jos 
istorijos. Ji nuo pat savo atsiradimo gyvavo, be pertraukos 
ėjo per visą istoriją, siekdama įvairius kraštus. Kai kiti dalykai 
pasaulyje mainėsi — vieni kėlėsi, kiti griuvo, arba iš esmės kitė- 
jo, — krikščionybė katalikybė lieka kaip buvusi, tokia pat. 


b. Kalbamasis be pertraukos besitraukiąs patvarumas ir vie- 
ningumas yra šitoks: 

a) Ją išpažįsta įvairių tautų, kalbų, įvairių valstybių, 1uo- 
mų, įvairaus amžiaus, nusistatymo ir k. žmonės. Jos istorijoje 
nėra nė vieno fakto, kad ji kada nors būtų likusi tik vienoje 
tautoje ar vienoje valstybėje, ar būtų užsidariusi viename kuriame 
nors luome. 

b) Krikščionybė katalikybė visą savo gyvenimą buvo ir yra 
„gyva. Ji veikia, gaivina žmogų; kur tik buvo liečiama pasaulė- 
žiūra, ten ir ji aktyviai dalyvauja; viešajame gyvenime ji kelia 
balsą ten, kur to reikalauja jos egzistencija ir veikimas, kur min- 
džiojamas teisingumas ir t. tt Taigi ji nestovėjo šalia gyvenimo, 
nežiūrėjo į jį šaltai, bet buvo jame mokytoja, kovotoja ir k. 

c) Krikščionybė katalikybė veikdama neša didžių vaisių; 
Europai ir už Europos sienų ji daug gera padarė (apie tai kal- 
bėsime kitoje tezės dalyje). 

d) Kai daug kas ilgainiui iš esmės keitėsi, kad tik ilgiau 
išsilaikytų pasaulyje, krikščionybė katalikybė, išmintingai taikyda- 
masi naujiems laikams ir parinkdama naujus metodus, savo esme — 
dogmomis, dorovės principais — lieka ta pati*. Jos skelbiamos 
apreikštosios tiesos ilgainiui tiktai geriau pažįstamos, geriau 
perduodamas kitiems; bet savo turiniu jos nesikeičia. Taigi, nors 
subjektyvinis (in cognitione) dogminis progresas buvo ir yra, bet 
„objektyvinio progreso (in veritate), — ar jis būtų kokybinis (dog- 
mos turiniu), ar kiekybinis (apreikštų tiesų skaičiumi) — nėra. 


1 Dieckmann H., De Ecclesia, I 527—530 tuos du dalykus (iaktus) ima 
skyrium. 
2 Bažnyčia neniekina paskutiniųjų amžių technikos išradimų; šalia žvakių 
degančių ant altoriaus, ji panaudojo savo bažnyčiose ir elektrą ir centralinį šil- 
dymą ir k. Vadinasi, ji neatsilieka nuo gyvenimo, tačiau visa tai ji daro 
amžinatvės šviesoje, prisimindama, kad pirma reikia ieškoti Dievo ir Jo 
karalystės, kad ir šiandienykštei visuomenei reikia Kristaus, reikia pamokymo, 
suraminimo, sakramentų. Vadinasi, čia giesmės tekstas lieka senas, tik pats 
giedojimo būdas naujas. 


— 145 — 


Tas krikščionybės katalikybės esminiuose dalykuose patvarumas, 
vieningumas ir subjektyvinis rutuliojimasis bei sugebėjimas prisi- 
taikyti (Entialtungs — und Anpassungsiahigkeit) yra išreikštas 
Kristaus palyginime apie nuolat augantį garstyčių grūdą!. Krikš- 
čionybė auga savo narių skaičiumi, 0 žmonės vis geriau pažįsta 
tą krikščionybę. Dievo žodis Šv. Rašte vadinamas dvasia ir 
gyvenimu? Jis patvarus, bet kartu ir gyvybingas“. 


2. Nuostabaus krikščionybės katalikybės pa- 
tvarumo ir vieningumo negalima išaiškinti tik 
naturaliai (iilosotinis tikrumas). 

Čia todėl reikia parodyti 1) naturalias to fakto priežastis bei 
palankias sąlygas, 2) kliūtis, 3) santykį tarp naturalių priežasčių 
ir jų padarinio (patvarumo ir vieningumo). 

1) Naturalios to fakto priežastys bei palankios s4- 
lygos. | TS 

a. Priežastys: a) Krikščionybės atstovų erudicija. 

b) Mokymas ir įtikinėjimas. 

c) Panaudojimas bažnytinių cenzūrų (moralė priemonė). 

d) Krikščionių kantrumas. 

b. Palankios sąlygos: 

a) Žmogaus palinkimas į religiją. 

b) Doktrinos atitikimas aukštesnių Žmogaus troškimų. 

c) Pačios doktrinos iškeltas autoritetas ir reikalavimas jį 
pripažinti. 

2) Kliūtys. 

a. VLdinės: a) Krikščionybės sekėjai — žmonės kaip ir visi 
kiti: silpni, galį nusidėti ir net nusidedą. 

Todėl jie galėjo ir patys pulti ir kitiems būti puolimo 
priežastimi (lapis offensionis). 

b) Krikščionybė reikalauja pasiduoti tvarkomajam ir mo- 
komajam jos autoritetui, ir tai ne tik stambiuose, bet ir smul- 
kiuose dalykuose; ne tik išoriniu, bet ir vidiniu būdu, sąžinėje; 
ne tik maloniuose, bet ir nemaloniuose dalykuose (čia pasninkai, 
išpažintis ir k.). 

c) Reikalauja nuolat budėti, kad sektųsi geriau kovoti su 
savo negerais polinkiais; liepia tobulėti pagal tam tikrus do- 
rovės dėsnius; žodžiu, reikalauja nuolatinio darbo. 

d) Krikščionybė savo esme yra universali. Todėl čia patva- 
rus išsilaikymas ir įvairių narių vieningumas yra nelengvas: kliūtis 
čia sudaro tautinis partikuliarizmas, tautų nesantaika, nevienodi 
kraštų įpročiai, skirtingi tautų ir atskirų žmonių būdai, skirtinga 
tautų kultūra, Ir tas didelis įvairumas turi susilieti vienoje krikščio- 
nybėje katalikybėje, kur visiems vienos ir tos pačios tikėjimo tiesos, 
vieni ir tie patys dorovės dėsniai, vienas ir tas pats autoritetas ir t. t. 


1 Mat. 13, 21 są. 2 Jon. 6, 63. * Peti 25, 


10* 


— 146 — 


e) Pati krikščionybė kovoje dėl savo būvio neleidžia var- 
toti nedorų priemonių: sukti, šmeižti, meluoti ir t. t. Te- 
"leidžia tik teisingai ir teisiai gintis. Kovos ginklai dvasiniai; 
jie gali veikti tik laisvą žmogaus valią. Prikišama, kad krikščio- 
nybė nekartą galėjusi pasinaudoti ir „brachio saeculari“. Bet 
nereikia pamiršti, kad būdama varguose, nelaimėse, daugeliu atve- 
jų tos paramos kaip tik ir negaudavo. O jei kur ir gaudavo, tai 
dar klausimas, ar tik ta pagalba jai kartais nepakenkė. 

i) Krikščionybės patirtieji vargai, pav., arijanizmas, nesto- 
rijanizmas, monotizitizmas, pelagijanizmas, albigensai, katarai, 
schizmos, protestantizmas, jansenizmas, jozetinizmas, galikanizmas. 

g) Pasitaiką negeri pačių krikščionybės atstovų pavyz- 
džiai. Nevienas žmogus krikščionybę klaidingai identitikuoja 
su jos dvasininkais. Objektyviai kalbant, krikščionybė nekalta, 
kad vienas kitas jos atstovas susmunka. Ar gali kaltinti visą 
sodą, kai nudžiūsta vienas kitas medis. Bet dvasininko negeras 
darbas vis dėlto praktikoje labai blogai veikia žmones. 


b. Išorinės kliūtys: 

a) Dvasinės kovos su jau esančiomis ir susiiormavusiomis 
herezijomis, su schizmatikais, su klaidingomis religinė- 
mis ir filosofinėmis srovėmis, pav., su racijonalizmu, liberalizmu, 
modernizmu. . 

b) Krikščionybės kovos valstybėse už savo teises. Vals- 
tybės nekartą norėjo ir nori, jei ne panaikinti krikščionybę katali- 
kybę (pav., pradedant persekiojimais Romos imperijoje, baigiant 
Meksika, Rusija ir k.), tai bent pavartoti ją saviems tikslams (maki- 
javelizmas) arba jai vadovauti (cezaropapizmas, investitūra). 

Išorinės kliūtys čia paminėtos trumpai, bet krikščionybės 
gyvenime tos kovos ėjo ilgai; katalikybė čia daug, labai daug iš- 
kentėjo. Taigi galima sakyti, kad krikščionybė katalikybė /urėjo 
ir tebeturi daug sunkių valandų. Kartais tie vargai taip ją pri- 
slėgdavo ir prislėgia, kad ji nekartą galėjo klausti, ar greit išauš 
šviesesnė diena. Tose kovose ir varguose ji nekartą dejavo, ne- 
kartą turėjo įvairių nuostolių. Bet iš ty kovų išeidavo, tiesa, nekartą 
sužeista, bet zepergalėta. 


3) Santykis tarp naturalių priežasčių bei palankių 
krikščionybei laikytis sąlygų ir tarp paties jos laikymosi fakto. 

Iš vienos pusės čia krikščionybės išsilaikymo faktas, iš an- 
tros — menkos priežastys, turėjusios pergalėti dideles kliūtis. 
Žiūrint į priežastis ir padarinį, siūlosi mintis, kad tam padariniui 
naturalių priežasčių nepakanka, kad krikščionybės istorija parodo 
tai, ką jos pradžioje pasakė išmintingas Gamalielis: „Palikite 
juos (apaštalus) ramybėje, nes, jei tas sumanymas ar veikimas 
iš žmonių, jis iširs. Bet jei jis iš Dievo, jūs negalėsite jo išardyti“ *. 


1 Apd. 5, 38 są. 


— 147 — 


Krikščionybės katalikybės patvarumas ir išsilaikymas m ė gi- 
nama aiškinti ir naturaliai. 

1. Reikią paabejoti dėl paties krikščionybės patvarumo fakto, 
nes pasitaikydavę, kad ištisos tautos atsitraukdavo nuo krikščio- 
nybės. 

Į tai atsakytina: 

a. Tai gali pasitaikyti ir pasitaiko. Tačiau nepasitaikė, kad 
krikščionybė katalikybė nuo tokių persekiojimų būtų visai išny- 
kusi. Kovodama ji paaukojo daug savo vaikų, bet jų mirtimi ji 
pati liko gyva. 

b. Herezijos ir schizmos į pačią krikščionybę katalikybę ne- 
įeina, joje negyvena. 

2. Krikščionybė katalikybė, esą, besilaikanti todėl, kad ji 
turinti stipriai pabrėžtą ir aukštai iškeltą autoritetą. 

Į tai atsakytina: 

Jau pats jos autoritetas ir laisvas tam autoritetui pasida- 
vimas daug reiškia. Bet čia ir kyla klausimas: iš kur tas laisvas 
pasidavimas? Juk jis reikalauja aukų. Čia greta naturalių prie- 
žasčių, kurių vienų nepakanka, mes ir norime matyti specijalią 
Dievo intervenciją tame, kad žmonės pripažįsta ir pasiduoda krikš- 
čionybės katalikybės bažnytiniam autoritetui. 


3. Ir kitos religinės doktrinos išsilaiko. 

Ats. Reikia pasakyti, kad čia ne vienas išsilaikymo faktas 
svarbus, bet ir to fakto aplinkybės yra svarbios. Išsilaikyti 
tokiai religijai, kuri sunkiai ir daug įpareigoja, kuri apima visą 
gyvenimą, kuri pasižymi dideliu vieningumu, kuri yra daugiausia 
persekiojama, kuri visuomet gyva, veikli, — tokiai religijai nuos- 
tabiu būdu laikytis paprastų naturalių priežasčių per maža. 

3 dalis. Nuostabūs krikščionybės vaisiai doriškai religinia- 
me ir socijaliame gyvenime. 

Paaiškinimai. 1. Čia peržvelgsime, ką krikščionybė 
yra davusi žmonijai. 

2. Svarbiausia paliesime jos vaisius trimis pirmaisiais amžiais. 


3, Krikščionybės svarbiausias pasirinktas tikslas Žemėje — 
padaryti žmones geresnius, šventesnius, ir tai ne vieną kitą Žmo- 
gų, bet visus Žmones. 

Šventumas čia suprantamas žmogaus santykiavimas ir 
susijungimas su Dievu. Subjektyvus susijungimas pasiekia mas 
kiekvieno gerais, nuopelningais aktais, darbais, nukreiptais į Dievą 
(opera meritoria), objektyvus, be to, dar — pašvenčiamąja malone. 

Šventais tikra prasme vadinami tie žmonės, kurie yra dan- 
guje. Ne taip griežta prasme šventais vadinami taip pat tie 
žmonės, kurie krikščioniškai gyvena ir kurie yra laikomi visada 
arba beveik visada turinčiais Dievo malonę. 


— 148 — 


Analogijos keliu šventomis vadinamos taip pat tos priemonės 
(asmens, darbai ar daiktai)!, kuriomis žmogus pašventinamas, o taip 
pat ir jų vaisiai. Tie vaisiai gali būti antgamtiniai ir gamtiniai. Jei 
jie yra, Dievui padedant, žmogaus padariniai, tai bus antgamtiniai 
žmogiški; jei Dievo padariniai žmoguje ar per žmogų, tai bus 
antgamtiniai dieviški. Čia apie antgamtinius daugiau ir kalbame. 


4, Pažymėsime du dalykus: 1. Krikščionybė veikia Žmonių 
gyvenimą. 2. Šito fakto negalima išaiškinti grynai naturaliai. 

Išvada: šis faktas parodo krikščionybės katalikybės tikrumą, 
o tuo pačiu ir jos dieviškumą, nes Dievas specijalia savo inter- 
vencija klaidingų religijų nerems. 


5. Apie krikščionybės vaisius ir nuopelnus, iš kurių suda- 
romas šis argumentas, šiandien daug rašoma. Šis gerai išrutulio- 
tas argumentas gali turėti didelės įtakos. Šį argumentą, kaip 
ir visą šią tezę, mėgsta grynai istorinio apologetikos metodo šali- 
ninkai. Mes tačiau, pradėję istoriniu, baigiame filosotiniu svars- 
tymu, nurodydami galutinę fakto priežastį (Dievą). 


1. Krikščionybė teigiamai veikė irveikia žmo- 
nių doriškai religinį ir socijalų gyvenimą (istori- 
nis tikrumas). 

1) Teigiamai veikė ir veikia doriškai religinį žmonių 
gyvenimą. Šitą faktą paliudija tiek krikščionys, tiek ir pagonys. 


a. Krikščionių liudijimai. Tokių liudijimų apie pirmuo- 
sius amžius jau Apaštalų Darbuose? turime. Tuo reikalu yra 
trumpai kalbėjęs ir šv. Klemensas Romietis?. O Aristidas 
čia sako: „Krikščionys... savo Kristaus įsakymus laiko su dideliu 
stropumu, gyvendami skaisčiai ir teisiai, kaip jų Viešpats Dievas 
jiems liepė“*. Šv. Justinas čia taip rašo: „Mes, kurie kitados 
džiaugėmės ištvirkimu, dabar tesigėrime tik skaistybe; kurie ma- 
giniais prasimanymais naudojomės, dabar visa aukojame gerajam 
ir gyvajam Dievui; kurie pinigais ir turtais visus pranešėme, dabar 
net tai, ką turime, sunešame į vieną vietą ir dalinamės su visais 
neturtingaisiais“?. Panašiai kalba Atenagoras“ ir Tertulijonas". 
Origenas čia šitaip sušunka: „Kokioms neteisybėms, kokiems 
geiduliams jie (krikščionys) buvo prieš atsivertimą atsidavę“?. 
Tą patį sako Euzebijus? ir kiti to meto rašytojai krikščionys. 

b. Pagonių liudijimai. Plinijus Antrasis rašo: „Jie 


(krikščionys) prisipažino, kad didžiausia jų kaltė ar klaida esanti ta, 
kad paprastai prieš aušrą susirenka ir Kristui kaip Dievui pakai- 


1 Čia įeina ir Kristaus mokslas; todėl šioj vietoj galima kalbėti ir apie 
paties mokslo šventumą (ką mes jau aukščiau esame padarę). 


2 Apd. 2, 42 są,; 4, 32 są; 5, 38. 6 Legat. pro christ. 11. 
3 Epist. ad Cor. I, 2. 7 Apol. 14; Ad Scapulam 2. 
4 Apologia, c. 15. 8 CG. Celaumi 1, 26, 


5 Apologia I, 14. 9 Praeparatio evangelica 1, 4. 


— 149 — 


tomis giesmes gieda; priesaika jie įsipareigoja ne todėl, kad įvyk- 
dytų nusikaltimą, bet kad išvengtų vagysčių, nedorybių, paleistu- 
vysčių, kad neatkristų nuo tikėjimo...“! O Julijonas Apostatas 
savo laiške pagonių kunigui Arsacijui šitaip rašo: „Mes nepaste- 
bime, kas krikščionių religiją labiausiai iškėlė. Tai padarė huma- 
niškumas su keleiviais, nepaprastas stropumas laidojant numirė- 
lius ir jų nuduotas papročių rimtumas. Visa tai, mano manymu, 
turėtų būti ir mūsų praktikuojama. Gėda, kad nėvienas žydas 
neelgetauja, kad nedori galilėjiečiai, be savo vargšų, dar ir mūsų 
vargšus maitina ir mato, kaip lie mūsų vargšai yra mūsų ne- 
žiūrimi“?, 

Tiek dėl pirmyjų amžių. 

Tas pais reikia pasakyti ir apie vėlesniuosius amžius. Per- 
žvelkime tiktai krikščioniškųjų tautų istoriją, ypač jų atsivertimo 
laikus, peržvelkime misijų istoriją, ir tuo visiškai įsitikinsime. 
Krikščionybės istorija rodo, kad visais laikais buvo krikščionybės 
išugdytų žmonių, kurie gyveno pagal jos mokslą, kurie kitus ragi- 
mo dorai gyventi, kurie savo gražiais pavyzdžiais kitus dorino. 

Tiesa, reikia pripažinti, kad pasitaikydavo laikų ir kraštų, 
kur ir pačių krikščionių tarpe pasirodydavo nedorovės. Iš aukšto 
kristi labai lengva. Tačiau nebuvo laikų, kad krikščionybės duo- 
dami vaisiai būtų visiškai išnykę. Jei ji susilpnėdavo viename 
krašte, likdavo sveika kitame. Bet ir tuose kraštuose, kur įi su- 
silpnėdavo, jos įtaka visiškai neišnykdavo — tarp kūkalių likdavo 
ir kviečių. 

2) Krikščionybė teigiamai veikė ir veikia šeimos ir vi- | 
suomeninį žmonių gyvenimą. ; 

a. Ji teigiamai veikė ir veikia šeimos bei šeimynos gyvenimą, 
Ji iškėlė moters vertę, iškėlė ir sustiprino pačią moterystę, apsaugojo 
silpnus liguistus naujagimius; pradžioje sušvelnino vergiją, o vėliau 
tiek čia paveikė, kad tos vergijos šiandien beliko visai maža. Kaip 
visa tai atrodė anksčiau, žino kiekvienas, kas mokėsi istorijos“. 


b. Krikščionybė teigiamai veikia ir visuomenės bei tarpiau- 
tinį gyvenimą. Krikščionybė iškėlė išmintingą laisvę, artimo meilę 
ir k. Tai turėjo didelės reikšmės visuomenės gyvenimui. 


2. To nuostabaus krikščionybės veikimo nega- 
lima išaiškinti vien tik naturaliai (filosofinis tikrumas). 


1) Doriškai religinis ir visuomeninis krikščionybės veikimas 
pirmaisiais trimis amžiais yra, galima sakyti, vienintelis tos rūšies 
ir tokio laipsnio įvykis mums žinomoje žmonijos istorijoje. Nieko 
kito neturime, kas būtų taip giliai, plačiai ir patvariai paveikęs 


1 Epist. ad Traianum. 

2 Sozomenus, Hist. Eccl. 5, 16. 

3 Plg. J. Dėollinger, Heidentum und Judentum, Regensburg 1857, 
679 są. 


— 150 — 


doriškai religinį ir visuomeninį gyvenimą. Žmonija nežino tokios 
žmogaus išminties ir jėgos, kuri savo veikimu bent iš dalies ga- 
lėtų susilyginti su krikščionybe. 


2) Esame minėję! naturalios religijos tiesų apreiškimo rei- 
kalingumą. Sakėme: norint, kad visi be klaidos, su reikiamu tik- 
rumtu žinotų deramą tų tiesų kiekį, apreiškimas yra reikalingas. 
O krikščionybė, kaip matome, visą žmoniją daug pamokė dorinio 
bei religinio gyvenimo. Ji tiko visiems žmonėms: turtingiems ir 
vargšams, mokytiems ir nemokytiems. Ji atitiko visų troškimus. 
Todėl galima su psalmininku sakyti: „A Domino factum est istud, 
et est mirabile in oculis nostris“2. 


Pastaba dėl krikščionybės vaisių materijalinėjeirdva- 
sinėje kultūros srityje (apie dorinę ir religinę kultū- 
ros sritį jau anksčiau kalbėta). Į materijalinę kultūros sritį įeina 
šio gyvenimo gėrybės — turtai, galybė ir visa tai, kas tik mate- 
rijalinei kultūrai tarnauja: pramonė, komercija ir k. Dvasinė kultūra 
šiuo atveju (kai išskiriama doriškai religinė kultūros sritis) apima 
mokslą, meną. Dėl krikščionybės veikimo materijalinę kultūrą 
reikia pasakyti, kad tas veikimas savaime čia negali eiti ženklu 
religijos tikrumui paliudyti, nes materijalės gėrybės nevisada eina 
drauge su religijos klestėjimu; persekiojimai gali prispausti dorus 
ir religingus žmones ir neleisti jiems pasireikšti. Tų gėrybių yra 
ir nekatalikų ar nekrikščionių draugijose. Bet, iš antros pusės, 
reikia pripažinti, kad tikroji religija netiesiog pasitarnauja ir šiai 
materijalinei kultūrai (keldama darbštumą, teisingumą ir k.). Čia 
nemaža yra padarę vienuolynai, patys dirbę ir kitiems rodę darbo. 
pavyzdžių, pav., šv. Benedikto vienuolynai. Dar daugiau patarnavo 
krikščionybė dvasinei kultūrai (mokslui, menui). Ji iškėlė univer- 
sitetus, bibliotekas, krikščionišką meną. Bet tie visi dalykai (ma- 
terijalinė ir dvasinė kultūra) krikščionybei yra antraeiliai dalykai. 
Svarbiausias krikščionybės tikslas — Dievo garbė ir sielų išgany- 
mas. „Ouid proderit homini, si lucretur mundum totum et deiri- 
mentum animae suae faciat“3. 


4 dalis. Nuostabi kankinių ištvermė. 

Paaiškinimai. 1. Šiandien žodis kankinys katalikų Bažny- 
čioje reiškia tą krikščionybės išpažintoją, kuris už ją paaukojo 
gyvybę*. Katalikų Bažnyčioje kankiniai kartu laikomi šventaisiais. 


1 Žiūr. Fundamentalinės teologijos pask. I d. 103—110, 

Žž Ps. 117, 23. 

3 Mork. 8, 36. 

* Tromp Seb., De revelatione christianaž, Roma 1931, 250—252 sako: 
„Martyrium theologice definitur: perpessio voluntaria poenae mortiferae, ex 
od'o fidei vel legis divinae inflictae, firmiter et patienter toleratae. 

a) Perpessio: complectitur poenae acceptationem et sustinentiam. 

6) Voluntaria: acceptatio et sustinentia poenae ne fiat invito animo, sed 
mente prompta potius mortem subeundi guam transgrediendi legem Christi. 
Minime reguiritur, ut martyr actu habeat facultatem externam gua sese per ab- 


— 151 — 


2. Iš kankinių galima sudaryti argumentas krikščionybės 
tikrumui, o kartu ir jos dieviškumui įrodyti. Tas argumentas su- 
sidarys, įrodžius, kad krikščionių kankinių ištvermė nėra vien 
žmonių valios energijos padaras, bet kad čia matyti ir Dievo 
ranka. Vadinasi, reikia įrodyti, kad čia moralinis stebuklas. 


3. Čia imama ne vien kankinių ištvermė, bet ir kankinimo 
aplinkybės. Tai daroma atskirti krikščionių kankiniams nuo kitų 
kankinių. 

4. Čia paliesime du dalykus: 1. Patį kankinių ištvermės iak- 
tą (istorinis tikrumas) ir 2. Negalimumą to fakto išaiškinti tik na- 
turaliai (tilosofinis tikrumas). 


1. Nuostabi kankinių ištvermė (istorinis tikrumas). 
Čia trumpai paliesime: 1) Kankinių skaičių, 2) Kančių žiau- 
rumą ir įvairumą ir 3) Kankinių nusiteikimą kankinimų metu. 


negationem liberet a poena sive accipienda sive ulterius perferenda. Videtur 
suificere voluntarietas habitualis. Ouare v. g. dormiens aliguis habitualiter ad 
martyrium paratus, in somno propter iidem interfectus, verus martyr censeatur. 
In infantibus voluntarietatis impossibilitas non obstat rationi martyrii. 

c) Poenae mortiferae. Nullum martyrium stricte dictum sine morte. Mors 
illa proveniat ex causa externa oportet, sive statim seguitur poenam inilictam 
sive non statim, ut v. g. accidit in martyre, gui propter tormenta perlata, post 
tempus aliguod in carcere moritur. Non autem reguiritur ut mors per varia tor- 
menta sit speciali modo dolorosa. Gui pro Christi nomine non mortem guidem, 
7 P supplicia carceres exsilia subibant, olim confessores nuncupabantur Mi. 

d) Ex odio. Dependet martyrium ab intentione persecutoris. Bene tamen 
distinguas hac in re: 

10 Motivum proprium et motivum simulatum, v. g. occiditur aliguis ex 
odio fidei, simulatur furtum vel incendium. Verum martyrium. 

20 Motivum reale et formulam iuridicam. Occiditur v, g. aliguis iuridice 
propter laesam maiestatem vel exercitium magiae. Realiter autem laesa maies- 
tas erat negatio cultus divini personae imperatoris, exercitium magiae vero 
cultus eucharisticus. Verum martyrium. 

30 Motivum remotum et motivum proximum. Motivum remolum esse po- 
test cupiditas divitiarum, libido crudelitatis, salvatio reipublicae in fundamento 
paganismi radicatae, immo putativum obseguium Dei, ct. Joh. 16, 2. Si autemi 
persecutor, ut cupiditati crudelitati aspirationibus politicis satisfaciat, hic et nunc 
sive per se sive per mandatarios sub poena mortis exigit negationem alicuius 
veritatis credendae, laesionem alicuius praecepti observandi, intentio proxima 
revera est odium fidei et facit martyres. 

e) Fidei vel legis divinae. Causa martyrii iinalis est et proiessio veri- 
tatis divinae, ideogue gui occiditur propter persuasiones philosophicas vel po- 
liticas guas habuit, theologice martyr non est. Veritas divina potest esse tota 
religio vel tota legislatio moralis; potest etiam limitari ad veritatem aliguam dog- 
maticam vel practicam particularem; puta eucharistiam, existentiam Dei, sigillum 
confessionale, illiceitatem mendacii. Sufficit ut professio veritatis indirecte sit 
ordinis divini. Exempli gratia: aliguis occisus guia renuit tradere patriam, solum 
ex eo guod bonum patriae defendit martyr theologice non est, potest tamen 
theologice haberi ut martyr in guantum noluit transgredi legem Dei, prohiben- 
tis traditionem patriae. Cum martyrium consistat in professione veritatis divinae, 
apparet cur haereticus formalis numguam sensu vero martyr esse possit. Ille 
enim testimonium verum veritatis divinae dare neguit, gui mala fide auctorita- 
tem Dei loguentis vel magisterium divinum ecclesiae agnoscere respuit. Haere- 


— 152 — 


1) Kankinių skaičius. a. Pirmaisiais krikščionybės 
amžiais kankinių buvo daug. Tacitas! sako, kad Nerono laikais 
krikščionių nužudyta „multitudo ingens“. Dio Cassius? rašo, kad 
Domicijono (81—96) laikais išžudyta labai daug krikščionių. O 
Euzebijusš mini, kad Marko Aurelijaus (161—180) laikais žuvę 
„innumerabiles prope martyres per universum orbem“. Panašiai 
atsiliepiama ir apie persekiojimus Septimijaus Severo, Decijaus 
ir Valerijono laikais. Ypač smarkūs persekiojimai buvo Dijokleci- 
jono laikais (284—305). Pasak Euzebijaus, kartais per vieną 
dieną būdavę nužudoma kelios dešimtys krikščionių, taip kad 
net atšipdavęs kalavijas ir pavargdavę budeliai.* 


b. Čia galima paminėti ir vėlesnių amžių persekiojimus, pav., 
Soporo II laikais 4 amž. Persijoje?, 5 amž. Afrikoje“. 

Daug krikščionybė katalikybė nukentėjo nuo mohamedizmo, 
ypač Ispanijoje, nuo reformacijos Vokietijoje, Galijoje, Olandjjoje, 
Anglijoje, Švedijoje ir k. 17 amž. ji pergyveno smarkų persekio- 
jimą Japonijoje; 18 amž. daug kankinių iš jos pareikalavo pran- 
cūzų revoliucija. Priespaudas ir persekiojimus šiandien ji gyvena 
Rusijoje, Meksikoje, misijų kraštuose ir k. 


c. Kankiniai yra įvairūs: dvasininkai, kariai, vyrai, moters, 
jauni, seni, mokyti, nemokyti, laisvi, vergai, žodžiu, įvairių luomų, 
įvairaus amžiaus, įvairios gyvenimo būklės žmonės. 

2) Kankinimų žiaurumas ir įvairumas. Kanki- 
nimai dažniausiai buvo žiaurūs; jie trukdavo ilgai; dažnai tie pa- 
tys kankinimai būdavo pakartojami'. Įprastesnės kankinimų rū- 
šys buvo šios: kryžiavimas, pakabinimas už rankų ar kojų su 
pririštu sunkiu daiktu, plakimas, supjaustymas į dalis, deginimas, 
galvos nukirtimas, išmetimas plėšriems žvėrims, gyvų laidojimas ir k. 


ticus autem  materialis tantum, bona fide errans, in oculis Dei martyr verus 
esse potest, non guidem in guantum testimonium dat religionis falsae, sed in 
guantum testimouium perhibet veritatis christianae in haeresi conservatae V. 
g. eucharistiae vel castitatis. Ab ecclesia tamen martyr non honoratur, utpote 
mortuus extra unionem ecclessiae visibilem, cf. Benedict. XIV de Canon, et 
beatif. 3. 20, n. 3. 

f) Firmiter et patienter toleratae. Martyrium est actus virtuosus super- 
naturalis, imperatus a charitate, elicitus tamen a fortitudine adiuvante patientia. 
Fortitudo consistit in eo guod aliguis, etsi natura adhorrente, animo prompto 
paratus ešt potius mortem subire guam peccare; patientia in eo g10d religiose 
propter Deum mala perseveranter tolerat. Excluditur igitur intimiditas omnis 
guae cum religiosa fortitudine componi neguit, v. g. superbia stoica, stoliditas 
bruta, temeritas vitam non curans; excluditur etiam reluctantia physica, guae 
opponitur patientiae, nisi guis ex officio ad eam teneretur, v. g. pater martyr 
filiam stuprari videns. Heroismus igitur militaris martyrem religiosum non facit“. 

1 Annales XV, 44, 3 Hist. Eccl. V, 1 proem. 

2 Hist. Rom. 67, 14. 4 Hist. Eccl. VIII, 9. 

5 Plg. Sozomenus, Hist. Eccl. II, 14, 

6 Pig. Victor Vitensis, Hist. persecut. Vandal. 

" Pig. Lactantius, Institutiones V, 11. 


1-4. 153 — 


Be tizinių skausmų, ne vienam dar tekdavo iškentėti ir dva- 
sios kančios, matant savo artimųjų ašaras, girdint jų maldavimus!. 

Krikščionys skaudžiai kankinami buvo svarbiausia dėl to, kad 
jie išpažino kitokią, negu kankintojai, religiją, iš dalies ir dėl to, 
kad tie kankintojai turėjo progos prisigerinti ciesoriui, iš dalies 
net dėl to, kad tie kankintojai stengėsi pataikauti liaudžiai, kuri 
nekentė krikščionių. 

3) Krikščionių laikymasis kankinimų bei kan- 
čių metu. a. Jie ištverdavo tikėjime iki pat mirties. Daugeliui 
jų būtų užtekę ištarti tik žodį ar duoti bet kurį ženklą, kad 
atsižadą savo tikėjimo, garbiną stabmeldžių dievus, ir jie tuojau 
būtų buvę ne tik laisvi, bet ir minios pagerbti. Ne vienam jų 
buvo siūlomi turtai, ciesoriaus palankumas, aukštos vietos, titulai 
ir k. Tačiau jie to atsisakė. Jie bevelijo mirti Dievui, kaip, at- 
sižadėjus tikėjimo, gyventi ciesoriui. 

b. Jų ištvermė ir laikymasis kančių metu buvo nuostabūs. 
Jie kentėjo kantriai, net linksmai, nepykdami ant persekiotojų. 
Jie kentėjo nuolankiai, su pasiaukojimu. Tai nebuvo koks šaltas 
stoicizmas ar jansenizmas. 

Savo kančiose jie pasitikėjo Dievu, savo bei artimųjų maldomis. 

O tokia nuotaika mirties akivaizdoje, yra reikšmingas dalykas. 

2. Nuostabaus kankinystės fakto negalima 
išaiškinti tik naturaliai (filosofinis tikrumas). 

1) Patyrimas sako, kaip yra sunku iškentėt kūno skausmai. 
Kūnas stipriai jaučia, kai jis neapmarintas pjaustomas, deginamas. 
Mums atrodo nuostabu, jei kas didžių kankinimų metu parodo 
ramumą, ypač kada tie kankinimai trunka ilgiau. Dar daugiau: 
mes stebimės net tokiais, kurie prieš didesnę operaciją laikosi ra- 
miai. Pasitaikyti pasitaiko tokių žmonių, bet paprastai nedaug, 
ypač tokių, kurie kančių metu pasirodytų ne tik ramūs, malonūs, 
bet.ir aileidžią net savo mirties kaltininkams, 

Krikščionybės katalikybės gyvenime, ypač pirmaisiais trimis 
amžiais, tokių žmonių pasitaikydavo daug, ir tai įvairių luomų, 
įvairaus amžiaus, įvairios lyties, įvairių vietų, laiko ir t. t. Krikščio- 
nių kankinių parodytas heroizmas, ištvermė stebina visus amžius. 

Turint visa tai galvoje, siūlosi mintis, kad čia turėjo būti 
specijali Dievo intervencija. 

2) Ir patys kankiniai buvo įsitikinę, kad savo kančioms iš- 
tvermės gauną iš Dievo. Dievas negelbsti jų iš mirties, bet duo- 
da jiems drąsos ir jėgų ramiai kęsti ir mirtiž, 

Kad pats Dievas padeda kankiniams, nekartą buvo įsitikinę ir 
jų artimieji, o kartais net ir dalyvavusieji pagonys?. Tas įsitikinimas 
davė krikščionims naujų sekėjų. Tai pastebi ir Tertulijonas: „Kan- 

1 Plg. S. Augustinus, In Ps. 47, 13. 


2 Plg. Passio SS. Perpetuae et Felicitatis V, 2. M L. III, 47. 
3 Plg. Lactantius, Institutiones, V, c. 13. 


— 154 — 


kinkite, kamuokite, smerkite, trempkite mus: jūsų tačiau nedorumas 
yra mūsų nekaltumo įrodymas... Semen est sanguis christianorum“!. 

Kad toji Dievo intervencija čia pasitarnavo krikščionybės 
tikrumui, o kartu ir jos dieviškumui paliudyti, aišku iš to, kas 
buvo sakyta anksčiauž. 

Mėginimai nuostabų kankinystės faktą išaiškinti na- 
turaliai. 

1. Kai kas čia prikiša, kad krikščionių kankinių ištvermę 
esą galima išaiškinti jų entuzijazmu. Į tai reikia atsakyti: 

a. Entuzijazmas yra laikinis reiškinys, todėl jis neišaiškina 
tokio universalaus dalyko, koks yra kankinystė: 

a) Čia tenka kentėti dėl antgamtinio apreiškimo, kur pa- 
slaptys, kur reikalaujama nuolat budėti, daug ko atsižadėti, tram- 
dyti savo polinkius. 

b) Ir toji kankinystė kentėta ne kuriame nors viename am- 
žiuje, ne kurio nors vieno žmogaus, bet įvairiais amžiais, įvai- 
riuose kraštuose ir daugelio Žmonių. 

b. Entuzijazmas dažnai lydimas nepaprastos dvasios būklės, 
kraštutinumų — jis vieną dalyką iškelia per daug kito sąskaiton. 
Taip, pav., kitas kankinamas parodo didelio narsumo, bet kartu 
įžeidžia artimo meilę, nusižeminimą. O kankiniai ir kančios metu 
išlaikė meilę, ramumą, dvasios pusiausvyrą. 

2. Kariai, sakoma, kare taip pat parodą didelio pasiaukoji- 
mo. Į tai atsakytina: 

a. Kad kariai nuoširdaus didvyriškumo nekartą parodo ko- 
vose už tėvynę, to niekas neneigia. Tokį nuoširdų didvyriškumą 
teisėtoje dėl laisvės kovoje gali net Dievas laiminti. Tačiau pa- 
prastai tarp karių narsumo ir kankinių ištvermės yra didelis skirtu- 
mas aplinkybių atžvilgiu. 

b. Karys karo lauke atsiduria mirties pavojuje. Žus arba jis 
arba jo priešas. Ir čia išsilaikymo jausmas liepia daryti visa, kad 
žūtų priešas, o ne jis. Tuo tarpu kankinys be jokio ginklo ra- 
miai sau eina į mirties vietą. Savo žuvimu jis neabejoja. Už prie- 
šą jis tik meldžiasi. 

c. Kario narsumą palaiko draugų pavyzdys, muzika, savimyla, 
noras pasižymėti, krintančių draugų šauksmai, panieka bailiams 
ir k. Kas kita su kankiniais. Čia aistros neveikia, nes niekas jų 
nekelia; čia žemėje jis nieko neturi, kas keltų jo drąsą, kas teiktų 
jam paguodos. Jis jau žiūri mirčiai į akis, ir todėl niekas žemiš- 
ko jo nebevilioja. Visa jo viltis, visas pasitikėjimas yra tik Dievas. 

d. Karys dažnai yra verčiamas stoti į frontą, likti tenai iki lai- 
mėjimo ar pralaimėjimo. Tuo tarpu krikščionių kankiniams būtų 

1 Apologeticus, 50. 

2 Kalbant apie krikščionybės katalikybės nuostabią istoriją, gyvenimą, gali- 
ma dar paminėti ir fizinius stebuklus, įvykusius Katalikų Bažnyčios gyvenime 
įvairiose vietose įvairiais laikais. 


— 155 — 


pakakę vieno žodžio, kad jie atsižadą Kristaus, ir jie būtų buvę laisvi. 
Taigi visai kitoks karo heroizmas, kitoks kankinystės heroizmas. 

3. Žmonės nuteisti mirti, sako, taip pat moką išlaikyti dva- 
sios pusiausvyrą. Taigi rami mirtis esąs naturalus reiškinys. Į tai 
reikia atsakyti: 

a. Taip gali būti ir yra. Tačiau jų ramumas skiriasi nuo kan- 
kinių ramumo. 

6. Pasmerktieji mirti paprastai negali išvengti bausmės, o 
pirmieji krikščionys — galėjo. 

c. Tiesa, Sokratas, Scevola, Regulas, Decijus ir k. laukė mir- 
ties šaltai; bet tai atskiri atsitikimai. Be to, tai pasitaikė labiau 
mokytesniųjų tarpe, ir tai dažnai vengiant savo ar tėvynės nelaimės. 
Tuo tarpu krikščionių kankinių tarpe matome vyrų, moterų, sene- 
lių, jaunuolių, mokytų, nemokytų ir k. Jų daugumas tokių, kurie 
iš savo mirties čia žemėje negalėjo laukti žmonių pagarbos. 

4. Garbė traukusi žmones į kankinystę. Į tai atsakytina: 

a. Kankinių nusižeminimas nesiderina su garbėtroška. 

b. Pagonys į krikščionis žiūrėjo arba kaip į negudrius žmo- 
nes, iš kurių galima tik pasijuokti, arba kaip į vargšus, apgautus, 
kurių reikia tik gailėtis. Taigi tikėtis iš tokių žmonių pagarbos 
nebuvo jokio pagrindo. 

c. Nesuprantama, kaip nemokyti žmonės būtų garbę labiau 
vertinę, negu savo gyvybę. 

d. Pagaliau daugumas kentėjo tokiose sąlygose, kad buvo 
tikri, kad jų vardų niekas iš vėlesniųjų kartų nežinos. 

5. Indijos kraštuose kai kur esąs paprotys, kad, vyrui mirus, 
moteris laisvai sutinka būti sudeginama. 

ia reikia paaiškinti, kad tai yra seno papročio liekana. Jis 
išreiškia moralinį ryšį tarp vienos kurios tautelės žmonių. Taigi 
čia dalykas susijęs su šeimos garbe, o kartu ir su pačios naš- 
lės garbe. Atsisakydama mirti kartu su vyru, ji tą garbę įžeistų. 

Krikščionių kankiniai tokio motyvo neturėjo: čia jokio papro- 
čio, jokios vilties būti gerbiamam, jokio pavojaus būti paniekintam. 

6. Būsimo laimingo gyvenimo viltis stiprinusi krikščionių 
kankinius. Atsakytina: 

a. Visiškai sutinkame, kad tas motyvas labai svarbus. Juk 
mūsų galutinis tikslas, be Dievo garbės, yra ir mūsų pačių laimė. 

b. Bet ta kankinių viltis, privedusi juos iki tokio didvyrišku- 
mo nebuvo vien naturalus dalykas. Mūsų prigimtį pirmiausia veikia 
jusliniai dalykai, nes jie pirmiausia prieinami. O ateities dalykai 
kur kas menkiau mus veikia. Jei kas pasakytų, kad rytoj teks mirti, 
tai padarytų mums įspūdžio, nors šiaip nedeterminuotas mirties 
laikas mums nedaro nuolat gyvo įspūdžio. Ano gyvenimo atlygini- 
mas yra mūsų darbų pagrindas. Tačiau praktiškam gyvenimui stip- 


— 156 — 


rios įtakos turi betarpiškai pojučiams prieinami dalykai. Taigi ta gy- 
va, patvari, galinga kankinių viltis šiandien naturaliai neišaiškinama. 
7. Kitose religijose taip pat esą kankinių. 
Atsakome: Žinoma, mes neneigiame, kad ir kitose religijose ar 
- net ir šiaip kur kitur gali būti ir ne kartą net yra kankinių. Bet mes 
čia konstatuojame nuostabią kankinystę, kuri yra nuostabi 
dėl anksčiau minėtų aplinkybių (dėl kankinių skaičiaus, dėl kentėji- 
mo motyvų, dėl kentėjimo būdo, dėl kenčiančių įvairumo ir dėl k.). 
Pastaba dėl argumento iš S. Įstatymo pranašysčių. Pasiremiant 
S. Įstatymu, galima įrodyti, kad Kristus ir Jo darbai buvo dar gero- 
kai prieš įvykį išpranašauti. Vėliau tos pranašystės Kristuje įvyko (is- 
torinis tikrumas). Bet pranašysčių naturaliai negalima išaiškinti, nes. 
jas pranašavo ne vienas žmogus, ne vienu laiku, pranašavo įvairias 
smulkmenas, įvykius, priklausomus laisvos valios ir k. (filosofinis 
ir teologinis tikrumas). Negalima manyti, kad tos pranašystės atsi- 
tiktinai įvyko, nes komplikuotas, darnus įvykis reikalauja išminties. 
Išvada: Kristus —tikrasis Mesijas, Dievo Siųstasis, konsekven- 
tiškai, ir Jo mokslas tikras, dieviškas. To argumento čia nenagrinė- 
jame, nes pranašystės apie Mesiją nagrinėjamos Šv. Rašto studijose. 


Antrosios dalies pabaiga. 


Šioje dalyje turėjome du skyrius: 1, Kuo Kristus save laikė? 
ir 2. Kuo Jis parėmė savo žodžius? Čia suminėjome subjektyvius, 
objektyviai vidinius ir objektyviai išorinius argumentus (kriterijus) 
Kristaus žodžiams paremti. Vieni tų argumentų labiau įrodė Kris- 
taus dieviškąją pasiuntinybę ir, konsekventiškai, krikščionybės 
tikrumą bei dievišką jos kilimą; Aiži labiau įrodė krikščionybės 
tikrumą bei dievišką jos kilimą ir, konsekventiškai, Kristaus die- 
viškąją pasiuntinybę. 

Tuo būdu šie argumentai sudaro moralinį krikščionybės 
katalikybės teisingumo ir jos dieviškumo tikrumą. 

Kadangi krikščionybė skirta visiems, —. „kas tikės ir bus 
pakrikštytas, tas bus išganytas“! —, konsekventiškai, nėvienas 
sciens et volens negali jos neišpažinti nenusikalsdamas*. O jei 
kas sąmoningai, žinodamas, minėtus argumentus atmestų, tai jis 
darytų arba iš blogos valios, arba bijodamas tų konsekvencijų, 
kurias reikia padaryti, priėmus apreiškimą, arba tai jis darytų ve- 
damas aprijorinių nusistatymų, kurie visi gali būti nugalimi ne 
silogizmais, bet Dievo malone. Tokius gali paveikti tik malda ir 
pačių krikščionių katalikų geras pavyzdys. Dieviškoms tiesoms 
priimti reikia sielos, panašios į vaiko sielą: „Domine abscondisti 
haec a sapientibus et prudentibus et revelasti ea parvulis“*. 

1 Mork. 16, 16. 


2 Tuo klausimu plačiau žiūr. „Soter“ 2 nr. (1932) 33—42: Venckus 
Pr., Be Bažnyčios nėra išganymo. 
3 Mat. 18, 3. * Mat. 11, 25.